Kojinės, batai, nuotolinio valdymo pultelis, servetėlės – keturkojai šeimos nariai mėgsta savintis ir slėpti daiktus. Jeigu namie ieško mažų erdvių tarp pagalvių, pledų, baldų, tai kieme kasa po žeme. Tai ne paranojiška nelaimės nuojauta ar artėjančio bado grėsmė. Šunis pasiveja praeitis, tačiau šeimininkai gali koreguoti elgesį ateityje.

 

Natūrali prigimtisCute,Jack,Russell,Terrier,Stealing,Sausages,From,Refrigerator,,Above,View

 

Kaupti ir sandėliuoti atsargas būdinga daugeliui laukinių rūšių – nuo voverių iki varnų ir vilkų. Gyvūnai paslepia pašaro perteklių vėlesniam laikui. „Tokį elgesį aiškina kelios teorijos“, – sako šunų gerovės ekspertė Mia Cabb iš Melburno universiteto (Australija). – Viena jų grįsta didesnėmis išlikimo galimybėmis. Pavyzdžiui, rudenį voveres suneša riešutus į 1–2 dreves, iš kurių maitinasi ilgais žiemos mėnesiais. Kita teorija aiškina, kad slėpimas susijęs su konkurencija dėl išteklių. Gyvūnai, sumedžioję grobį, užkasa likučius po žeme skirtingose vietose, kad nerastų gentainiai, tačiau patys ateina, kai badas prispiria. Toks elgesys būdingas šunų šeimos atstovams, tarp jų vilkams ir lapėms.“ Naminių augintinių įprotis nugvelbti žmonių daiktus ar slėpti savo skanėstus yra pirmykščių instinktų atgarsiai. Jie atspindi konkurencingus protėvių, kurie aktyviai medžiojo, mitybos modelius, kai prieinamumas prie ėdesio buvo nenuspėjamas, bet svarbus išgyvenimui. Manoma, kad šunys kliaujasi kvapais ir erdvine atmintimi, kad prisimintų, kur paslėpė mėgstamus daiktus.

 

„Keturkojai dažniausiai kaupia ir saugo vertingus resursus, kurie identifikuojami kaip gintina nuosavybė (žaislai), retai gaunami dalykai (lauke rasta medžio šaka, šviežias jautienos kaulas), pavogti žmonių daiktai, kurių negalima imti (kojinės, pirštinės, servetėlės, vaikų žaislai ir pan.). Tai yra ėdami, graužiami arba kramtomi elementai, – aiškina dresuotoja Deborah Fenton iš JAV Gyvūnų elgesio koledžo. – Galbūt nenorime, kad šuo slėptų apgraužtą pagalį tarp sofos pagalvėlių ar užkastų kaulą kieme, tačiau turime suprastai, kai tai – jų prigimtis.“ Kaupimas taip pat nereiškia, jog augintiniui trūksta ėdesio ir jis badauja, nerimauja, kad kitą dieną liks alkanas. Tačiau gyvūnai, patyrę atskyrimo stresą, pavyzdžiui, palikti, išmesti, paklydę, dažniau slepia daiktus palyginti su tais, kurie nugyveno ramų gyvenimą. Kai kurioms medžioklinėms veislėms (skalikams, taksams, terjerams) slapukavimo instinktai išreikšti labiau.

 

Kai tampa problema…

 

Žaidimo forma. Kai jaunas šuniukas tyrinėja aplinką ir paima daiktus, kurių negalima, žmonės stengiasi atimti ir vejasi. Pagavę pražiodo arba bando ištraukti iš nasrų. Kuo aktyviau namiškiai atiminėja grobį, tuo dažniau kartojasi situacija. Gyvūnas vertina tai kaip smagų užsiėmimą, vagiliauja vėl ir vėl. Gali būti, kad neskiria savo žaislų ir šeimininkų daiktų.

 

Vienatvė, nerimas, nuobodulys. Jeigu šuo ilgą laiką lieka namuose vienas, gali neštis į guolį minkštus žaislus, kurie suteikia saugumo. Nevengia pasiimti šeimininko rūbų ar batų, nes jie skleidžia artimojo kvapą ir ramina. Bėda, kad nuobodžiaudamas pradeda graužti ir negrįžtamai sugadina. Gali slėpti nuo stalo pavogtą maistą tikėdamasis sugrįžti prie grobio, kai niekas nematys, pavyzdžiui, naktį.

 

Konkurencija. Šunys, kaip ir žmonės, mėgsta turėti asmeninių daiktų. Jeigu namuose laikomi keli keturkojai arba užsuko amsinčių svečių, gyvūnas, pajutęs grėsmę netekti resursų, gali slėpti savo žaislus ar skanėstus, kad nepaimtų konkurentas. Savinimasis – normali reakcija, kurią reikėtų gerbti.

 

Netikras nėštumas. Kalėms po rujos praėjus 1–2 mėn. gali pasireikšti vaikingumo simptomai, nesvarbu, kad nesilaukia palikuonių. Patelė tempia į guolį minkštus daiktus, pliušinius žaislus, kiša po savimi ir ruošia lizdą. Pabrinksta pieno liaukos. Jeigu būklė kartojasi po kiekvienos rujos, labai padidėja pieno liaukų vėžio ir pūlingo gimdos uždegimo rizika. Rekomenduojama pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju dėl sterilizacijos.

 

Netinkamas šėrimas. Jeigu šuo nesuėda viso į dubenėlį įdėto pašaro, o likutį užkasa lauke ar slepia namuose, galima įtarti, kad porcijos yra per didelės. Kaltas ne išpaikintas gyvūnas, o neatsakingas šeimininkas. Nutukimas susijęs su daugybe lėtinių ligų ir sutrumpina keturkojo gyvenimą.

 

Gero elgesio ABC

 

„Elgesys, kurį suvokiame kaip probleminį, pavyzdžiui, lojimas, daiktų slėpimas, šokinėjimas, dažnai yra tiesiog normalus šuns elgesys, kuris mums tuo metu netinka, – sako M. Cabb. – Vienas geriausių būdų užkirsti kelią šiems įpročiams – nuo pat pradžių mokyti šuniuką žaisti. Neduoti draudžiamų daiktų, tokių kaip batai, kojinės, šlepetės ar vaikų žaislai. Maistą ir vaistus laikyti nepasiekiamoje vietoje. Nepalikti be priežiūros vertingų daiktų, kuriuos augintinis galėtų sugadinti.“

 

Jei šuo ką nors pavogė, nepersekioti. Verčiau ignoruoti elgesį, kol praras susidomėjimą daiktu. Jeigu šeimininkas nekreipia dėmesio, dingsta linksmoji žaidimo dalis. Svarbu žinoti, kad šuo bandys provokuoti ir ims daiktus tikėdamasis, jog žmogus norės atimti. Reikia kantrybės. Nesulaukęs norimo efekto keturkojis nusiramins.

 

Ūgtelėjusį šunį būtina mokyti atiduoti bet kokį nasruose laikomą daiktą. Jeigu klauso komandos „mesk“, kas kartą apdovanoti skanėstu arba kitu žaisliuku. Mainai motyvuoja mokytis. Paėmimo procesas negali būti nei kova, nei žaidimas. Jeigu šuo pasigriebė vertingą daiktą, pavyzdžiui, telefoną, dokumentus, arba gali sau pakenkti, pavyzdžiui, buteliuką su vaistais, nereikia naudoti jėgos. Užteka paberti ant grindų sauso pašaro arba skanėstų, gyvūnas susidomės ir išmes grobį. Tada paimti daiktą ir padėti į saugią vietą.

 

Nereikia lepinti ir duoti daug resursų. Sumažinti augintinio žaislų kiekį ir nuolat pakeisti naujais. Daiktų perteklius skatina slėpti. Pratinti ėsti, graužti kaulus ar specialius skanėstus tik tam skirtoje vietoje, pavyzdžiui, garde ar prieškambaryje. Neleisti neštis ėdamų / graužiamų daiktų ant sofos.

 

Paprasčiausias būdas ištaisyti ydingą elgesį – užtikrinti optimalią fizinę, socialinę ir psichinę stimuliaciją. „Mokant šunį komandų ir triukų mezgasi tarpusavio ryšys, tuo pačiu vyksta auklėjimas. Jauniems keturkojams patinka aktyvūs žaidimai: gaudyti ir atnešti daiktus, tempti virvę, bėgti šalia žmogaus ar dviračio. Agility sportas yra puikus būdas išlieti energijos perteklių, – pasakoja D. Fenton. – Esat galimybei, sudaryti sąlygas, kad augintinis pažaistų su draugiškais gentainiais. Jeigu šuns elgesys sunkina kasdienę veiklą ir lemia žalą, reikėtų pasitarti su dresuotoju. Specialisto pagalba būtina, jei augintinis ne tik slepia daiktus, bet ir gina rodydamas agresiją. Ši taisyklė galioja neatsižvelgiant į gyvūno dydį ar pykčio objektą.“

 

Šunims, kurie vieni namuose patiria stresą ir niokoja daiktus, pravers psichinės stimuliacijos žaislai (uostymo kilimėliai, interaktyvios dėlionės), susiję su ėdesio paieška ir atitinkantys natūralų elgesį. Augintinis, ieškodamas skanėsto, paslėpto audinio klostėse, padėklų skyriuose ar tekstūruotuose paviršiuose, turi aktyviai dirbti nosimi, kad pasiektų tikslą. Tokie žaislai sumažina vienatvės jausmą ir nerimą.

 

Dresūra pažengusiems

 

Jei šuo slepia žaislus, galima mokyti padėti į tinkamą vietą, pavyzdžiui, į dėžę. Prieš tai išmokyti komandos „mesk“, tada pasiekti, kad augintinis įmestų žaislą į tikslingą vietą. Pavyzdžiui, privilioti augintinį prie dėžės, pasakyti raktinį žodį ir įmesti į vidų skanėstą. Šuo padės daiktą ir paims gardų kąsnelį. Svarbu, kad įprastų laikyti galvą dėžės viduje. Galima treniruotis pasitelkus komandą „atnešk“ ir mėtant žaisliuką į dėžę. Šuo turės įkišti galvą ir paimti daiktą nuo dugno. Kai išmoks įmesti į dėžę tai, ką laiko nasruose, eiti prie kito etapo. Sviesti žaisliuką ant grindų ir pasakyti komandą „mesk“. Tikėtina, šuo paims daiktą ir atneš šeimininkui. Kantriai parodyti, kad tikslas – nunešti į dėžę. Kartoti daug kartų, kol augintinis supras. Kas kartą paskatinti skanėstais ir paglostymais. Mėtyti žaislą į skirtingus kambario kampus. Tai padės šuniui išmokti, kad žaislas ne visada bus toje pačioje vietoje. Galima įtraukti naujų daiktų. Iš pradžių keturkojis sutriks, tačiau ilgainiui susies komandą ir tikslą. Kai išmoks nunešti į dėžę bet kokį numestą daiktą, pereiti prie komandos „susitvarkyk“. Ištarti žodį visada, kai šuo paima žaislą. Svarbu susieti komandą ir veiksmą, kurį atlieka augintinis. Maždaug po 10–20 pakartojimų gyvūnas supras, kad „susitvarkyk“ reiškia, jog laikas surinkti žaislus ir sudėti į dėžę.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė