Šiurpus literatūros žvaigždės likimas

Vieną speiguotos žiemos naktį amerikiečių poetė Sylvia Plath atsigulė priešais viryklę ir įjungė dujas. Perspektyvi rašytoja jau buvo spėjusi sužavėti daugybę skaitytojų ir literatūros kritikų. Tačiau nepakeliama vyro išdavystė į šipulius sudaužė jaunos moters likimą.

Daug žadanti rašytoja

Sylvia Plath gimė 1932 m. spalio 27-ąją Bostone, Masačusetso valstijoje, Otto ir Aurelijos Plathų šeimoje. Iš Vokietijos kilęs Otto buvo entomologas, tyrė bites, taip pat dėstė vokiečių kalbą Bostono universitete. Kai mergaitei buvo aštuoneri, jis staiga mirė nuo nediagnozuoto diabeto po skubios kojos amputacijos. Po tėčio mirties dukra pareiškė: „Niekada daugiau nekalbėsiu su Dievu.“ Vėliau šie žodžiai ją persekiojo visą likusį gyvenimą, kaip ir sielvartas, kaltė, pyktis, paskatinę kurti poeziją. Nepaisant vaikystėje patirtų skaudžių sukrėtimų, atrodė socialiai gerai prisitaikiusi, buvo puiki mokinė, žavėjo mokytojus puikiomis žiniomis ir įspūdingais rašymo gebėjimais. Mergaitei buvo vos aštuoneri su puse, kai pirmasis eilėraštis paskelbtas žurnale „Boston Herald“. Vėliau išleista daugiau eilių, o IQ testas, kurį S. Plath atliko 12 metų, parodė, kad ji geniali. Ryžtingai siekdavo geriausių rezultatų bet kokioje srityje, visur ieškojo tobulumo.

Iki 1942-ųjų gyveno Vintrope, Vašingtono valstijoje, su motina ir jaunėliu broliu Vorenu. Dar vaikystėje stipriai suvokė gamtos grožį, jautė neapsakomą meilę ir baimę vandenynui. Tais pačiais metais mama susirado mokytojos darbą ir nusipirko namą Wellesley mieste Masačusetso valstijoje, garbingoje švietimo bendruomenėje, kuri irgi turėjo įtakos Sylvios vertybėms. Po 8 metų žurnale „Seventeen“ paskelbtas pirmasis jos pasakojimas „Ir vasara daugiau nebegrįš“.

Bandymai sau pakenkti

18-metė rašė: „Niekada negalėsiu perskaityti visų norimų knygų, negalėsiu būti tokiu žmogumi, kokiu norėčiau, ir gyventi taip, kaip noriu.“ Nors kūrybinės energijos jaunai moteriai netrūko, sieloje nuolat virė kova tarp jausmų, talento ir vidinės tamsos. 1950 m. įstojo į Smith koledžą ir laimėjo stipendiją kaip gabi studentė. Dėstytojų ir bendraamžių vadinta auksine mergina, detaliai planavo rašytojos karjerą. Studijuodama pildė sąsiuvinius pasakojimais ir eilėraščiais, laimėjo daugybę apdovanojimų. 1952 m. su džiaugsmu rašė mamai: „Pasaulis skyla prie mano kojų kaip prinokęs sultingas arbūzas.“ Rašymo gebėjimus net pavyko paversti pinigine išraiška – per trejus metus uždirbo 1000 JAV dolerių rašydama istorijas, skelbtas „Seventeen“ ir „Mademoiselle“ leidiniuose.

1953 m. vasarą persikėlė į Niujorką, tačiau patirtį dirbant ir gyvenant mieste apibūdino kaip nemalonią, slegiančią. Vėliau šie išgyvenimai tapo 1963-aisiais parašyto romano „Stiklo gaubtas“ pagrindu. Grįžusi namo S. Plath, pavargusi nuo Amerikos merginos įvaizdžio, patyrė rimtą psichikos sutrikimą, bandė nusižudyti ir gydyta elektrošoku. Vėliau moteris rašė, kad jautė tarsi gyvenimą stebuklingai valdytų dvi elektros srovės: džiaugsminga teigiama ir beviltiška neigiama. Vis dėlto, nepaisant patirtų sunkumų, rašytoja ir toliau tobulėjo, sėkmingai baigė studijas, pelnė Jameso W. Fulbrighto stipendiją Kembridžo universitete Anglijoje. 1956 m. persikėlė į Londoną ir netrukus viename vakarėlyje sutiko būsimą vyrą rašytoją Tedą Hughesą. Tiesa, jų pažintis nebuvo labai romantiška, moteris sugebėjo įkąsti vyrui į skruostą, o šis paėmė jos šaliką ir auskarą kaip suvenyrus. Ši keista istorija vėliau tapo jų pažinties legendos dalimi. Vėliau vyras prisiminimuose rašė apie ryškų įkandimą ant skruosto ir šmaikštavo, kad tai buvo jo ženklas visą mėnesį. „Atrodo, kad jis tobulas vyriškas mano pačios atitikmuo“, – sakė S. Plath. Vos po 4 mėnesių pažinties jie susituokė Londone, vienintelė liudininkė buvo mama Aurelija. S. Plath su džiaugsmu rašė: „Mes susirinkome į tą kaminkrėčių bažnyčią turėdami tik meilę, viltį ir save.“

Įgijusi magistro laipsnį, rašytoja grįžo į Ameriką. Smith koledže metus dirbo dėstytoja, bet netrukus suprato, kad visą laiką nori skirti rašymui. Kurį laiką lankė amerikiečių poeto Roberto Lowello poezijos kursus, kur susipažino su poete Anne Sexton. Jų įtaka buvo svarbi poetės raidai. Abu ragino rašyti asmeninėmis temomis. Vėliau S. Plath ir jos vyras kaip rašytojai pakviesti į „Yaddo“, menininkų bendruomenę Saratoga Springso mieste, Niujorke, kur gyveno ir dirbo du mėnesius. Būtent čia 1960 m. S. Plath užbaigė daugelį eilėraščių, kurie išspausdinti pirmame eilėraščių tome „Kolosas“. Tais pačiais metais gimė duktė Frieda, o po dvejų metų susilaukė sūnaus Nicholo.

Vyro išdavystės kaina

Nors pora galėjo ramiai gyventi ir mėgautis kūryba, tačiau taip nenutiko. Jų santykiai pašlijo, nes vyras buvo neištikimas, o 1963 m. vasarį santuoka galutinai žlugo. Prieš mirtį S. Plath kelis kartus bandė atimti sau gyvybę: perdozavo migdomųjų tablečių, automobiliu nuvažiavo nuo kelio į upę. Nors įstengė toliau dirbti, jos depresija paaštrėjo ir tapo sunkiai valdoma, nuolat jautėsi susijaudinusi, vargino mintys apie savižudybę, negalėjo atlikti net kasdienių darbų. Moteris kovojo su nemiga ir gerdavo vaistus. Žiemos, kuri buvo viena šalčiausių Londone nuo 1740-ųjų, naktį T. Hughesas išvyko pas meilužę poetę Assią Wevill. 1963 m. vasario 11-ąją S. Plath atsikėlė apie 7 val. ryto ir pasirūpino mažamečiais vaikais – paliko jiems pieno, duonos ir sviesto, kad pabudę turėtų ką valgyti, pridėjo papildomų antklodžių ir atsargiai užklijavo kambario durų kraštus. Tuomet nuėjo į virtuvę, įjungė dujas ir atsigulė ant grindų. Anglies monoksidas greitai užpildė kambarį. Netrukus S. Plath mirė. Jai buvo tik 30 metų. Jos šeima mirties priežastimi paskelbė virusinę pneumoniją, nes negalėjo pripažinti savižudybės.

Po mirties jos literatūrinis palikimas tik pradėjo žydėti. 1982 m. apdovanota pomirtine Pulicerio premija. Laikoma viena didžiausių XX a. Amerikos poečių. T. Hughesas paveldėjo velionės žmonos dvarą, įskaitant visą jos rašytinį palikimą. Ne kartą smerktas už tai, kad sudegino paskutinį rašytojos žurnalą, neva nenorėjo, kad vaikai tai perskaitytų. Vėliau radęs nebaigtą romaną nurodė, kad neturėtų būti išleistas iki 2013 m. Kaltintas bandymu valdyti moters turtą savo tikslams, nors honorarai iš rašytojos poezijos buvo pervesti į Friedos ir Nicholo sąskaitą. S. Plath antkapis ne kartą nuniokotas tų, kurie piktinosi, kad ant akmens parašyta „Hughes“. Netgi bandė nutrinti, palikdami tik Sylvia Plath. Kai 1969 m. T. Hugheso meilužė A. Wevill nusižudė su keturmete dukra Shura, antkapio niokojimas dar padažnėjo.

Autorius Monika Budnikienė