Gladiatoriai – populiarūs senovės Romos kariai, niekinti kaip vergai, mokyti atšiauriomis sąlygomis, socialiai atskirti, tačiau dievinti vos įžengę į kovos areną. Savo gyvenimus paaukoję dėl pramogos ir valdžios prestižo, atspindėjo tuometinę gyvulišką visuomenės prigimtį. Įtaigus smurtinis spektaklis gladiatoriams virsdavo kova už gyvybę, o žiūrovams tapdavo tik dar viena eiline dienos pramoga.

 

Pasmerkti mirtiGladiators,Fighting,In,The,Back,Of,The,Coliseum

 

Vargu ar tiek daug žinotume apie gladiatorius ir jų gyvenimą, jei ne didieji kino kūrėjai, tokie kaip Ridley Scottas ar Stanley Kubrickas, kurių režisuoti filmai tapo kino šedevrais. Tiesa, kaip ir bet kokiame pasakojime, dalis istorijos liko neatskleista. Manoma, kad kažkas panašaus į gladiatorių kovas įvyko dar 264 m. pr. Kr., kai buvo surengtas pasirodymas vieno iš estruskų laidotuvių metu, siekiant pagerbti mirusįjį. Pirmosios oficialios žaidynės surengtos tik 105 m. pr. Kr., tačiau netrukus šios mirtinos kovos tapo neatsiejama miesto aristokratijos pramoga. Kraujo troškimas buvo begalinis, gladiatorių kovų populiarumas neblėso iki 404 m. Daugybė gladiatorių buvo pasmerkti mirti net laimėję kovą. 80 m. atidarytas Romos koliziejus tapo ne tik žiaurių pramogų, bet ir pelningų susitarimų vieta. Įkurtos gladiatorių mokyklos mokė savanorius kovotojus, viliojo laisvus vyrus, tikinčius, kad gali laimėti kovą, praturtėti ir amžinai maudytis šlovės spinduliuose. Tarp šių kovotojų buvo ne tik į pensiją išėję kariai ar tiesiog norintys užsidirbti pragyvenimui, į ringą buvo pasiruošę žengti riteriai ir didikai, siekiantys įrodyti savo kilmę ir parodyti kovos įgūdžius.

 

Didžiuliam Koliziejaus pastatui, kuriame vyko žiaurios žaidynės, pastatyti prireikė dešimties metų. Statybų pabaiga pažymėta įspūdingai – surengti 100 dienų trukę renginiai, kuriuose buvo medžiojami egzotiški gyvūnai, vykdomos egzekucijos, grojama, dainuojama. Žinoma, įvyko dramatiškos gladiatorių kautynės, kurios tapo galingu propagandos įrankiu imperatorių rankose. Nors Romos moralė reikalavo, kad visi gladiatoriai priklausytų žemiausioms socialinėms klasėms, Koliziejuje siekė pasirodyti aukšto rango didikai ar riteriai, tačiau dauguma kovotojų buvo vergai arba sunkūs nusikaltėliai, kurie mirties nuosprendį pasitikdavo arenoje. Dar kiti buvo karo belaisviai iš užkariautų provincijų, priversti tapti profesionaliais kovotojais mainais už savo gyvybes. Už nugalėtoją statė dideles sumas. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad imperatorius Tiberijus bandė sugundyti į pensiją išėjusius mėgstamus gladiatorius grįžti atgal į areną siūlydamas didelę piniginę premiją – po 100 tūkst. sestercijų kiekvienam. Visgi būti gladiatoriumi nebuvo lengva. Priešingai, šlovės spinduliai sunkiai prasiskverbdavo į kalėjimo kamerą, kurioje jie būdavo uždaryti, kai nesitreniruodavo ar nekovodavo. Net numirusius negarbingai palaidodavo specialiose kapinėse.

 

Gladiatorių mokyklų disciplina

 

Gladiatoriai buvo kilę iš visos Romos imperijos. Mokyklos, kuriose jie gyveno, po stogu talpino skirtingų tautų atstovus, tačiau ne tik vyrus, bet ir moteris. Senovės Romos mizoginiškoje visuomenėje dailiosios lyties atstovės vertintos tik dėl savo naujoviškumo ir kitoniškumo, buvo egzotiškos ir išskirtinai prabangaus reginio dalis. Teigiama, kad imperatoriui Titui Flavijui Domicianui patiko žiūrėti, kaip gladiatorės kovoja kartu su žemo ūgio vyrais.

 

Romoje įkurtos trys žymios gladiatorių mokyklos. Jų agentai ieškodavo potencialių gladiatorių, pasiryžusių kovoti už savo garbę. Šios mokyklos siūlė ne tik saugumą, komfortą, bet ir medicininę priežiūrą bei sotų gyvenimą. Pasiryžusiems tapti gladiatoriais reikėjo priprasti ne tik prie alinančios dienotvarkės, bet ir fakto, kad jų kasdienybė bus panaši į kalinių, ne į laisvų žmonių. Nors gyvenimas nepriminė tobulo, tačiau jiems leista pasilikti bet kokį atlygį ir pinigus, jei laimėdavo kovą. Jų mitybą sudarė baltymai ir angliavandeniai, pavyzdžiui, miežių košė, virtos pupelės, avižiniai dribsniai ir džiovinti vaisiai. Nors gladiatoriai turėjo ištreniruotus kūnus, dauguma jų ant pilvo siekė turėti daugiau riebalų, kad šie saugotų nuo paviršinių žaizdų. Gladiatoriai buvo brangi investicija mokyklų savininkams, todėl kovotojo žūtis reiškė didžiulius nuostolius. Vyrai turėjo būti stiprūs, kad atlaikytų daugiau nei vieną kovą. Priešingai populiariems įsitikinimams, nedaug gladiatorių iš tikrųjų kovojo iki mirties. Kai kurių istorikų teigimu, kovose žūdavo tik 1 iš 5, kiti manė, kad tik 1 iš 10 kovotojų. Iš tiesų kovos vyko tol, kol vienas jų pasiduodavo, paprastai pakeldamas vieną pirštą.

 

Alinančios treniruotės

 

Gladiatoriai Romos imperijos laikais vertinti kaip žūtbūtinės kovos profesionalai, todėl visą laiką privalėjo gyventi spartietišku ritmu. Gladiatoriai buvo absoliuti juos prižiūrinčio trenerio nuosavybė, šis galėjo su jais elgtis kaip panorėjęs. Laisvi vyrai, nusprendę prisijungti prie gladiatorių gretų, taip pat privalėjo priimti bet kokį trenerio elgesį su jais. Jie pasirašydavo sutartis, kuriose išdėstytos jų įsipareigojimo sąlygos, įskaitant sumą, kurią turėjo sumokėti, laikotarpį, už kurį buvo įsipareigoję, ir išpirkimo sąlygą, jei noras rizikuoti savo gyvybe vieną dieną pradingtų. Gladiatoriams geležinė disciplina buvo būtina. Per metodines treniruotes būsimieji kovotojai mokėsi atlikti konkrečius judesius, išvengti smūgių, arenoje judėti laisvai ir užtikrintai. Ginklai, su kuriais treniruodavosi, buvo mediniai, kad negalėtų nužudyti ne tik vienas kito, bet ir juos nupirkusių šeimininkų. Maža to, treniruočių ginklai svėrė dvigubai daugiau nei kardai, kuriuos jie naudojo kovoje. Gladiatorių kovos buvo suplanuotos ir vyko tik pagal nustatytus protokolus. Kovas stebėdavo ir kontroliuodavo teisėjas, žinomas kaip summa rudis, dažnai pats išėjęs į pensiją gladiatorius, puikiai išmanantis šios profesijos subtilybes. Paprastai kova trukdavo 10–15 minučių. Per vieną įtemptą dieną arenoje galėjo įvykti net 13 kovų. Gladiatoriai apsirengdavo barbarais, prisimindami šlovingas romėnų legionų pergales prieš juos. Kovose buvo supriešinami skirtingų tipų gladiatoriai, turintys panašią patirtį ir sugebėjimus. Lengvai šarvuoti ir judrūs kariai, nešiojantys tinklus ir trišakius, galėjo prilygti lėtai judantiems gladiatoriams, dėvintiems sunkius šarvus ir laikančius masyvius dviašmenius kardus. Mūšis tęsdavosi tol, kol vienas kovotojas žūdavo. Tiesa, kartais abu kovotojai išeidavo gyvi, jei kovodavo ilgai ir drąsiai. Nors prieš kovas sudarytose sutartyse už nužudytus gladiatorius buvo numatyta didelė kompensacija, tačiau tai buvo brangios prekės, į kurias treneriai investuodavo tūkstančius valandų treniruočių ir didžiulius kiekius įvairių resursų, todėl žūtis neišvengiamai reiškė nuostolius. Tuos, kuriems trūko entuziazmo kovoti, odiniais botagais ar įkaitusiais metaliniais strypais ragino treneriai. Kartais motyvacijai pakakdavo kelių dešimčių tūkstančių rėkiančių žiūrovų, įtikindavusių kovoti iki galo. Žinoma, būta atvejų, kai kovoti atsisakyta. Oratorius Kvintas Aurelijus Simachas 401 m. suorganizavo gladiatorių kovą, tačiau germanų kaliniai, turėję netrukus kautis, nusprendė vienas kitą pasmaugti savo kamerose, o ne surengti reginį Romos gyventojams.

 

Gladiatorių kovos baigėsi 404 m., kai imperatorius Flavijus Honorijus uždarė gladiatorių mokyklas. Viena paskutiniųjų gladiatorių kovų baigėsi vienuolio iš Mažosios Azijos mirtimi, kai jis, trokšdamas sustabdyti kraujo praliejimą, įsiterpė tarp dviejų gladiatorių. Pasipiktinusi minia vienuolį užmėtė akmenimis. Ne paslaptis, kad dar bent šimtmetį kovota su laukiniais žvėrimis, tačiau romėnai nuolat apgailestavo, kad prarado pramogą, buvusią jų gyvenimo dalimi.

 

Autorius Monika Budnikienė