Naujos knygos: įdomūs faktai apie žymius rašytojų kūrinius

Poetė Amy Lowell kartą nusipirko 10 tūkstančių cigarų, kad galėtų įsitraukti į rašymą, o rašytojas Onorė de Balzakas per darbo dieną išgerdavo daugiau kaip 50 puodelių kavos. Poetė Edith Sitwell prieš rašymą gulėdavo atdarame karste. Kitas garsus poetas – Friedrichas Shilleris – savo darbastalio stalčiuje laikydavo supuvusius obuolius, teigdamas, kad puvimo kvapas jam padeda rašyti.

Ir nors šiais laikais daugelis rašytojų nebesivaiko mūzų, minėtieji ekscentriškų rašytojų ritualai patvirtina, jog kūrybinis procesas pareikalauja savotiško perėjimo į kitą realybę, o naujos knygos (vaga.lt/naujienos) dažniausiai gimsta paženklintos jei ne krauju, tai prakaitu.

Knygų leidyba yra išties dinamiška sritis, o knygų naujienos mus pasiekia viena po kitos – bet ar įtariame, ką reiškia rašytojui parašyti knygą, kuri įeitų į istoriją?

Kaip rodo statistika, tik nedidelė dalis knygynų lentynose atsirandančių knygų tampa perkamomis, o jų autoriai – įvertinami. Šiame straipsnyje pateikiame įdomių ir įkvepiančių istorijų apie žymius rašytojus ir jų kūrinius, kurie įsirašė į istoriją nustebindami visą pasaulį.

Ilgiausiai rašytos knygos

Jei vieniems rašytojams naujausios knygos pasirašo per kelias savaites ar mėnesius, tai kitiems šis procesas užtrunka ilgus metus ar net visą gyvenimą.

Margaret Mitchell romantinę dramą „Vėjo nublokšti“ rašė dešimt metų (rašytojos biografijoje užfiksuota, kad knygą ji pradėjo rašyti iš nuobodulio ir net neketino jos publikuoti, tačiau po knygos pasirodymo rašytojai netrukus buvo įteikta Pulitzerio premija). Tiek pat laiko – dešimt metų – užtruko ir JAV rašytojas Junotas Diazas, rašydamas romaną „Trumpas įstabus Oskaro Vao gyvenimas“, už kurį 2008-aisiais jis pelnė Pulitzerio premiją.

Kanados rašytojas Alistairas MacLeodas savo pirmąjį romaną „Menka bėda, jeigu…“ rašė trylika metų. Vos išleista knyga rašytojui pelnė tarptautinį pripažinimą bei sulaukė itin daug reikšmingų apdovanojimų (pavyzdžiui, Atlanto Kanados visų laikų geriausios knygos įvertinimą).

J.R.R. Tolkienas „Žiedų valdovo“ sagą pradėjo rašyti būdamas 45 metų amžiaus, o išleido būdamas 64 metų. Tuo metu jis užsiėmė akademine veikla, o vienerius metus buvo nustojęs apskritai rašyti. Šiandien „Žiedų valdovas“ jau yra tapęs kultūriniu reiškiniu.

„Juros periodo parko“ autorius Michaelis Crichtonas savo romaną „Sfera“ rašė net dvidešimt metų. Parašęs dalį romano jis nesugalvojo tinkamos pabaigos, tad nutarė neberašyti. Praėjus dvidešimčiai metų, „Sferą“ pabaigė per du mėnesius.

O štai moderniosios poezijos pradininko Ezra Poundo poema „Die Cantos“, kuri yra laikoma vienu svarbiausiu XX a. moderniosios poezijos kūrinių, apėmė 57 metus autoriaus rašytų darbų kolekciją. E.Poundas ir toliau planavo tęsti šios poemos rašymą, tačiau netikėtai jam mirus, poema buvo išleista nebaigta.

Naujos knygos – didžiausi bestseleriai

2007 metais išleista rašytojos J.K. Rowling Hario Poterio romanų serijos septintoji knyga „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“ tapo greičiausiai išparduota knyga per visą knygų leidybos istoriją.

Pasirodo, per pirmąsias 24 valandas po knygos pasirodymo buvo išparduota daugiau kaip 11 milijonų šios knygos kopijų. Palyginimui, šeštosios serijos knygos „Haris Poteris ir Netikras princas“ pirmąją dieną buvo išparduota 6,9 mln. kopijų. Skaičiuojama, jog visų Hario Poterio serijos knygų nuo 1997-ųjų parduota apie 500 mln. kopijų.

Kalbant apie visų laikų geriausiai parduodamas knygas, pirmoji vieta atitenka Migelio de Servanteso „Don Kichotui“ – nuo 1612 metų parduoda daugiau kaip 500 mln. šios knygos kopijų. Antroji – Čarlzo Dikenso knygai „Pasakojimas apie du miestus“ (nuo 1859 metų parduota 200 mln. knygos kopijų). Trečioji – J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovas“ (nuo 1954 metų – 150 mln. kopijų.

Visų laikų daugiausiai knygų pardavusi autorė yra Agatha Christie – visame pasaulyje parduota apie 4 milijardus jos knygų kopijų. Antroje vietoje patenkanti Barbara Cartland pardavė „tik“ 1 mlrd. knygų kopijų.

Nepripažintos naujos knygos, vėliau tapusios bestseleriais

Kartais gali atrodyti, kad sėkmingi rašytojai, kurių knygos parduodamos milijoniniais tiražais, nepatiria atmetimo. Dar sunkiau pagalvoti, kad knygos, dabar tapusios visame pasaulyje pripažintais bestseleriais, kažkada laikytos visiškomis nesėkmėmis. Tiesa ta, jog naujausi leidiniai kartais „prasiskina“ kelią tik atkakliomis pastangomis arba toliaregiškų (nors ir nebūtinai itin sėkmingų) leidėjų pagalba.

Ankstyvasis Ernesto Hemingvėjaus romanas „Fiesta“ šiandien laikomas vienu iš stipriausių „prarastosios kartos“ kūrinių bei viena labiausiai skaitomų jo knygų. Tačiau 1925 metais pateikęs knygos rankraštį vienai garsiai leidyklai, jaunasis Hemingvėjus buvo apkaltintas įžūlumu ir nuobodumu. Visgi po metų šį rankraštį sutiko išspausdinti kita leidykla, o jau 1928 metais buvo leidžiamas aštuntasis knygos tiražas. „Nuobodumas“ tapo Hemingvėjaus vizitine kortele.

Garsioji memorialų knyga „Anos Frank dienoraštis“ buvo atmesta šešiolikos leidyklų, kadangi leidėjai manė, kad pasaulis dar nėra pasiruošęs sužinoti apie Antrojo pasaulinio karo siaubus. Tačiau po koncentracijos stovyklos vienintelis iš šeimos likęs gyvas A. Frank tėvas Ottas nepasidavė ir 1947 metais knygą sutiko išleisti viena leidykla. Nuo to laiko „Anos Frank dienoraštis“ buvo parduotas 30 mln. tiražu.

Audrey Niffennegger pirmąją knygą „Keliautojo laiku žmona“ atsisakė išleisti daugiau kaip dvidešimt leidyklų. Tačiau vienam mažai žinomam leidėjui iš San Francisko knygos istorija taip patiko, kad jis sutiko ją publikuoti 2003-aisias. Nepraėjus nei metams, knyga tarptautiniu mastu pripažinta bestseleriu.

Stepheno Kingo pirmoji knyga „Kerė“ buvo atmesta trisdešimties skirtingų leidėjų, neva kaip neturinti potencialo pardavimams. Tačiau viena leidykla 1974 metais sutiko publikuoti šią knygą, kuri iškart buvo itin gerai įvertinta, o Stephenas Kingas po knygos pasirodymo tapo pripažintu rašytoju.

Garsusis Margaret Mitchell romanas „Vėjo nublokšti“, buvo atmestas net 38 kartus. Tačiau vienam leidėjui galiausiai sutikus išleisti šią knygą 1936-aisiais, jau 1937 m. M.Mitchell gavo Pulitzerio premiją, o knyga nuo to laiko yra parduota milijoniniais tiražais visame pasaulyje.

Rašytojai, pripažinti tik po mirties 

Kartais rašytojai pralenkia savo kartą ir jų darbai būna įvertinami tik ateities kartų. O kartais būtent mirtis paskatina atsižvelgti į menininko palikimą. Pateikiame keletą garsių rašytojų pavyzdžių, kurie tapo pripažintais tik po mirties.

Vokiškai rašiusio Franco Kafkos kūryba jam būnant gyvam buvo ignoruojama – daugelis jo kūrinių taip ir liko nebaigti, o pats rašytojas prieš mirtį savo draugo prašė sunaikinti likusius rankraščius. Nepaisant F.Kafkos noro, jo kūrybinis palikimas išvydo šviesą. Šiai dienai Kafka yra aukštinamas kaip egzistencialistas ir neretai pavadinamas „literatūros genijumi“.

Emily Dickinson dabar yra laikoma viena svarbiausių amerikiečių poečių. Tačiau jai būnant gyvai, jos kūryba mažai ką domino, o leidėjai nesutikdavo publikuoti jos kūrinių. Pirmasis E.Dickinson poezijos rinkinys buvo publikuotas tik praėjus ketveriems metams po  jos mirties.

Amerikiečių poetas ir novelių autorius Edgaras Allanas Poe šiandien laikomas siaubo literatūros klasiku. Nors būnant gyvam jo kūryba buvo publikuojama gana dažnai, ji nesulaukdavo daug dėmesio. Ir tik tuomet, kai E.A.Poe buvo rastas negyvas, jo kūryba pakilo į aukštumas.