„Būti gražiai ir natūraliai yra prigimtinė kiekvienos moters teisė“, – yra sakiusi Elizabeth Arden. 1908 m. iš Kanados į Niujorką atvyko jauna, ambicinga Florence Nightingale Graham. Iš brolio pasiskolinusi pinigų atidarė pirmąjį grožio saloną ir pavadino savo pseudonimu „Elizabeth Arden“. Šis vardas tapo ne tik iki šių dienų išlikusiu prekės ženklu, bet ir išpuoselėto grožio sinonimu.

 

_NYWTS-scaled-e1701132624581-1536x1055

Elizabeth Arden, nuotraukos autorius Alan Fisher.

Svajonė tapti turtingiausia moterimi pasaulyje

 

Florence, vėliau pasivadinusi Elizabeth, gimė Kanadoje. Pasaulį išvydo Naujųjų metų naktį 1878 m. Tiesa, vėliau pasikeitė ne tik gimimo metus, bet ir pasirinko kitą gimimo dieną. Pirmuosius gyvenimo metus praleido atokiame ūkyje, kur išnuomotoje žemėje tėvas veisė žirgus. Jų auginimo tradiciją atsivežė iš gimtosios Škotijos. Motina buvo kilusi iš Kornvalio (Jungtinė Karalystė). Kai Elizabeth tėvai susitiko ir įsimylėjo, škotai nekentė anglų, o anglai škotų. Tad netipinė pora emigravo į Kanadą ir čia pradėjo naują gyvenimą. Tik tas naujas gyvenimas nebuvo lengvas. Kanada atrodė nesvetinga, namai, kuriuose augo Elizabeth ir dar 4 vaikai, buvo skurdūs. Būdama 6-erių neteko mamos. Tuomet kasdienybė tapo dar sunkesnė. Visgi net neįžengusi į paauglystę išsikėlė sau tikslą – tapti pačia turtingiausia moterimi pasaulyje. Šis su realybe prasilenkiantis troškimas tapo jos neįtikėtino ir legendą primenančio kelio pradžia. Juo žygiuoti padėjo velionės motinos teta. Garbaus amžiaus kornvalietė dama siuntė pinigų vaikų mokslams. Buvo nuspręsta, kad mergaitė turėtų kuo greičiau įgyti naudingą profesiją, tad išsiųsta į Toronto slaugių mokyklą. Ten greitai suprato, kad nemalonu būti tarp ligotų žmonių. Taip pat suvokė, kad dirbdama tokį darbą niekada neįgyvendins savo svajonės. Galiausiai, užuot tvarsčiusi žaizdas, norėjo padėti žmonėms tapti sveikiems, gražiems ir atrodyti jaunesniems. O geriausias būdas tai padaryti buvo kosmetika. Ji ėmėsi tyrinėti gyduomuosius tepalus, prasidėjo pirmieji kremų gamybos eksperimentai. Elizabeth kremus gamindavo bendrabučio virtuvėlėje ir svajojo, kad neilgai trukus galės darbuotis tikroje laboratorijoje.

 

Atvertos raudonosios durys

 

Metė mokslus ir iš Toronto atvyko į Niujorką. Čia jau buvo įsitvirtinęs vyresnis brolis. Jis surado seseriai buhalterės darbą, tačiau ne bet kokioje įmonėje, o farmacijos bendrovėje. Čia ji užmezgė nemažai naudingų pažinčių ir, turėdama svajonę apie nuosavą verslą, pradėjo verbuoti talentingus darbuotojus. Visgi buhalterės darbas jai netiko, tad galiausiai, sukaupusi pakankamą sumą pinigų, baigė trumpus grožio specialisčių kursus ir įsidarbino Eleanor Adair grožio salone. Čia ji išmoko daugybės naudingų dalykų. Pirmiausia masažo bei makiažo paslapčių, taip pat sužinojo, ko trokšta pasiturinčios klientės bei už ką jos pasirengusios mokėti didžiausius pinigus. Niujorke praleidusi vos trejus metus ir pasiskolinusi iš brolio nemažą sumą pinigų, atidarė savo pirmąjį grožio saloną. Pažintys, pinigai ir sukaupta patirtis leido įsikurti prestižinėje Niujorko gatvėje – 5-ojoje aveniu. 1910 m. atsivėrė raudonai nudažytos durys, o pro jas įėjusios damos patekdavo tarsi į kitą pasaulį. Čia buvo visko, kas galėjo padėti tapti karaliaus rūmų verta gražuole. Žinoma, jeigu tik moteris galėjo už tai susimokėti. Verslas iš pradžių sekėsi prastai. Per pirmąjį mėnesį pardavė vos kelis indelius kremo ir sušukavo tik kelias pasiturinčias damas. Tačiau Elizabeth nepasidavė. Ėmėsi reklamos, nemokamų mėginių dalijimo (tais laikais tai nebuvo įprasta) ir pamažu jos kosmetikos saloną pradėjo lankyti vis turtingesnės ponios. Elizabeth buvo apsukri ir gerai žinojo, kad norint išgarsėti būtina išsiskirti. Raudonos durys tapo jos vizitine kortele. Galiausiai ir savotišku švyturiu tokioms savo grožį trokštančioms puoselėti įžymybėms kaip Marilyn Monroe.

 

Grožio inovatorė

 

Žingsnis po žingsnio Elizabeth sukūrė savąją grožio imperiją, o didžiuoju ginklu tapo raudonas lūpdažis. Ji net sukūrė specialų atspalvį „Montezuma Red“ karininkėms ir supakavo jį į indelį, telpantį mažoje uniformos kišenėlėje. 1914 m. po viešnagės Prancūzijoje, kur lankydamasi salonuose bandė įspėti prancūzaičių grožio paslaptis, JAV rinkai pasiūlė dekoratyvinę kosmetiką. Įkalbėjusi žymų chemiką bendradarbiauti, palengvino Prancūzijoje bandytas kremų tekstūras, kad jos greičiau susigertų, sukūrė toniką su mažesniu kiekiu alkoholio, kad apsaugotų odą nuo išsausėjimo. 1930 m. sukurtas legendinis kremas „Eight Hour“ sulaukė stulbinamos sėkmės. Balzamas su aktyviosiomis medžiagomis bei vitaminais veikia akimirksniu ir iki šiol yra viena populiariausių odos priežiūros priemonių. Inovatorės ir nenuilstančios verslininkės tikslas buvo moterims dovanoti aukščiausios kokybės ir, žinoma, prabangias odos priežiūros priemones. Taip pat sėkmingai parduoti idėją apie išsaugotą jaunystę. E. Arden tapo savotiška XX a. fėja krikštamote. Ji sukūrė visą paslaugų paketą tam, kad pelenės atrodytų kaip princesės. O tos, kurios tokio stebuklo įpirkti negalėjo, bent jau sugebėdavo įsigyti raudonus lūpų dažus ar švelnaus aromato tualetinio vandens. Ji nenustojo stebinti klienčių naujovėmis. „Elizabeth Arden“ prekės ženklas sukūrė dekoratyvinės kosmetikos rinkinius pagal spalvas, kelionių kosmetines, naują kremų tekstūrą, makiažą pagal progą, masažus veidui ir net dietų programas, turinčias padėti išsaugoti odos jaunystę. Ji tapo viena pirmųjų jogos propaguotojų JAV. Atidarė saloną ir Paryžiuje. Vėliau raudonų durų atsivėrė ir daugelyje kitų didžiųjų Europos miestų.

 

Vyrai, žirgai ir priešai

   

Elizabeth karjera klostėsi ne tik puikiai, bet ir stulbinamu greičiu. Ji tapo turtinga ir įtakinga moterimi. Vyrai troško jos dėmesio, tačiau tik nedaugelis sugebėdavo priimti faktą, kad ši dama visada bus turtingesnė ir sėkmės lydimesnė už juos. Gerbėjus atbaidydavo ir tai, kad Elizabeth buvo moterų teisių gynėja – sufražistė. Nors viešose demonstracijose nepasirodydavo, nes tai galėjo pakenkti verslui, tačiau neabejotinai rėmė šį judėjimą ir pinigais, ir kosmetikos priemonėmis. Ne be priežasties Niujorko gatvėmis žygiuojančios sufražistės lūpas dažėsi išskirtinio atspalvio raudonu lūpdažiu. Jis buvo pasipriešinimo simbolis ir (ne)tyčia, tačiau idealiai atitiko tą spalvą, kuria buvo nudažytos ir „Elizabeth Arden“ salonų durys. Nepaisant to, kad meilės reikalams Elizabeth neskyrė daug dėmesio, ji buvo ištekėjusi du kartus. Pirmasis jos vyras – Thomas Jenkinsas Lewisas, deja, nesugebėjo susitaikyti su žmonos sėkme. Santuoka baigėsi skyrybomis. Antrą kartą aukso žiedus Elizabeth sumainė su kilmingu džentelmenu Michaelu Evlanoffu, kuris nesiskundė pinigų ir įtakos stygiumi. Deja, ir ši santuoka baigėsi skyrybomis. Elizabeth vaikų nesusilaukė. Visą meilę ji atidavė žirgams, kurių veisimas ir ruošimas lenktynėms nuo 1931 m. tapo dar vienu sėkmingu verslu. Beje, ji neslėpė, jog populiariuoju „Eight Hour“ kremu masažavo ir gydė mylimus žirgus. Vienas jos puoselėtų žirgų, Jet Pilot, 1947 m. laimėjo Kentukio derbį. Aistra žirgams veikiausiai buvo vienas stabiliausių dalykų garsiosios verslininkės gyvenime. Visgi greta meilės turi būti ir neapykanta. O šį jausmą Elizabeth „padovanojo“ didžioji jos priešininkė, kita grožio industrijos magnatė Helena Rubinstein. Šios dvi damos taip įnirtingai kovojo tarpusavyje dėl įtakos, kad jų istorija pavirto knyga „War Paint“, o vėliau pagal ją Brodvėjuje net sukurtas miuziklas.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė