Dauguma domisi tik Imanuelio Kanto darbais, o asmeninis filosofo gyvenimas lieka nuošalyje. Manoma, kad šis didis mąstytojas pasinėrė į mokslus ir visus ragino išdrįsti mąstyti, tačiau turėjo visiškai skurdų socialinį bei asmeninį gyvenimą. Vis dėlto tiesa šiek tiek kitokia. Nors filosofas buvo rimtas ir labai intelektualus, tačiau itin mėgo pramogauti.

 

imanuelis kantas

Smalsus ir darbštus berniukas

 

Ankstus 1724 m. balandžio 22 d. rytas Kantų šeimai buvo džiugus ir neramus, nes 5 val. gimė jų sūnus. Berniuko tėvas buvo pentinų ir balnų gamintojas, motina – namų šeimininkė, kilusi iš pentinų gamintojo šeimos. Namais ir tėvų dėmesiu I. Kantas dalijosi dar su aštuoniais broliais bei seserimis. Jis buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Vardas mažyliui buvo išrinktas pagal dieną, kai gimė. Tiesa, tėvai jį pavadino Emanueliu, bet vėliau jis šį vardą šiek tiek pasikeitė.

 

Vaikas auklėtas griežtai, nuo mažens augo su amatininkais, todėl nebijojo sunkaus darbo, nors buvo prastos sveikatos. Tėvai kaip svarbiausią vertybę jam bandė įskiepyti sąžiningumą ir dorovę, nes buvo labai religingi ir dievobaimingi. Taip pat skatino sūnų domėtis pasauliu ir mokslais. Vėliau. I. Kantas pripažino, kad pasirinkti filosofijos kelią paskatino gimdytoja, dar vaikystėje pažadinusi jo smalsumą ir vaizduotę.

 

Atsisakė būti pastoriumi

 

Kai I. Kantui sukako aštuoneri, tėvai jį išsiuntė mokytis į Frydricho kolegiją. Taip pasielgti paskatino pastorius F. A. Šulcas. Per aštuonerius mokymosi įstaigoje praleistus metus berniukas išmoko kalbėti lotyniškai, taip pat studijavo kitas kalbas (netgi lietuvių), domėjosi teologija, matematika, muzika. Nesimokė tik gamtos mokslų, kurie šioje kolegijoje nebuvo dėstomi. Tėvai, išsiųsdami sūnų į Frydricho kolegiją, tikėjosi, kad jis užaugęs taps pastoriumi. Tačiau jaunuolis svajojo studijuoti antikinę literatūrą. Iš pradžių sutiko tapti pastoriumi, bet pagyvenęs pagal mokyklos griežtus religinius reikalavimus pamaldumo persisotino ir atsisakė tapti pastoriumi, nors toliau tikėjo Dievą. Pamokos čia prasidėdavo 7 val., bet mokiniai klasėse sėdėdavo jau nuo 6 val., nes prieš mokslus reikėdavo pasimelsti. Apie atostogas mokiniai galėdavo tik pasvajoti, nes laisvalaikį tekdavo skirti saviugdai ir namų darbams. Gyventi pagal tokį tempą I. Kantui nebuvo lengva dėl prastos sveikatos. Laimė, jis buvo itin sumanus ir imlus, todėl lengvai pavyko įsisavinti naują informaciją. Tiek mokytojai, tiek tėvai visuomet džiaugėsi jaunuolio pasiekimais. Vėliau filosofas visuomet sakydavo: „Kuo labiau užsiėmę esame, tuo labiau jaučiame, kad gyvename, ir gyvenimas nuo to tampa sąmoningesnis.“

 

Trumpas studentiškas gyvenimas

 

 

I. Kantas, sulaukęs šešiolikos metų, įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Nėra išlikę šaltinių, kuriuose būtų parašyta, kurį fakultetą jis pasirinko, bet žinoma, kad daug laiko skyrė filosofijos ir fizikos mokslams. Kaip ir visi studentai, jaunuolis laiko rado ne tik mokslams, bet ir pramogoms. Pasakojama, kad jis mėgo žaisti biliardą ir kortomis, be to, dažnai namo grįždavo vėlai bei apsvaigęs nuo alkoholio. Ilgai mėgautis nerūpestingu studentišku gyvenimu neteko. Kai mirė I. Kanto tėvas, o vėliau ir motina, dėl prastos finansinės padėties jaunuoliui teko palikti universitetą bei ieškoti būdų, kaip pragyventi. Mąstytojas tapo privačiu mokytoju, dirbančiu Karaliaučiaus teritorijoje. Uždirbami pinigai nebuvo dideli, todėl jaunas mokytojas gyveno kukliame vieno kambario bute. Čia buvo tik lova, kėdė, stalas ir plikos sienos. Filosofas gyvenime vadovavosi tokia fraze: „Mus turtingais paverčia ne tai, ką turime, o tai, ką galime padaryti be to, ko neturime.“

 

Grįžimas į universitetą

 

Septynerius metus I. Kantas dėjo visas pastangas, kad galėtų grįžti į universitetą ir įgyti mokslinį laipsnį. Sulaukęs 31-erių filosofas gavo pasiūlymą tapti Karaliaučiaus universiteto dėstytoju, bet už tai jam nebuvo mokamas atlyginimas, todėl teko pragyventi tik iš papildomo mokytojavimo ir nedidelių pajamų, gaunamų tiesiogiai iš studentų. Taip I. Kantas pragyveno 15 m. Tik sulaukęs 46-erių buvo pagaliau pripažintas ir paskirtas logikos bei metafizikos disciplinų profesoriumi. Pagaliau atsirado galimybių patogiai ir pasiturinčiai gyventi. I. Kanto sumanus protas ir sukaupta patirtis atsiskleidė vėlai. Svarbiausius savo veikalus parašė per paskutiniuosius gyvenimo metus. Šie jam pelnė tarptautinį pripažinimą ir pagarbą. Tuomet I. Kantas mokslui skyrė vis daugiau dėmesio ir savo laiko. „Būti reiškia ką nors veikti“, – sakė žymus mąstytojas. Jis visą gyvenimą ieškojo tiesos ir teigė, kad niekada neprarado tikėjimo pasaulio objektyvumu. Tačiau buvo įsitikinęs, kad žmonių žinios apie juos supančią aplinką nėra objektyvios ir teisingos, nes jie negali ko nors vertinti nesubjektyviai. Pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, todėl tarp jo tikrosios esmės bei žmogaus mėginimo ją suvokti egzistuoja didžiulė praraja.

 

Vakarėliai ir meilė

 

Dažniausiai pasakojama, kad I. Kantas gyveno itin ramų, monotonišką ir nuobodų gyvenimą. Jis niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Prūsijos. Sklido kalbos, kad vyras kasdien tuo pačiu metu keliaudavo pasivaikščioti, todėl kaimynai pagal tai galėdavo tiksliai pasakyti, kiek yra valandų. Nors filosofas niekuomet nebuvo vedęs, tačiau negyveno kaip keistuolis atsiskyrėlis. Jis mėgdavo bendrauti ir pramogauti, tik dažnai tam per darbus nelikdavo laiko. Darbas jam teikė didžiulį džiaugsmą. I. Kantas buvo mėgstamas žmogus, todėl savo namuose organizavo nuostabius pietus ir vakarėlius, kur svečius linksmino neįtikėtinomis istorijomis. Filosofas buvo puikus pašnekovas ir pasakotojas. Susirinkusiuosius vaišino vynu, kurį itin mėgo. Teigiama, kad kartais jo taip padaugindavo, jog nerasdavo kelio namo. Pasakojama, kad I. Kantas nebuvo abejingas moterims ir per gyvenimą turėjo dvi merginas, kurioms jautė stiprius romantiškus jausmus. Dailiosios lyties atstoves filosofas žavėjo puikiu humoro jausmu. Nepaisant to, visuomenė svarstė, kad I. Kantas galėjo būti homoseksualus.

 

Gyvenimo saulėlydis

 

Paskutiniais gyvenimo metais I. Kantas pasikeitė ir tapo priekabus senbernis, nuolatos ieškantis ligų, kuriomis neva serga. Jis iš tiesų buvo pernelyg liesas ir silpnas, bet nebuvo taip blogai, kaip bandė pats save įtikinti. Vyras labai bijojo lauke sušlapti, kad neperšaltų, visuomet kvėpavo tik per nosį, nes per atvirą burną neva gali patekti įvairių mikrobų, nuolatos laikėsi dietų, kurios turėjo pagerinti sveikatą. Nors mėgo geografinės tematikos knygas, pats nuo namų toliau nei per 65 km niekur nekeliavo, nes kitur jautėsi nesaugiai. 1970 m. I. Kanto sveikata pradėjo prastėti. Jis negebėdavo rašyti ilgiau nei 2 val. per dieną. Vieni šaltiniai pasakoja, kad vėliau filosofo atmintis visiškai suprastėjo, jis visiškai apako ir negalėjo dirbti. Kitur rašoma, kad išėjimas iš šio pasaulio I. Kantui buvo sunkus. Esą jis mirė lėta ir kankinančia mirtimi. Teigiama, kad vyras patyrė nepakeliamus skrandžio skausmus, todėl negalėjo valgyti ir pamažu mirė iš bado, nors paskutinieji filosofo žodžiai buvo tokie: „Tai gera.“

 

Gimimo data ir vieta 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučius
Mirties data ir vieta 1804 m. vasario 12 d. Karaliaučius
Motina Anna Regina Porter
Tėvas Johann’as Georg’as Kant’as
Zodiako ženklas Jautis
Ūgis 152 cm

 

ĮDOMU

 

  • Vardas Imanuelis reiškia „Dievas su mumis“.
  • Turėjo baltų kraujo – jo prosenelis buvo kilęs iš Priekulės.
  • Nuo vaikystės gydytojai teigė, kad I. Kantas dėl prastos sveikatos ilgai negyvens, bet vyras mirė sulaukęs 79-erių.
  • Pasakojama, kad filosofas buvo itin punktualus ir gyveno pagal griežtai susikurtą dienotvarkę.
  • Kartą studentai, žinodami I. Kanto silpnybę gyventi pagal susikurtas taisykles ir jo punktualumą, juokaudami paklausė: „Ką darytumėte, jeigu nė vienas studentas neateitų į jūsų paskaitą? Ar vis tiek ją vestumėte? Filosofas atsakė, kad jo iš įprasto kelio taip lengvai nepavyktų išmušti. Studentai nusprendė įgyvendinti savo sumanymą, tačiau I. Kantas nenusileido ir paskaitą vedė tuščiai auditorijai.
  • Filosofas turėjo savitą stiliaus suvokimą ir nevengdavo puoštis ryškiaspalviais drabužiais.