Kalbant apie sezoninę depresiją dažniausiai turime galvoje vėlyvą rudenį ir žiemą, kai sumažėja saulės šviesos, ženkliai sutrumpėja dienos, būna šalta ir niūru. „Ateis vasara, atsigausi“, – sakome apatiškam, neturinčiam  jėgų, kamuojamam liūdesio ir pesimizmo žmogui, tikėdamiesi, kad saulės šviesa išgydys. Tačiau daliai mūsų yra atvirkščiai – šviesa, vasariška saulė ir karštis veikia neigiamai. Vasaros depresija, kas ji? Pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadove, gydytoja psichiatre, psichoterapeute Ramune Mazaliauskiene.

LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė R.Mazaliauskienė

 

Vasarą įprasta sieti su  jėgų antplūdžiu, geresne fizine ir emocine sveikata, tačiau daliai žmonių  būtent vasara, o ne šaltasis ir tamsusis sezonas,  tampa sudėtingiausiu laikotarpiu. Ar išties saulė ir karštis gali išprovokuoti vadinamąją „vasaros depresiją“?

 

Iš tiesų kai kuriems žmonėms sunku patikėti, kad tuo metu, kai šviesu, šilta ir spalvinga, kažkam galėtų atsirasti ar paūmėti depresija. Deja, taip yra. Paaiškinti, kodėl ji vystosi būtent šiuo metu, nėra paprasta, greičiausiai čia veikia ne vienas faktorius, nes mūsų nuotaiką apsprendžia tai, kaip funkcionuoja vadinamieji neurotransmiteriai – medžiagos, atsakingos už  pačius įvairiausius  procesus smegenyse. Karštis, drėgmė, ilgesnės dienos irgi atlieka savo vaidmenį. Dar pridėčiau ir alkoholį; vasaros metu jo tikrai daugiau.

 

Kai kuriuos žmones gali neigiamai veikti ir tam tikri psichologiniai, sociologiniai faktoriai. Pvz., paauglys, kuris neturi draugų artimiausioje aplinkoje, o socializuojasi mokykloje, vasarą gali pasijusti  vienišas ir apleistas. Tokia savijauta gali turėti įtakos depresinių simptomų formavimuisi. Kitiems žmonėms vasara reiškia rūpestį dėl mažamečių vaikų, kurių „nėra kur dėti“ arba nusivylimą savimi dėl prastos finansinės padėties, kuri neleidžia ilsėtis pačiam ir sudaryti sąlygų savo šeimos nariams ilsėtis tokia apimtimi, kaip tai daro kiti.

 

Kokie „vasaros depresijos“ simptomai? Tokie patys, kaip ir visų depresijų, o tai reiškia, kad jie gali būti labai įvairūs. Nebūtinai tai bus liūdesys ar prislėgtumas, gali būti sudirgimas, nerimastingumas. Reikėtų vertinti miego, apetito kokybę, energijos lygį, norą daryti mėgstamus ir įprastus dalykus, gebėjimą džiaugtis ir netgi kognityvines funkcijas – trumpalaikę atmintį, dėmesio koncentraciją, sprendimų priėmimą. Jei liovėtės norėti daryti dalykus, kurie patiko, jei paskambinus žmogui, kurį mėgstate, žiūrite į ekraną ir nenorite atsiliepti, jei atsitikus džiugiam įvykiui protu suprantate, kad tai turėtų džiuginti, bet džiugesio jausmo nėra, verta pagalvoti apie depresiją.

 

O kaip įvertinti, kad tai yra būtent „vasarinė“ depresija? Visų pirma reikėtų stebėti, ar ji kartojasi tuo pačiu metų laiku – vėlyvą pavasarį ar vasarą. Jei tai vienkartinis epizodas, nedrįsčiau teigti, kad tai „vasarinė“ depresija, nes tai gali būti tiesiog depresija, prasidėjusi vasarą. Tik atkreipčiau dėmesį, kad kalbant apie sezoninę depresiją svarbus ne tiek žodis „sezoninė“, kiek žodis „depresija“.

 

Ką reikėtų daryti žmogui, kaip elgtis? Ar yra būdų padėti sau? Žiemą rekomenduojama daugiau būti gryname ore, didinti fizinį aktyvumą, praktikuoti šviesos terapiją, o vasarą?

 

Nors egzistuoja daug įvairių pasiūlymų, ką reikia daryti depresija sergantiems asmenims, vieno recepto visiems nėra. Paprastai visada vertinu ir akcentuoju kelis dalykus. Visų pirma, jei turime reikalo su bent jau vidutinio sunkumo depresija, medikamentai yra labai rekomenduotinas dalykas. Visi pasakymai „gydykite mane ne chemija“ man skamba keistokai, nes žoliniai preparatai taip pat susideda iš „chemijos“, kuri kartais gali būti ir labai pavojinga, bet jos kažkodėl niekas nebijo. O šiuolaikinių antidepresantų, kurie dažniausiai yra saugūs ir puikiai toleruojami, kai kurie žmonės vengia. Taigi, visų pirma, žmogus turi pripažinti, kad jam reikia pagalbos ir leisti tam, kuris moka tą pagalbą teikti, ją suteikti.

Young,Girl,With,Hat.,Hides,Her,Face.depression.photo,Tinted,And,StyledKitas svarbus aspektas, įvertinus, kad depresija irgi yra bio-psicho-socialinė liga, – tai įvairių psichikos sveikatai naudingų dalykų darymas. Ir čia daugelis neišvengia klaidų: jie ima daryti kitų žmonių rekomenduotus dalykus, kurie gal buvo naudingi tiems, kurie juos siūlo, tačiau visiškai nereiškia, kad padės kitam žmogui. Žinoma, tai, ką rekomenduoja pažįstami, jums gali puikiai tikti, kaip tiko ir jiems, tačiau gali būti ir atvirkščiai. Mano pasiūlymas būtų pažvelgti, kas gerai veikia konkrečiai jus, ir daryti būtent tai. Jei jums niekada gyvenime nepatiko būti sanatorijoje, tai greičiausiai bendros savijautos ji jums nepagerins, nors jūsų bičiulis pasakos, kaip jis iš jos sugrįžo „it naujai gimęs“. Bet jei jums gera pabūti miške vienam, jei mėgstate važiuoti dviračiu ar skaityti „nerimtus“ žurnalus, tą reikia ir daryti. Taigi rekomendacija būtų atsigręžti ir įsiklausyti į save, prisiminti, kas jus „atgaivina“ ir gerai veikia.

Dar pridėčiau, kad reikėtų vengti „nesveikų“ laisvalaikio praleidimo priemonių: alkoholis šiuo atveju nėra tinkamiausiai vartojimui medžiaga, nes gali padidinti impulsyvumą ir vesti prie savižudiškų tendencijų.

 

Taip pat rekomenduočiau neužmiršti santykių. Mes esame ir socialinės būtybės, aplink mus yra žmonių, su kurias mums gera ir jiems su mumis gera, todėl verta tuos žmones turėti savo kasdienybėje.

 

Na, o kalbant apie konkrečią „vasarinę“ depresiją, kuri yra viena sezoninio afektinio (nuotaikos) sutrikimo formų, sunku ką patarti. Keli mano pacientai sako, kad jie vengia saulėtą dieną eiti į lauką. Keli netgi užsitamsina langus, kad sumažintų šviesos srautą. Esu girdėjus ir apie labai smagų, bet ne visiems prieinamą sprendimą, – keletui mėnesių išvykti į šiaurinius kraštus. Taigi žmonės ieško sprendimų ir „prisimatuoja“, ar jie jiems tinka.

 

Jei būsena kartojasi metai iš metų, svarbu ją įvertinti ir laiku imtis tų priemonių, kurios veikia.

 

Kai kurie šaltiniai teigia, kad lyginant su vadinamąja „žiemos depresija“, būtent vasaros afektinio (nuotaikos) sutrikimo kamuojamiems žmonėms yra didesnė savižudybės rizika. Ar išties?  
Depresija visada susijusi su didesne savižudybės rizika. Jau senieji psichiatrijos autoriai atkreipė dėmesį, kad nors žmonės dažniau skundžiasi bloga nuotaika tamsiuoju metų laiku, savižudybių daugiau vėlyvą pavasarį ir vasarą. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, juo labiau kad priežastys gali būti kelios. Gali veikti net ir tai, kad vasarą lengviau prieinamos savižudybės priemonės. Įtakos gali turėti   alkoholis, na, bent jau Lietuvoje. Galimai vienatvė ir liūdesys vasarą, kai visi džiugūs ir patenkinti, ypač sunkiai pakeliami, o mintys nutraukti kančią – intensyvesnės.

Greičiausiai veikia skirtingų faktorių derinys, kiekvienu atveju kitoks. Taigi apibendrintai: tai pavojinga.

 

Kada reikėtų kreiptis į specialistą?

 

Manau, kad jei jau kyla minčių, ar nereikėtų kreiptis į specialistą, tai į tą specialistą ir vertėtų kreiptis. Kai esame sveiki, paprastai negalvojame apie vizitus pas medikus. Jei tokios mintys atsiranda, jos, išskyrus labai retus atvejus, turi realų pagrindą. Tai gali būti prastesnė bendra savijauta, krentantis darbo efektyvumas, sutrikęs miegas, aukštesnis nerimo lygis ir pan.

 

Nebūtinai iš karto turi atsirasti savižudiškos mintys ar prasidėti nenutrūkstamas verkimas, kad reikėtų pasirūpinti savo psichikos sveikata, nes pastarieji du pavyzdžiai rodo jau pažengusį ligos procesą. Jei jaučiate energijos stygių, vargina liūdesys (net jei džiugūs įvykiai jį dar pajėgia prablaškyti), trinka dėmesys, darbinė atmintis, nesinori ryte keltis ir „eiti į gyvenimą“, vertėtų užduoti sau klausimą: „Ar man ne depresija?“.  Jei nesate tikras, internete galima lengvai rasti ir atlikti paprastus depresijos vertinimo testus, jie kai kuriems nepatikliems žmonėms suteikia tam tikrą „skaitinę“ problemos išraišką. Tačiau mano rekomendacija būtų – kreiptis į specialistą. Jei jis paneigs jūsų įtarimus ir ras kokią nors kitą jūsų blogos savijautos priežastį, jūs bent jau žinosite, kas jums yra ir ko nėra.

 

Kur konkrečiai kreiptis supratus, kad vasara vis labiau slegia arba kelia nesveiką susierzinimą, nerimą? Ar reikia šeimos gydytojo siuntimo?

 

Kreipimasis į specialistą priklauso nuo būsenos ūmumo ir skubumo. Kai kuriais atvejais reikia kreiptis į psichiatrinių įstaigų priėmimo-skubios pagalbos skyrius, kur visą parą budi psichiatrai. Jie gali įvertinti būseną ir pateikti rekomendacijos, kurios kartais – deja – gali apimti ir gydymą psichiatrijos ligoninėje. To nereikėtų bijoti, nes ūmios būsenos reikalauja skubaus ir intensyvaus įsikišimo, o jei ieškotume paralelių su kitomis organizmo būsenomis, tai bandysiu pateikti tokį pavyzdį: ūmaus apendicito atveju niekam nekyla minčių gydytis jį namuose ambulatoriškai. Tas pats yra ir su kai kuriais psichikos sutrikimais.

 

Jei situacija krizinė, galima kreiptis Į psichinės sveikatos krizių centrą, nes tokiuose centruose visų pirma orientuojamasi į psichologinę bei psichoterapinę pagalbą, nors, aišku, tai neekskliuduoja medikamentų.

 

Na, o jei būsena nėra ūmi ir reikalaujanti skubios pagalbos, galima kreiptis į psichikos sveikatos centrą, kuriame esate registruotas; juose dirba psichiatrai, medicinos psichologai, kiti specialistai, galintys padėti. Tačiau nustatyti sutrikimą ir paskirti gydymą gali tik gydytojas, šiuo atveju – tai gydytojas psichiatras. Kai kuriuos sutrikimus gali diagnozuoti bei paskirti jiems gydymą ir šeimos gydytojai, taigi galima kreiptis į juos,  jei taip patogiau ir drąsiau. Jei jiems bus kas neaišku, jie nukreips gydytojui psichiatrui.

 

Parengė LSMU Kauno ligoninės Komunikacijos ir rinkodaros skyrius