Suaugę žmonės dažnai praranda gebėjimą džiaugtis gyvenimu ir paprastais dalykais. Jie linkę viską vertinti pernelyg rimtai ir pamiršti, kad laimei nebūtinas nei pripažinimas, nei apdovanojimai. Pasirodo, nemažai dalykų mes galėtume pasimokyti iš pačių mažiausiųjų.

 

linksmybes

Vaikystė – tai ypatingas gyvenimo tarpsnis, kai žmogus mokosi ir auga. Pakankamą žinių bagažą apie pasaulį jis sukaupia, kai sulaukia pilnametystės, tačiau kai kuriais atžvilgiais vaikai yra protingesni už suaugusiuosius. Tobulėdami kaip asmenybės, suaugę asmenys pamažu praranda nuojautą ir intuiciją.

 

Peržengę pilnametystės slenkstį dažnas pamiršta vaikystėje puoselėtas svajones ir idealus. Didžiąją gyvenimo jie praleidžia žiūrėdami į ekraną (2013 metų amerikiečių tyrimo duomenimis žiūrėdami į mobiliųjų telefonų, kompiuterių, televizoriaus ekranus apie 5 valandas kasdien) ir dirbdami. Laimei laiko atrasti darosi vis sunkiau, kol galiausiai ji iš viso pamirštama. Todėl verta prisiminti arba iš naujo atrasti, ką reiškė laimė, kai buvo 9 – 10 metų.

 

  • Pirmenybę teikti poilsio laikui

 

Suaugusieji dažnai nostalgiškai prisimena laikus, kai žaisdavo lauke iki sutemų. Jiems reikėtų imti pavyzdį iš vaikų. Būnant gryname ore organizme padaugėja vitamino D, galima pasimankštinti, padeda susikaupti ir daro mus laimingesniais. Žiūrėjimas į žalią spalvą, kurios apstu lauke, skatina kūrybingumą, ramina.

 

  • Ugdyti sugebėjimą greitai atgauti jėgas

 

Vaikai, rodos, vadovaujasi taisykle: „Nukrisk septynis kartus, aštuntą kartą atsistok“. Jeigu veikla yra maloni, jie gali nekreipti dėmesio į skausmą, nubrozdinimus ir panašiai. Iš vaikų suaugusiems asmenims reikėtų pasimokyti susidūrus su sunkumais neprarasti geros nuotaikos ir mąstyti pozityviai.

 

  • Mėgautis nedidelėmis, draugiškomis varžybomis

 

Vaikystėje nieko nėra smagiau nei surengti draugiškas bėgimo lenktynes. Suaugusieji jas taip pat turėtų prisiminti ne vien dėl gerų emocijų, bet ir dėl sveikatos.

 

  • Užmegzti ir išlaikyti stiprius santykius su aplinkiniais žmonėmis

 

Vaikai labai greitai susidraugauja su kitais vaikais, pradeda dalintis savo paslaptimis ir užsiimti bendra veikla. Suaugę labiau linkę laiką leisti ne su draugais, o prie kompiuterio ar televizoriaus ekranų. Tačiau jie būtų laimingesni, jaustų mažesnę įtampą, jei daugiau bendrautų su draugais.

 

  • Nebijoti svajoti apie nerealius dalykus

 

Vaikystėje atrodė, kad galima nuversti kalnus, tapti tuo, kuo norima, nuvykti ten, kur geidžiama. Net jei svajonės nėra labai realios, jos kelia nuotaiką ir mažina įtampą. Be to, skatina kūrybingumą, net moko mus planuoti ir siekti savo svajonių.

 

  • Valgyti, kai esi alkanas, o ne tada, kai nuobodžiauji

 

Vaikystėje žaidimai atrodė kur kas svarbesni už valgymą. Daugelis vaikų tarsi vadovaujasi taisykle: reikia valgyti dėlto, kad išgyventume, o ne todėl, kad nuobodu. Šią pradinukų taisyklę derėtų prisiminti ir suaugusiems.

 

  • Eiti pogulio

 

Nors vaikai dažniausiai visai nelaukio pogulio meto, tačiau suaugusieji dažnai jį prisimena su nostalgija. Pamiegoję žmonės jaučiasi žvalesni, geresnės nuotaikos ir darbingesni, todėl, jei tik įmanoma, po pietų reikėtų pamiegoti apie 20 minučių.

 

  • Pabūti ramiai

 

Tai dar viena taisyklė, kurios vaikai būdami nemėgome. Tačiau įsivaizduokite, jei dabar kas nors pasakytų, kad metas mesti visus skubius darbus ir kurį laiką tiesiog ramiai pasėdėti.

 

  • Duoti ir imti noromis

 

Imti pavyzdį iš vaikų, kurie viskuo nuoširdžiai dalinasi ir su džiaugsmu priima dovanas. Žmonės jaučiasi laimingi, kai gali kažkuo dalintis su kitais. Laimingesni žmonės yra psichiškai sveikesni ir paprastai ilgaamžiškesni.