Įsivaizduojama, kad poros gyvena atskirai dėl svarių priežasčių, neturėdamos pasirinkimo. Išsiskyrimas grindžiamas finansine nauda tikintis, jog situacija laikina. Pastaruoju metu plinta santykių modelis, kada partneriai sąmoningai gyvena atskirai. Vienintelė priežastis – jie to nori ir jiems taip tinka.

 

Geriau po vieną nei dvieseHousing,Issues,For,Couples,And,Young,Families.,Shared,Housing.,Purchase

 

Dauguma porų žiūri į ateitį ta pačia kryptimi. Ilgalaikiai santykiai matuojami tam tikrais etapais, kai partneriai palieka vienas kito namuose dantų šepetėlius ir kitus asmeninius daiktus, vėliau apsikeičia raktais, galiausiai persikrausto į bendrą būstą. Tačiau vis daugiau porų nusprendžia, kad bendras gyvenimas nėra galutinis tikslas. Vietoj to renkasi santykių modelį, kai gyvena atskirai, nors palaiko romantiškus jausmus. Tokiems žmonėms atskiros gyvenamosios vietos – ilgų, laimingų, sveikų santykių paslaptis. Tai vis labiau populiarėjanti tendencija visuomenėje, kuri labiausiai vertina individualumą ir asmeninius poreikius.

 

Pagal JAV statistiką, 3,89 mln. amerikiečių gyvena atskirai nuo sutuoktinių. Ir tai beveik 3 % visų santuokų. Žinomiausias pavyzdys – aktorė Gwyneth Paltrow ir jos vyras Bradas Falchukas. Psichologai pastebi, kad ši tendencija būdinga brandžioms asmenybėms, kurios prabuvo vienišos 20–30 m. arba ilgą laiką gyveno tradicinėje santuokoje, todėl nori išsaugoti nepriklausomybę ir nepageidauja bendros buities. Ieškoma būdų, kaip užmegzti ryšį, tačiau nekeisti gyvensenos. Tyrimai rodo, kad tokie santykiai leidžia puoselėti romantiką, net lemia didesnį pasitenkinimą partneryste, palyginti su gyvenimu po vienu stogu.

 

Kaip tai veikia?

 

Gyvenimas atskirai reiškia, kad partneriai apibrėžia save kaip porą, myli vienas kitą ir kuria bendrą ateitį, tačiau pasirenka skirtingus būstus. Vieni nori gyventi tame pačiame daugiabutyje, tačiau atskiruose butuose. Kitiems tinka bendra gatvė ar apylinkės. Yra porų, kurios gyvena tarp miesto ir kaimo, pajūrio kurorto ir didmiesčio triukšmo. Kartais skiria valstybės, net žemynai. Partneriai sąmoningai pasirenka, kad toks susitarimas yra geriausias ir skatina romantinį ryšį. Nors didžioji visuomenės dalis palaiko stereotipus, jog atstumas kenkia meilei.

 

Tokio tipo partnerystė skiriasi nuo santykių per atstumą. Poros, gyvenančios atskirai, priima sprendimą laisvanoriškai ir laiko tai pastoviu gyvenimo būdu. Jų nuomone, atskiri būstai – pranašumas, o ne trukdis. Kita vertus, santykiuose per atstumą paprastai yra išorinis veiksnys, neleidžiantis abiem gyventi toje pačioje erdvėje. Jie atskirti geografiškai dėl darbo ar šeimos aplinkybių, todėl rečiau susitinka ir neturi glaudaus socialinio rato, palyginti su tais, kurie sąmoningai nusprendė gyventi atskirai.

 

Kam reikalingas atstumas?

   

Autonomijos poreikis. Gyvenimas atskirai patrauklus tiems, kurie vertina nepriklausomybę. Kiekvienas partneris išsaugo privačią erdvę ir galimybę atsiriboti, pabūti vienumoje, tuo pat metu palaikyti romantiškus santykius. Tai suteikia palengvėjimą poroms, kurios vertina asmenines ribas.

 

Profesiniai aspektai. Kai kurios poros gali nuspręsti gyventi atskirai dėl specifinių karjeros ypatybių. Pavyzdžiui, vienas iš partnerių nuolat keliauja darbo reikalais ar keičia gyvenamąją vietą kas 1–2 metus, o kitas nori sėslaus šeimos lizdo.

 

Finansiniai apribojimai. Gyvenimas atskirai atrodo praktiškas sprendimas, jei abu turi nuosavus būstus, kuriuos geba išlaikyti, ir nenori įsipareigoti bendram nekilnojamajam turtui. Sprendimas gali būti susijęs su paveldėjimo klausimais, jei pora yra vyresnio amžiaus ir turi vaikų iš ankstesnių santuokų. Tokiu atveju dažniausiai išlaikomi atskiri biudžetai.

 

Šeiminės aplinkybės. Jei vienas arba abu partneriai turi vaikų iš ankstesnių santykių, dalinasi tėvystės rūpesčiais su buvusiaisiais, gali būti prasmingiau gyventi atskirose vietose. Galbūt siekia suteikti atžaloms normalumo įspūdį, jei vaikai pripratę prie mokyklų ir draugų. Tėvai nenori kraustytis, trikdyti kasdienybę ir pakenkti šeimos gerovei.

 

Nesuderinamas gyvenimo būdas. Žmonės gali mylėti vienas kitą nepaisant įpročių ar nepriimtinų asmeninių savybių. Atskiri būstai tampa vienintele galimybe išsaugoti santuoką. Toks modelis pasiteisina, jei nesuderinami miego ir darbo grafikai, lūkesčiai dėl buitinių įsipareigojimų ir tvarkos, specifinių pomėgių, kurie kelia nepatogumų: gyvūnų, kolekcionavimo, meistravimo.

 

Iš kur toks populiarumas?

   

Permainų poreikis. Šiuolaikinės visuomenės atstovai vis dažniau meta iššūkį egzistuojančioms normoms, tad gyvenimas atskirai atspindi platesnį akiratį, siekį prisijaukinti ir įgyvendinti netradicinius susitarimus. Šis santykių modelis prieštarauja įprastai romantiškai sąjungai, nes teigia, jog nebūtina gyventi kartu, o vienišumas ir partnerystė nėra viena kitą paneigiančios sąvokos. Jei netinka konservatyvi santuoka, poros renkasi individualų laimės būdą.

 

Individualizmas. Akivaizdi tendencija, kad žmonės tampa vis didesni individualistai, į pirmą vietą statantys savo gerovę. Įpratę gyventi taip, kad viskas atitiktų asmeninius pageidavimus ir laisves, tad logiška, kad nori išsaugoti autonomiją santykiuose. Anot psichologų, tai nesusiję su baime įsipareigoti ar prisiimti atsakomybę.

 

Feminizmas. Gyvenant atskirai keičiasi moters vaidmuo. Vyresnė karta priima šį santykių modelį, kad maištautų prieš ankstesnį tradicinį namų šeimininkės vaidmenį. Moterys dešimtmečius gyveno po vienu stogu su partneriais, rūpinosi šeima ir vaikais, todėl pasiekus tam tikrą etapą nori laisvės, nepriklausomybės. Kurdamos santykius su tuo pačiu ar nauju partneriu, prioritetu laiko individualius poreikius. Jaunos moterys taip pat ieško lygiaverčių santykių, o jausdamos buities ar emocinę naštą mieliau gyvena atskirai.

 

Socialinis teisingumas. Šiais laikais žmonės tolerantiški asmeniniams skirtumams, įskaitant santykius. Atvira visuomenė priima poras, kurios nusprendžia gyventi atskirai. Jos rečiau sulaukia pasipriešinimo ir kritikos, o tai įgalina rinktis sau tinkantį santykių modelį, nepriklausomai nuo to, ką galvoja kiti.

 

Gyvenimo atskirai privalumai

 

Pirmenybė saviems poreikiams. Galima dekoruoti namus pagal savo skonį ir komfortą, laikytis patogios dienotvarkės (kada keltis, gultis, gaminti maistą, tvarkytis), planuoti laiką su draugais ir giminėmis, užsiimti pomėgiais, nejaučiant kaltės dėl sutuoktinio ignoravimo.

 

Mažiau bendro gyvenimo iššūkių. Susituokusios poros, nusprendusios gyventi atskirai, gali mėgautis spalvingu intymumu, kur pagrindinis dėmesys skiriamas santykių esmei, o ne kasdienei rutinai. Santykiuose mažiau buitinio streso, kodėl neišneštos šiukšlės ar išmėtyti rūbai. Susitikę partneriai susitelkia į kokybišką laiko leidimą. Daro tai, kas patinka, nekreipdami dėmesio į smulkmenas.

 

Mažiau konfliktų. Gyvenant atskirai nelieka fazės, vadinamos kampų gludinimu. Tyrimai rodo, kad partneriai apskritai rečiau barasi ir aiškinasi santykius. Jei konfliktas paaštrėja, abu gali pasišalinti į asmenines erdves, apmąstyti ir grįžti su ramiais argumentais, taip pat apdoroti savo emocijas, mintis, užuot veikę impulsyviai ir įžeidę kitą.

 

Daugiau romantikos. Vienas didžiausių gyvenimo atskirai privalumų – aistros kibirkštėlės. Poros priima tokį santykių modelį suvokdamos, kad atstumas verčia mylėti labiau. Atsiranda ilgesys, išsaugomas naujumas ir spontaniškumas. Praleidę nemažai laiko atskirai, žmonės pradeda vertinti laiką drauge, įžvelgia didesnę ryšio prasmę ir sąmoningą apsisprendimą mylėti.

 

Gyvenimo atskirai trūkumai

 

Finansinė įtampa. Kai kada tokia sąjunga ekonomiškai neefektyvi, net nuostolinga, ypač nuomojantis būstą arba mokant paskolą. Gyvenimo atskirai modelis labiau pasiteisina tuomet, kai asmuo atsistoja ant kojų finansiškai ir geba savarankiškai pasirūpinti savo poreikiais.

 

Padidėjęs nesaugumas. Koją kiša pavydas, jei vienas arba abu partneriai jaučiasi ignoruojami, nerimauja, kur yra sutuoktinis. Pasak psichologų, atstumas daro santykius ypatingus, tačiau gali sukelti daugiausia skausmo. Įsimylėjus norisi daug fizinio sąlyčio, išsiskyrimas didina netikrumą, baimę, vienišumą. Didėja neištikimybės rizika.

 

Komunikacijos iššūkiai. Gyvenant atskirai sunku bendrauti glaudžiai. Užuot užsukus į kitą kambarį ir paklausus, tenka skambinti telefonu ar rašyti žinutes. Tai ne visada patogus būdas palaikyti ryšį ir ieškoti bendrų sprendimų.

 

Kaip elgtis, kad planas suveiktų?

 

Gerai apsvarstyti. Įsitikinkite, kad esate visiškai pasirengę atskiriems adresams. Svarbu pasikalbėti su antrąja puse ir aptarti visus niuansus. Garsiai įvardinkite, kodėl norite gyventi atskirai, ir įsitikinkite, ar antroji pusė sutinka savo valia, ar tik nori įtikti. Prisiminkite, kad visada galite grįžti po vienu stogu.

 

Apibrėžti lūkesčius. Kai abu nuspręsite pabandyti, aiškiai apibrėžkite, ko tikitės, kad žinotumėte partnerio lūkesčius, atsakomybes, įsipareigojimus. Jei turite vaikų, kada kiekvienas perims priežiūrą? Kaip padalinsite sąskaitas? Kaip įveiksite galimus iššūkius?

 

Pabandyti trumpam laikotarpiui. Jei pora mano, kad gyvenimas atskirai įpūs daugiau romantikos, skirkite 3 mėn. bandomąjį laikotarpį. Pavyzdžiui, vienas gali išsinuomoti būstą netoliese. Stebėkite privalumus ir trūkumus. Susitarimas žlugs, jei kažkuris bus nepasirengęs sprendimui. Baigtis gali būti skausminga, nes santykiai tiesiog nutrūks.

 

Suplanuoti laiką kartu. Asmeninė erdvė – viliojanti galimybė, tačiau būtina aptarti, kiek laiko pora praleis drauge. Suplanuokite kelis susitikimus darbo dienomis ir bendrus savaitgalius. Apibrėžkite, kaip atostogausite, švęsite šventes.

 

Atvirai bendrauti. Gyvenimas atskirai apsunkina komunikaciją, todėl paverskite bendravimą prioritetu. Aptarkite savo poreikius ir tai, kaip partneris gali juos patenkinti, nustatykite ribas. Svarbu gerbti vienam kito privatumą ir asmeninę erdvę, todėl besaikis dėmesio reikalavimas – nepageidaujamas. Būtinai nustatykite laiką, kada esate nepasiekiami.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė