Rusijos teisėsauga kaltina jį mokesčių slėpimu ir turto grobstymu. Kadaise jis buvo Vladimiro Putino priešų sąrašo viršūnėje. Jeigu dabar šias pozicijas šiek tiek ir apleido, tai bent jau karčia piliule Kremliaus gerklėje tikrai išliko. Žymus naftos magnatas dabar gyvena tremtyje, nes grįžti į Rusiją pernelyg pavojinga. Dėl ko Michailas Chodorkovskis užsitraukė savo šalies valdžios rūstybę?

 

Michailas Chodorkovskis

Michailas Borisovičius Chodorkovskis

Gimė 1963 m. birželio 26 d.

 

Verslininko gyslelė

 

Sekdamas tėvų pėdomis (jie buvo chemijos inžinieriai), Michailas įstojo mokytis į Maskvos D. Mendelejevo cheminės technologijos institutą. Jau nuo mokyklos laikų išsiskyrė itin dideliu ambicingumu ir darbštumu. Todėl mokytis jaunajam M. Chodorkovskiui sekėsi puikiai. Tačiau akademiniai pasiekimai tikrai nebuvo didysis jo gyvenimo tikslas. Teigiama, kad politikos ir verslo sąjungos teikiamus privalumus Michailas suvokė gana anksti. Greičiausiai būtent tai paskatino stoti į komjaunuolių gretas. Sparčiai išaugęs pažinčių ratas, tvirta pozicija ir pamažu braškanti Sovietų Sąjunga paskatino M. Chodorkovskį imtis pirmojo verslo. 1986 m. atidarė kavinę. Po metų duris atvėrė ir mokslo centras. Tiesa, kompiuterinės technikos importavimas buvo tik oficiali šio centro veikla. Iš tiesų Michailas rengėsi atidaryti banką. Privatus bankas to meto Rusijoje buvo neįtikėtinas dalykas. Galbūt dėl to susižavėję žmonės drąsiai patikėjo savo pajamas M. Chodorkovskio įkurtai bendrovei „Menatep“. Rusijoje pradėjus augti kapitalizmui Michailas pasinaudojo situacija ir daugelį valstybinių įmonių nusipirko pusvelčiui. Taip 1993 m. įkurta ir naftos kompanija „Jukos“. Bankininkystė, nafta ir dujos – po poros metų M. Chodorkovskis tampa turtingiausiu Rusijos piliečiu. Žurnalo „Forbes“ duomenimis, tuo metu jo turtas galėjo siekti apie 14 mlrd. Eur.

 

Aistra politikai

 

Analitikai įsitikinę, kad be politinės veiklos Michailui nebūtų pavykę sukurti verslo imperijos. Galbūt kitame pasaulio kampelyje sąlygos kitokios, tačiau Rusija diktuoja savo taisykles. O jas M. Chodorkovskis puikiai išmanė. Komjaunimo gretose užsimezgusios svarbios pažintys vėliau darėsi vis labiau įtakingesnės. Būtent dėl to Michailui pavyko gauti reikalingus verslo leidimus bei pradėti bankininkystės, paskui ir naftos įmonių veiklą. Be to, įtakingi ryšiai Rusijoje užtikrino ne tik sėkmingą verslo plėtotę, bet ir saugumą bei greitą problemų sprendimą. Štai kodėl M. Chodorkovskio kišenėje sėdėjo ne vienas Dūmos deputatas, užtikrintai gynęs jo valdžios interesus.

 

Tuo pat metu Michailas intensyviai plėtojo ir filantropinę veiklą. Greičiausiai tai buvo daroma ne vien iš humaniškų paskatų. Spėjama, kad M. Chodorkovskis siekė susikurti sąžiningo verslininko įvaizdį ir dar labiau į savo pusę patraukti tam tikrus politikus. Kita vertus, kai kurie šaltiniai teigia, kad, nepaisant milijonų sąskaitose, Michailas išliko paprastu žmogumi. Neva mieliau rinkdavosi motinos ruošiamą paprastą maistą ir niekada per daug neišlaidaudavo nei drabužiams, nei brangiems turtuolių žaisliukams, pavyzdžiui, jachtoms ir pan.

 

Įsiutintas Kremlius

 

„Nevalia tampyti liūto už ūsų“ – šia patarle Michailas įsitikino tiesiogine prasme. Verslo bei politikos sąjunga galbūt ir nebūtų niekam užkliuvusi, jeigu ne tai, kad naftos magnatas tiesiog pasirinko ne tą pusę. M. Chodorkovskis nepalaikė V. Putino politikos. Dar daugiau – ėmė finansiškai remti Kremliaus opozicines partijas. Be abejo, V. Putinui ir jo ištikimiems bendražygiams tai nepatiko. Žibalo į ugnį šliūkštelėjo ir pats Michailas, kai viešai apkaltino Kremliui palankią naftos kompaniją korupcija bei neteisėtos veiklos vykdymu su valdžios palaiminimu. Politologai šį epizodą laiko akivaizdžiu karo kirvio iškasimu. Netrukus prasidėjo valdžios institucijų kratos įvairiose Michailui priklaususiose organizacijose ir įmonėse. Nors M. Chodorkovskis karui ruošėsi, pralaimėjimui vargiai buvo nusiteikęs. Nepaisant to, 2003 m. rugsėjo 25 d. oro uoste buvo sulaikytas ir apkaltintas mokesčių slėpimu bei kitais nusikaltimais. To nesitikėjo nei Kremliaus opozicija, nei Vakarų pasaulis.

 

Negailestingas teismas

 

Tiesa, vargu ar supykdęs V. Putiną Michailas galėjo tikėtis gailestingumo ir teisingo teismo. Nepagelbėjo netgi skvarbus Vakarų žiniasklaidos dėmesys įvykiams Rusijoje. „Jukos“ akcijos ir finansai buvo įšaldyti. Netrukus įmonė atsidūrė ant bankroto ribos, o vėliau ją perėmė Kremliui priklausanti naftos bendrovė. Praėjus 2 m. po sulaikymo M. Chodorkovskis nuteistas 9 m. laivės atėmimo bausme sustiprinto režimo kolonijoje. Vėliau kardomoji bausmė sumažinta iki 8 m. Vakarų šalys, tarp kurių buvo Šveicarija ir Didžioji Britanija, teismo sprendimą pasmerkė, o Michailą pripažino Rusijos politiniu kaliniu. Vis dėlto tokia bausmė Kremliui pasirodė per menka. Kitų teigimu, V. Putino bendražygiai, pasisavinę „Jukos“ ir M. Chodorkovskio turtus, tiesiog išsigando, kad verslininkas per greitai išeis į laisvę, dėl to pradėjo inicijuoti naujus kaltinimus ir dar vieną teismą. Kritikų teigimu, 2009 m. dėl absurdiškų kaltinimų Michailas į kalėjimą buvo pasiųstas dar 12 m. Rusijos, V. Putino ir tuo metu prezidentu buvusio D. Medvedevo įvaizdis pasaulio politikos arenoje smarkiai smuko. Tačiau Kremlius pasiekė savo – Michailas buvo pasodintas už grotų, jo įmonė ir turtai atimti, rusų visuomenės akyse įvaizdis sugriautas. Negana to, kad M. Chodorkovskis prarado laisvę, buvo išsiųstas į tolimas pataisos kolonijas, kur neturėjo galimybės matytis su šeima. Be to, retkarčiais spaudoje pasirodydavo įvairių pranešimų. Viename jų rašyta, kad neva Michailas kalėdamas seksualiai priekabiavo prie kitų kalinių. Tačiau spėjama, kad pateikti skundai ir kaltinimai buvo tik gudrus Kremliaus sumanymas užkirsti kelią Michailo bandymams išeiti į laisvę anksčiau.

 

V. Putino malonė ir tremtis

 

Pasak analitikų, išankstiniam Michailo paleidimui iš kalėjimo įtaką darė artėjančios Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Paskalų nešiotojai kalbėjo, kad V. Putinas galiausiai susitarė su M. Chodorkovskiu ir išgavo iš jo tvirtą pažadą, jog su šeima paliks Rusiją, apleis politiką bei nesikėsins susigrąžinti „Jukos“ akcijų. Be abejo, pats Michailas tokias šnekas neigė. Kad ir kaip būtų buvę, verslininkas galiausiai sulaukė V. Putino malonės ir 2013 m. pabaigoje buvo paleistas į laisvę. Jis iškeliavo į Berlyną. Tuo metu apie Michailą nebuvo girdėti jokių žinių. Viešumoje jis buvo pasirodęs vos kelis kartus. Tačiau prieš 2 m. įkūrė organizaciją „Open Russia“. Ir nors Michailas teigia, kad tai fondas, neturintis jokių politinių tikslų, pastaruoju metu Kremlius vėl pradėjo svaidyti kaltinimus M. Chodorkovskiui. Grasinama skelbti tarptautinę buvusio naftos magnato paiešką. Michailas viešai svarsto apie galimybę prašyti politinio prieglobsčio.

 

Įdomu

 

  • Jelena Dobrovolskaja – pirmoji Michailo žmona, su kuria susilaukė sūnaus Pavelo.
  • Nepaisant skyrybų, santykiai su Jelena išliko geri. Ji ir sūnus 2010 m. Niujorke buvo surengę M. Chodorkovskį palaikančią akciją.
  • Su antrąja žmona – Inna Khodorkovskaya – susilaukė dviejų sūnų ir dukters.
  • 2013 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priteisė M. Chodorkovskiui 10 000 Eur iš Rusijos vyriausybės žalai atlyginti dėl nesąžiningai nagrinėtų bylų prieš jį.
  • 2014 m. buvusio naftos magnato turtas vertintas vis dar įspūdinga 156 mln. Eur suma.
  • Kai kurių šaltinių teigimu, Michailo turtas gali siekti ir 459 mln. Eur.
  • 2011–2014 m. rašė straipsnius rusų žurnalui „The New Times“.
  • Turi žydiško kraujo.
  • Igoris Sečinas – asmuo, laikomas atsakingu už Michailui pateiktus kaltinimus. Po jo arešto ir „Jukos“ bankroto I. Sečino vadovaujama naftos kompanija „Rosneft“ perėmė kone viską, ką buvo sukūrusi „Jukos“.
  • 2014 m. arbitražo teismas Nyderlanduose priteisė „Jukos“ akcininkams beveik 46 mln. Eur kompensaciją. Būtent tiek turėtų sumokėti Rusija už neteisėtai nusavintą naftos bendrovės turtą. Be to, šalis turėtų padengti ir teismui skirtas išlaidas, t. y. dar apie 58 mln. Eur.