Patyčios nepalieka matomų kraujosruvų, bet įrėžia gilių randų širdyje. Nors tai itin skaudus reiškinys, jos dažnai lieka nepastebėtos, nes slepiasi už „nekalto“ pokšto, tylos ar tarp eilučių pasakytų žodžių. Kartais patyčios išryškėja per vėlai – tada, kai vaikas jau būna užsidaręs savyje ir tyliai kenčia vienas. Tad kaip laiku atpažinti patyčių auką ir skriaudėją?

 

Daugiau nei konfliktasLittle,Children,Bullying,Their,Classmate,At,School

 

Patyčios dažnai painiojamos su paprastais vaikų konfliktais, tačiau tai nėra tas pats. Konfliktas – tai dviejų ar daugiau pusių nesutarimas, kai abi pusės turi panašią galios poziciją ir galimybę apsiginti. Tokiose situacijose vaikai pykstasi, ginčijasi, bet gali išsakyti savo nuomonę ir, padedami suaugusiųjų, rasti sprendimą.

 

Patyčios prasideda tada, kai vienas vaikas ar vaikų grupė nuolat skaudina kitą, kuris negali apsiginti. Čia svarbūs du esminiai požymiai: pasikartojimas ir galios disbalansas. Skaudinantys veiksmai kartojasi (kasdien, kas savaitę ar tam tikrose situacijose) ir auka jaučiasi silpnesnė: fiziškai, emociškai, socialiai ar skaitmeninėje erdvėje. Būtent ši nelygiavertė padėtis ir daro patyčias ypač žalingas.

 

Patyčios gali būti įvairių formų. Žodinės – tai pravardžiavimas, užgauliojimai, pašaipos, grasinimai. Fizinės patyčios apima stumdymą, mušimą, daiktų gadinimą ar atėmimą. Socialinės dažnai nematomos iš pirmo žvilgsnio: vaikas ignoruojamas, atstumiamas iš draugų rato, apie jį skleidžiami gandai. Vis dažniau pasitaiko ir elektroninės arba kibernetinės patyčios – skaudūs komentarai, žeminančios žinutės, nuotraukų ar vaizdo įrašų platinimas internete. Šios patyčios ypač pavojingos, nes jos nesibaigia po pamokų, gali persekioti vaiką bet kuriuo paros metu.

 

Svarbu suprasti, kad patyčios – ne vienkartinis incidentas ir ne vaikiškas pokštas. Tai ilgalaikis procesas, kuris tyliai, bet nuosekliai griauna vaiko savivertę ir saugumo jausmą.

 

Atpažinti kenčiantįjį…

 

Patyčių auka retai ateina ir tiesiai pasako, kas vyksta. Dažniau ji kalba per savo emocijas, elgesį ir kūną. Svarbu pastebėti ne vieną ryškų ženklą, o pokyčius – tai, kas vaikui nebūdinga.

 

Emociniai ženklai. Vienas pirmųjų signalų – pasikeitusi vaiko nuotaika. Gali tapti liūdnesnis, labiau nerimaujantis, irzlus ar uždaresnis nei anksčiau. Būdingi staigūs nuotaikų svyravimai: vaikas, kuris buvo atviras ir linksmas, ima dažniau tylėti, greitai susigraudina ar reaguoja neproporcingai jautriai. Kai kurie vaikai pradeda verkti be aiškios priežasties, tačiau iš tiesų priežastis yra – tiesiog per skaudi, kad būtų lengva ją įvardyti. Gali atsirasti stiprus savikritiškumas, menkavertiškumo jausmas, dažnos frazės „aš niekam nepatinku“, „su manimi kažkas ne taip“.

 

Elgesio pokyčiai. Patyčios dažnai atsispindi per kasdienius pasirinkimus. Vaikas ima vengti mokyklos, prašo likti namuose, randa priežasčių neiti į pamokas. Atsiranda pasikartojantys galvos ar pilvo skausmai, pykinimas, nuovargis, nors medicininių priežasčių nerandama. Taip pat keičiasi socialinis elgesys. Vaikas atsitraukia nuo draugų, nebenori eiti į gimtadienius, būrelius, vis dažniau renkasi būti vienas. Net namuose gali tapti tylesnis, daugiau laiko leisti savo kambaryje, vengti pokalbių.

 

Fiziniai signalai. Kai kurios patyčių formos palieka ir fizinių pėdsakų. Tai gali būti neaiškios kilmės mėlynės, subraižymai, suplėšyti ar dingę daiktai, dažnai „pamesti“ telefonai, kuprinės ar drabužiai. Vaikas gali vengti paaiškinti, kas nutiko, arba pateikti neįtikinamas istorijas. Ilgainiui atsiranda miego ir apetito sutrikimų: sunku užmigti, vargina košmarai, rytais jaučiasi pavargęs. Kai kurie vaikai pradeda valgyti itin mažai, kiti priešingai – ima persivalgyti bandydami nuslopinti vidinę įtampą.

 

Svarbu atminti: patyčių auka nebūtinai yra tylus, uždaras ar „silpnas“ vaikas. Kartais tai kūrybiškas, empatiškas, jautrus, išsiskiriantis vaikas – savo išvaizda, pomėgiais, gebėjimais ar net sėkme. Dažnai būtent kitoniškumas lemia, kad vaikas yra pastebimas ir, deja, pasirenkamas patyčių taikiniu.

 

Patyčios neturi vieno veido. Todėl svarbiausia matyti vaiką ne per etiketes, o per jo pasikeitusį vidinį pasaulį. Jei pastebite, kad kažkas nebe taip, kaip buvo anksčiau, sustokite ir paklauskite, kas iš tikrųjų vyksta?

 

…ir skriaudėją

 

Kalbant apie patyčias, skriaudėjas dažnai įsivaizduojamas kaip agresyvus, probleminis vaikas. Tačiau realybėje jis nebūtinai toks. Dažnai tai vaikas, kuris moka prisitaikyti, būti pastebėtas, kartais net laikomas charizmatišku. Todėl atpažinti skriaudėją kartais sunkiau nei auką.

 

Elgesio bruožai. Vienas ryškiausių ženklų – nuolatinis noras dominuoti. Toks vaikas siekia kontroliuoti situacijas, sprendimus ir kitus žmones, dažnai menkina, pertraukia, pašaipiai komentuoja. Jo juokeliai turi taikinį – dažniausiai tą patį vaiką, kuris negali ar nedrįsta apsiginti. Empatijos stoka pasireiškia gebėjimu nepastebėti ar ignoruoti kito skausmą. Skriaudėjas gali teigti, kad „čia tik pokštas“, „visi taip juokauja“, nesuvokdamas arba nenorėdamas suvokti, jog kito vaiko savijauta prastėja. Jam būdingas atsakomybės permetimas: kaltas lieka tas, iš kurio tyčiojamasi.

 

Socialiniai signalai. Patyčios retai vyksta vienumoje, dažniausiai joms reikia žiūrovų. Skriaudėjas ieško auditorijos, draugų pritarimo, juoko ar palaikymo. Kuo daugiau stebėtojų, tuo stipresnis jo jausmas, kad elgesys priimtinas. Tokiu būdu patyčios tampa savotišku įrankiu įgyti socialinį statusą: parodyti galią, būti lyderiu, išsiskirti klasėje. Kartais tai būdas užsitikrinti savo vietą grupėje – ne per draugystę, o per baimę ar menkinimą.

 

Kas slypi giliau? Už skriaudėjo elgesio dažnai slepiasi daugiau nei noras skaudinti. Tai gali būti neišreikštas pyktis, vidinis nesaugumas, patirtas atstūmimas ar net paties patirtos patyčios. Kai kurie vaikai išmoksta, kad skausmą lengviau valdyti jį perduodant kitam. Todėl vien bausmės retai išsprendžia problemą. Jos gali sustabdyti elgesį trumpam, bet nepašalina priežasties. Be pagalbos, pokalbio ir ribų nustatymo, skriaudėjas dažnai lieka su tomis pačiomis emocijomis, tik išmoksta slėpti savo veiksmus. Tikras pokytis prasideda tada, kai vaikas mokomas atpažinti savo jausmus, prisiimti atsakomybę ir rasti saugesnius būdus būti matomam bei svarbiam.

 

Tylioji grandis – stebėtojai

 

Dauguma patyčių vyksta ne dviese, o kažkieno akivaizdoje. Klasėje, koridoriuje, socialiniuose tinkluose visada yra vaikų, kurie mato, girdi, supranta, kas vyksta, bet lieka nuošalyje. Šie vaikai – stebėtojai – sudaro tyliausią, tačiau labai svarbią patyčių grandį.

 

Dažniausia priežastis, kodėl vaikai nesikiša, – baimė. Baimė išsiskirti, būti atstumtam, tapti kitu taikiniu. Vaikas gali manyti, kad geriau tylėti ir neprovokuoti, nei rizikuoti savo saugumu ar socialine padėtimi. Prie tylėjimo prisideda ir neapibrėžtumas – ne visi vaikai geba atskirti, ar tai, ką jie mato, jau yra patyčios, ar tik juokai.

 

Svarbu ir tai, kad vaikai dažnai nežino, kaip reaguoti. Jie gali jausti užuojautą aukai, bet neturėti įrankių ją parodyti. Be to, grupėje veikia minios efektas – kai niekas nereaguoja, susidaro įspūdis, kad taip elgtis normalu. Todėl suaugusiųjų pareiga – mokyti vaikus saugaus palaikymo. Kartais pakanka paprastų veiksmų: atsisėsti šalia skriaudžiamo vaiko, pakviesti jį kartu išeiti, parašyti palaikančią žinutę po pamokų. Ne mažiau svarbu mokyti vaikus kreiptis pagalbos į mokytoją, socialinį pedagogą ar kitą patikimą suaugusįjį ir suprasti, kad tai nėra skundimas.

 

Kai stebėtojai ima reaguoti, keičiasi visa patyčių dinamika. Tylėjimas palaiko skriaudėją, o net mažas palaikymo ženklas gali tapti lūžio tašku tam, kuris jaučiasi vienas.

 

Ką gali suaugusieji?

 

Patyčios nėra tik vaikų reikalas. Tai situacijos, kuriose suaugusiųjų reakcija arba jos nebuvimas gali nulemti, ar vaikas jausis saugus, ar liks vienas su savo patirtimi. Svarbiausia – ne tobulos frazės, o tikras dėmesys ir nuoseklumas.

 

Tėvams. Tam, kad vaikas atsivertų, jam pirmiausia reikia jausti, jog bus išgirstas, o ne teisiamas. Pokalbiai apie mokyklą neturėtų apsiriboti klausimu „Kaip sekėsi?“ Veiksmingesni atviri ir smalsūs klausimai: „Su kuo šiandien buvai per pertrauką?“, „Kas šiandien buvo sunkiausia?“ arba „Kas tave labiausiai nudžiugino?“ Svarbu vaiką nepertraukti ir neskubėti duoti patarimų ar sprendimų. Frazės kaip „Nekreipk dėmesio“, „Vaikai visada taip elgiasi“ ar „Pats kaltas, kad leidiesi“ dažnai siunčia vaikui žinutę, kad jo jausmai nėra svarbūs. Priešingai, padeda paprasti, bet stiprūs žodžiai: „Matau, kad tau sunku“, „Gerai, kad pasakei“, „Tu ne vienas, mes ieškosime sprendimo kartu.“ Tėvų užduotis – ne iš karto sutvarkyti problemą, o pirmiausia sukurti saugią erdvę kalbėti. Tik tada galima kartu svarstyti, kokios pagalbos reikia ir kas galėtų padėti.

 

Mokytojams. Klasėje patyčios prasideda nuo mažų dalykų: pašaipos, pravardės, akių vartymo ar nuolatinio pertraukinėjimo. Šios vadinamosios mikropatyčios lengvai nurašomos kaip auklėjimo smulkmenos, tačiau būtent jos formuoja klasės klimatą. Mokytojo reakcija siunčia aiškią žinutę – ar tokia elgsena toleruojama, ar ne. Net trumpas stabtelėjimas, situacijos įvardijimas („Tokie komentarai žeidžia“) ir aiškių ribų nustatymas gali turėti didelį poveikį. Svarbu reaguoti nuosekliai, o ne tik tada, kai situacija tampa akivaizdi ar konfliktinė. Be to, mokytojai atlieka svarbų vaidmenį stiprindami visos klasės sąmoningumą – kalbėdami apie pagarbą, saugumą, skirtumų priėmimą. Kai vaikai mato, kad suaugusieji mato ir girdi, patyčioms lieka daug mažiau erdvės augti.

 

Autorė Jūratė Survilė