Apsuptas atogrąžų žalumos, švelnaus vėjo ir koralinių krantų, Seišelių salose auga medis, kurio vaisiai įkvėpė legendas, prietarus ir geidulingus mitus. Coco de Mer– tai ne tik didžiausias pasaulyje sėklinis vaisius, bet ir augalas, nuo seno laikytas paslaptingu gamtos stebuklu. Jo forma, primenanti žmogaus kūną, per šimtmečius pavertė šią palmę ne vien biologine retenybe, bet ir kultūriniu reiškiniu.

 

Šimtmečius gyvuojanti legendaCoco,De,Mer,,Sea,Coconut,Or,Double,Coconut,(lodoicea,Maldivica)

 

Coco de Mer – paslaptingas palmės riešutas, nuo seno žavėjęs tiek vietinius, tiek europiečius savo neįprasta forma ir mįslinga kilme. Šie sunkūs, moterišką dubenį primenantys riešutai ilgą laiką buvo randami plūduriuojantys Indijos vandenyne arba pakrantėse, ypač Maldyvų salyno. Tik vėliau paaiškėjo, kad iš tiesų jie auga tik dviejose Seišelių salose – Praslene ir Kurjeze.

 

Niekas niekada jų nematė augančių ant medžių, o patys riešutai buvo per sunkūs, kad ilgai išsilaikytų vandenyje, todėl vietiniai pradėjo tikėti, jog šie vaisiai noksta jūros dugne – ant paslaptingų, nematomų povandeninių medžių. Ši hipotezė taip įsitvirtino, kad kai kuriuose persų ir arabų tekstuose šis riešutas minimas kaip stebuklingas vaisius, augantis jūroje ir saugomas vandenų dvasių.

 

Kai keliautojas Marco Polo parvežė Coco de Mer riešutų į Europą, jie buvo laikomi itin vertingais, dažnai neįkainojamais artefaktais. Aristokratai ir monarchai tikėjo, kad riešutas turi priešnuodžio savybių ir gali neutralizuoti nuodus, todėl jo lukštą apdirbdavo sidabru ir laikydavo kaip apsauginį talismaną. Coco de Mer kevalas taip pat naudotas kaip priešnuodžių taurė – tikėta, kad iš jos geriant jokie nuodai nepaveiks. Tokias taures galėjo turėti vyskupai, vienuolynų vadovai, net popiežiaus rūmai.

 

Tik XVIII a. prancūzų tyrinėtojas Charlesas Lemaire pirmasis atskleidė tikrąją Coco de Mer kilmę – jis Prasleno saloje atrado milžiniškas palmes, kurios brandino šiuos vaisius. Tačiau net ir tada, kai paslaptis buvo atskleista, Coco de Mer legenda neprarado savo žavesio.

 

Geidulingas augalas

 

Coco de Mer neretai vadinamas geidulingiausiu pasaulio augalu, nes jo riešutas savo forma primena moters dubens sritį ar sėdmenis. Vyriškoji palmės žiedyno dalis – ilga, cilindriška ir apaugusi mažais žiedeliais – dar labiau pabrėžia šios rūšies dvilypumą, į kurį nuo seno atkreipė dėmesį tiek vietiniai, tiek europiečiai. Seišelių salų gyventojai tikėjo, kad šios palmės naktimis susijungia – vyriškasis medis pasilenkia ir apvaisina moteriškąjį. Šio proceso niekas niekada nematė, todėl jis laikytas šventu aktu, vykstančiu tik Mėnulio šviesoje. Pagal legendą, tas, kuris pamato šį susiliejimą, miršta arba apanka, nes žmogaus akys nėra vertos tokio dieviško reginio.

 

Vietos šamanai Coco de Mer kevalus naudojo per vaisingumo ritualus, o riešutai būdavo dovanojami jaunavedžiams kaip talismanas ilgai ir vaisingai santuokai. Kolonijiniu laikotarpiu europiečiai žvelgė į Coco de Mer su dviprasmišku susižavėjimu: viena vertus, tai buvo draudžiamas daiktas, įkūnijantis pavojingą moteriškumą ir laukinę erotiką, kita vertus, madingas reliktas, kuris apdirbtas patekdavo į monarchų dvarus kaip egzotiška puošmena. Kai kuriose kolekcijose riešutai buvo įrėminami kaip meno objektai, o jų forma įkvėpė skulptorius ir juvelyrus. Siurrealistai Coco de Mer interpretavo kaip moteriškos pasąmonės simbolį, o kai kurie psichoanalitikai jo formą lygino su gimimo ir paslapties metafora.

 

Sveikatos šaltinis

 

Coco de Mer pirmiausia žavi išskirtine forma ir paslaptinga aura. Visgi šis riešutas nuo seno vertinamas ir dėl galimų gydomųjų savybių. Maldyvuose, kur vaisiai dažnai būdavo išmetami į krantą, vietiniai gyventojai tikėjo jų stebuklingu poveikiu – manyta, kad riešuto minkštimas gerina virškinimą, suteikia gyvybingumo, padeda atsigauti po ligų ar silpnumo laikotarpių. Jį taip pat vartojo kaip natūralų afrodiziaką, ypač vyrų energijai stiprinti. Be to, tikėta, kad net vanduo, laikytas išskobto Coco de Mer kevale, įgauna ypatingų savybių ir gali būti naudojamas apsivalymui ar kaip tonikas nuo įvairių negalavimų.

 

Šie įsitikinimai neapsiribojo tik vietos tradicijomis. Jiems išplitus prekybos keliais į Artimuosius Rytus, Indiją ir galiausiai Europą, Coco de Mer įgavo beveik mitologinį statusą. XVI–XVIII a. šis egzotiškas vaisius tapo prestižo simboliu tarp Europos aristokratų, keliautojų, gydytojų ir net alchemikų. Sidabru ar auksu dekoruoti Coco de Mer kevalai laikyti ne tik retenybėmis, bet ir apsauginiais talismanais, galinčiais neutralizuoti nuodus ar apsaugoti nuo ligų. Kai kuriuose to meto medicininiuose tekstuose riešutas vadintas Remedium universale – viską gydančia priemone.

 

Ypač dažnai Coco de Mer buvo siejamas su vadinamosiomis moterų ligomis, apimančiomis tiek emocinius, tiek fiziologinius reiškinius: melancholiją, isteriją, menstruacinius sutrikimus ar nervinį išsekimą. Tuo metu vyravo įsitikinimas, kad moters sveikata glaudžiai susijusi su vidine harmonija, todėl bet kokie simboliniai objektai, turintys vaisingumo ar moteriškos formos sąsajų, buvo laikomi tinkamais tokioms būsenoms stabilizuoti. Dėl savo atpažįstamos formos Coco de Mer riešutas dažnai buvo priskiriamas prie natūralių gydomųjų priemonių.

 

Nors šiuolaikiniai moksliniai tyrimai nepatvirtina konkrečių Coco de Mer gydomųjų savybių, jis vis dar laikomas vertingu simboliniu augalu tradicinėje Seišelių kultūroje. Kai kuriose bendruomenėse riešuto minkštimas iki šiol naudojamas kaip natūralus tonikas ar priemonė virškinimui gerinti.

 

Ypač saugomas vaisius

 

XIX a. viduryje, įsitvirtinus britų kolonijinei valdžiai, Seišeliuose pradėtas sistemingas Coco de Mer apsaugos ir prekybos reguliavimas. Dėl augančios paklausos ir pavojingai mažėjančio natūralaus paplitimo, britų administracija ėmėsi veiksmų, kad apribotų beatodairišką riešutų rinkimą. 1881 m. priimtas vienas pirmųjų oficialių įstatymų, draudžiančių šių riešutų eksportą be valdžios leidimo. Nuo tada kiekvienas vaisius registruojamas, sunumeruojamas, o jį transportuoti už Seišelių ribų buvo galima tik su išduotu sertifikatu. Taip Coco de Mer tapo pirmuoju Seišelių augalu, kurio prekyba reguliuojama valstybiškai. Šiandien Coco de Mer vis dar laikomas itin saugomu augalu – tai Seišelių nacionalinis simbolis, botaninis endemikas ir ekologinis reliktas, saugomas tiek vietos, tiek tarptautinės teisės. 1975 m. palmė įtraukta į CITES (Convention on International Trade in Endangered Species) I priedą, kuris užtikrina aukščiausio lygio apsaugą. Bet kokia tarptautinė prekyba leidžiama tik su griežtai reglamentuotais leidimais, o kiekvienas legalus vaisius turi turėti holografinį identifikavimo lipduką, eksporto numerį ir oficialų Seišelių vyriausybės sertifikatą. Griežtai draudžiama rinkti vaisius tiesiai nuo medžių – jie gali būti surenkami tik nukritę ir tik turint atitinkamus leidimus.

 

Coco de Mer palmė žydi tik kas kelerius metus, o vaisiui subręsti prireikia 6–8 metų, todėl kiekvienas riešutas laikomas gamtos šedevru – unikaliu ir nepakartojamu. Didelė dalis legaliai surinktų riešutų šiandien parduodama kaip licencijuoti suvenyrai turistams. Jų vertė gali siekti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų – atsižvelgiant į dydį, formą ir būklę. Šie vaisiai – ne tik vertinga kolekcinė prekė, bet ir svarbi Seišelių ekonomikos niša. Iš Coco de Mer kevalų vietos amatininkai kuria indus, dekoratyvines kaukes, skulptūras, net muzikos instrumentus. Tokie dirbiniai eksponuojami vietos muziejuose, viešbučiuose bei lankytojų centruose, nes reprezentuoja Seišelių gamtinį paveldą, kultūrinę tapatybę ir ekologinę atsakomybę. Be to, pajamos iš legalios prekybos prisideda prie rūšies išsaugojimo: finansuojami apsaugos nuo brakonierių projektai, natūralių buveinių priežiūra ir edukacinės programos vietos bendruomenėms.

 

Autorius Monika Budnikienė