Vieniems mirtis yra pabaiga, o kitiems atvirkščiai – tik kelionės pradžia. Daugiau kaip pusė žmonijos tiki anapusiniu pasauliu ir tuo, kad grįš į gyvenimą naujame kūne. Kiti po mirties viliasi pateksiantys į laukimo būseną, po kurios laukia paskutiniojo teismo diena ir, be abejo, nuosprendis. Visgi nepaisant išpažįstamos religijos ar puoselėjamų papročių retas prieš iškeliaudamas iš šio pasaulio suspėja įvykdyti viską, ką norėjo. Tad pareiga išpildyti paskutiniuosius norus dažnai užgula artimųjų pečius. Deja, paskutinę valią įvykdyti ne visuomet lengva.

 

testamentas

Ilgėjantis pasiruošimas

 

Dar prieš kelis dešimtmečius lietuviai mirtį ramiai pasitikdavo namuose. Tai buvo įprasta ir niekas šio momento per daug nesibaimindavo. Garbe laikyta galimybė paskutines gyvenimo akimirkas praleisti su anapilin išsiruošusiu artimuoju. Šiuolaikiniame pasaulyje situacija jau kitokia. Dabar vos 6 % žmonių mirtį pasitinka namuose. Dauguma į kitą pasaulį iškeliauja ligoninių palatose. Neretai vieni arba kruopščiai prižiūrimi slaugos personalo – svetimų asmenų, kurie tiesiog dirba savo darbą. Būtent pastarieji, kasdien susidurdami su mirtimi, gali pasakyti, kad žmonės visada nori dviejų gana paprastų dalykų: ilgo bei aktyvaus gyvenimo bei greitos, neskausmingos mirties. Deja, daugeliui tenka susitaikyti, kad išsipildo tik dalis noro. Dėl šiuolaikinės medicinos pažangos žmonės iš tiesų gyvena ilgiau, tačiau dažniau serga, tad ir jų mirtis retai būna greita bei lengva. Per keturias žmonijos kartas vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo labiau nei per 8000 ankstesnių. 1900 m. pasaulinė vidutinė gyvenimo trukmė siekė apie 32 metus. Dabar ji yra 71,8 meto. Didelę įtaką turėjo sumažėjęs kūdikių ir vaikų mirtingumas. Prieš 100 metų maždaug trečdalis jų nesulaukdavo 5-ojo gimtadienio. Bet prisidėjo ir ilgesnis gyvenimas suaugus. Anksčiau tikimybė suaugusiam žmogui mirti menkai priklausė nuo amžiaus – infekcijos nesirinko, ar asmuo jaunas, ar senas. Prancūzų eseistas Mišelis de Montenis XVI a. rašė, kad mirtis senatvėje yra „reta, ypatinga ir neeilinė“. Dabar ji, pasak gerontologės dr. Katherine Sleeman iš Karališkojo koledžo Didžiojoje Britanijoje, dažniausiai atsėlina lėtai. K. Sleeman skaičiuoja, kad Jungtinėje Karalystėje tik penktadaliu atvejų mirštama staiga, pvz., automobilio avarijoje. Dar tiek pat anapus iškeliauja sveikatai sparčiai šlyjant. Trečdalis sunkių ligonių (dažniausiai sergančių onkologinėmis ligomis) tik kelias paskutines savaites negali gyventi aktyviai. 70 % tokių ligonių miršta po metų metus trukusio atkritimų ir pasveikimų ciklo.

 

Nutylėti norai

 

Nors šiuolaikiniai žmonės pasiruošti mirčiai turi daugybę laiko, tačiau vis tiek nespėja padaryti visko ar bent dalies to, ko trokšta. Paliatyviosios slaugos specialistai įsitikinę, kad prie mirties artėjantis žmogus turi pasilikti teisę į laimę. Deja, daugelį išeinančiųjų kamuoja kaltė ir jie tiesiog nedrįsta išsakyti paskutinio troškimo. Mat ir taip jaučiasi našta artimiesiems. O ir patys artimieji neskuba tiksliai paklausti, ko mirštantis asmuo nori. Italijoje, Japonijoje ir Brazilijoje atliktos apklausos rodo, kad daugiau nei trečdalis tų, kuriems teko slaugyti sunkiai sergantį artimą žmogų, prisipažino, jog nežinojo, kaip prižiūrimi (namuose ar ligoninėje) jie norėtų būti. Taip pat retai mirštančiųjų artimieji teiraujasi, kaip iš tiesų sergantys žmonės norėtų praleisti paskutines gyvenimo dienas. Mirties ir slaugos temas nagrinėjantis mokslininkas Robertas Fine’as iš „Baylor Scott & White Health“ klinikos Teksase (JAV) teigia, kad žmonės pernelyg vengia kalbėti apie mirtį. Kalbėtis šia tema atsisakoma net tada, kai gydytojas tiksliai nurodo, jog gyventi liko kelios dienos / savaitės. Tad priešmirtinius norus mokslininkas vadina tylos mokslu ir neretai pats nueina aplankyti mirštančiųjų tam, kad pasiteirautų, ar pildomi jų norai. Po tokių apklausų paaiškėja, kad paskutinę valią atvirai išsako vos 24 % mirštančiųjų, tačiau išsakymas negarantuoja, kad ji bus išpildyta. Vos 12 % iš gyvenimo išeinančių žmonių norai išpildomi. Amerikietis mokslininkas teigia, kad didžioji dalis iš gyvenimo lėtai iškeliaujančių žmonių paskutines dienas nori praleisti ne ligoninės lovoje, o namuose ar prie jūros. Daugelis mirštančiųjų trokšta paskanauti mėgstamo maisto ar apkabinti seniai matytus draugus, giminaičius. Mirštančiųjų paskutinė valia retai būna ekstravagantiška. Dažniausiai tai žemiški ir paprasti norai, kurių neįmanoma išpildyti dėl teisinės sistemos ir nenoro pripažinti, kad žmogus iš tiesų palieka šį pasaulį.

 

Susitaikymo ir atleidimo galia

 

Šeimos nariai artimuosius ligoninėse palieka tikėdamiesi, kad lemiamą akimirką gyvybė bus išgelbėta ir gyvenimas tęsis. Deja, jis nėra begalinis. Neretai ir patys sergantieji prašo jų nebegaivinti. Tokį norą itin skaudžiai priima vaikai, sutuoktiniai. Jie nenori pripažinti mirties fakto. O šis nenoras, pasak prancūzų istoriko Philippe’o Arieso, atsiranda dėl to, kad šiuolaikinė visuomenė pernelyg nutolo nuo pačios mirties fakto. XXI a. žmonės dažniau regi nelaimes ir ligas, tačiau rečiau pačią mirtį ir lėtą kelionę jos link. Vos 10 % 80-mečių europiečių gyvena su šeima – vaikais ir anūkais. Apie 40 % garbaus amžiaus amerikiečių miršta vieni slaugos namuose. Tad visi šie žmonės netenka galimybės padaryti tai, ko prieš mirtį labiausiai trokšta. O jaunesnioji karta nemato ir nesuvokia, kaip iš tiesų atrodo paskutinės gyvenimo valandos. Šiuolaikinio pasaulio realybė neleidžia padaryti bene svarbiausio dalyko – susitaikyti. Religingi asmenys prieš mirtį susitaikymo ir atleidimo ritualą atlieka per išpažintį ir Ligonio patepimo sakramentą. Dievą netikintys savotiško nuodėmių atleidimo tikisi iš artimųjų. Atlikti stebėjimai rodo, kad žmonės, kurie iš šio gyvenimo iškeliauja apsupti šeimos narių, greičiau pereina vadinamąją aktyvią mirimo stadiją. Tad jų mirtis lengvesnė. Paliatyviosios medicinos specialistas Jamesas Hallenbeckas iš Stanfordo universiteto pasakoja, kad aktyvus mirimas vyksta pagal tam tikrą tvarką: pirmiausia žmogui dingsta apetitas ir troškulys, tuomet kalba, o galiausiai rega. Ilgiausiai išsilaiko klausos ir lytėjimo pojūčiai. Nenuostabu, jog išeinantieji iš šio pasaulio trokšta palaikyti savo artimųjų rankas. Specialistas tai apibūdina kaip paskutinį susitaikymą. Už rankos laikomo mirštančio žmogaus smegenys veikia tik iš dalies, tačiau vis dar išskiria neurocheminių medžiagų, kurios sukelia ramybės jausmą. Tai tarsi natūralūs nuskausminamieji ir raminamieji vaistai. Toks priešmirtinio susitaikymo fenomenas pastebėtas ir dramblių bendruomenėje, į mirtį artimus gentainius palydi gorilos ir šimpanzės.

 

Keičiantys taisykles

 

Visgi toli gražu ne visi paskutines dienas trokšta praleisti tyloje ir rimtyje. Tie, kurių kūnas leidžia judėti, o juslės dar veikia, netrokšta gulėti lovoje. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad smegenų reakcija į artėjančią mirtį kai kuriems žmonėms sukelia pojūčių paaštrėjimą. Eksperimentuodami su žiurkėmis mokslininkai pastebėjo, kad 30 sek. po širdies sustojimo, t. y. prieš pat smegenų mirtį, neurocheminių medžiagų lygis gyvūnų smegenyse staigiai išauga. Buvo žinoma, kad neuronai kuria impulsus ir po mirties, tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip – neuronai išskyrė naujų medžiagų ir pernelyg dideliais kiekiais. Mičigano universiteto mokslininkai, kartodami eksperimentą su žiurkėmis, sugebėjo nustatyti, kad po mirties įvairios smegenų dalys iš esmės sinchronizuojasi – elektroencefalogramoje matyti staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas. Kitaip tariant, įvairios smegenų dalys priešmirtinėje būsenoje dirba net darniau ir aktyviau nei įprastai. Žmogaus protas gerokai sudėtingesnis. Net manoma, kad jis geba suvokti mirtį dar prieš jai realiai prasidedant. O kai tokia mirties nuojauta aplanko, žmogus mėgina jam likusį laiką nugyventi su nauja jėga. Puikus to pavyzdys – 93 m. britė Josie Birds. Garbaus amžiaus moteris 2017 m. nusprendė kiek neįprastai pasiruošti mirčiai. Ji nuosekliai surašė, ką norėtų patirti prieš palikdama šį pasaulį ir ėmėsi vykdyti savo paskutinius norus. Vienas jų sulaukė ir didelio žiniasklaidos dėmesio, mat J. Birds troško būti suimta, o Jungtinės Karalystės policijos pareigūnai sutiko jos norą išpildyti. Policininkai gatvėje surengė tikrą pasirodymą, kai įjungę švyturėlius ir garsinį signalą užtvėrė kelią šaligatviu lėtai einančiai moteriai. Tuomet ją suėmė ir įsodino į policijos automobilį. Moteriai net buvo leista pabūti apklausų kambaryje bei ant specialaus blanko palikti savo pirštų antspaudus. Po tokio nuotykio britė tikino, kad jautėsi gyva kaip niekada.

 

Netikėti norai ir jų išpildymas

 

Patirti paskutinį gyvenimo nuotykį galima ne tik prieš mirtį, bet ir po jos. Bent jau tokia išvada daroma peržvelgus kai kuriuos neįprastus testamentus. 1997 m. balandžio 21-ąją į kosmosą paleista raketa „Pegasas“ su 23 urnomis, kuriose buvo pelenai žmonių, panorusių amžinojo poilsio vietos už Žemės ribų. Tai sugalvojo serialo „Žvaigždžių kelias“ kūrėjas Gene’as Roddenberry’us, miręs 1991 m. spalį. Jis yra frazės „Drąsiai eiti ten, kur nežengė žmogaus koja“ autorius. Be jo palaikų, į Žemės orbitą iškeliavo ir Timothy Leary’aus, visą gyvenimą atradinėjusio naujus pasaulius, pelenai.

 

Po mirties savo svajonę išpildė eilinis amerikietis Johnas Reedas, daugelį metų dirbęs viename garsių Filadelfijos (JAV) teatrų kaip scenos darbuotojas. Savo paskutinėje valioje nurodė, kad svajoja atsidurti scenoje. Jis pasirūpino, kad po mirties jam būtų nuimta galva, o kaukolė tinkamai paruošta ir naudojama kaip rekvizitas garsiojoje V. Šekspyro pjesėje „Hamletas“. Darbuotojo norai buvo iš dalies patenkinti ir jo kaukolė tapo teatro simboliu, ant kurio autografus raitė daugelis žymių aktorių.

 

Vienas keistas Suomijos gyventojas visą savo turtą užrašė šėtonui. Šalies valdžia greitai ir lengvai užginčijo šį testamentą ir perėmė velionio palikimą, tapdama, anot dokumentų, oficialia velnio atstove Žemėje.

 

Ne mažiau keista amerikietė visą savo turtą paprašė palikti Dievui (ne konkrečiai Bažnyčiai ar religinei bendruomenei). Užginčyti šio testamento niekas nesiryžo ir paskutinės valios vykdymas buvo perleistas vietos šerifui. Anot oficialios ataskaitos, apygardos teritorijoje paveldėtojas nebuvo rastas. Taigi pinigai atiteko apygardos biudžetui.

 

Paskutinieji norai ne visada būna susiję su dvasiniu pasauliu. Kartais jie net labai žemiški. Britas Samuelis Brattas itin mėgo cigarus. Tačiau jo žmona – ne. Visą gyvenimą žmona vyrui priekaištavo dėl rūkymo. Testamente, kurį paliko užkietėjęs rūkalius, buvo teigiama, kad žmona, norėdama gauti 330 000 svarų, privalo per dieną surūkyti po 5 cigarus. Našlei neliko nieko kito, kaip užtraukti dūmą.

 

Trumpai

 

  • 2015 m. „Economist Intelligence Unit“ (EIU) paskelbtoje ataskaitoje buvo įvertinta „mirties kokybė“ 80 šalių. EIU nustatė, jog tik Austrija ir JAV sugebėjo užtikrinti, kad tinkamą slaugą ir emocinį palaikymą gautų bent pusė pacientų.
  • 2010 m. amerikiečių rašytoja Ellen Goodman įkūrė „Conversation Project“, kuriame pradėta nuo žmonių susibūrimų pasipasakoti apie „gerą mirtį“ ir „blogą mirtį“, patirtą jų artimųjų. 97 % projekte dalyvavusių asmenų sakė, kad geroji mirtis yra tiesiogiai susijusi su paskutinės valios paisymu.
  • Vilniuje veikiančio hospiso atstovai ne kartą pasakojo apie nepagydomų ligonių norus. Moterys mirtį pageidauja sutikti pasipuošusios, vyrai svajoja paskutinį kartą pažvejoti. Jauna onkologine liga serganti mergina paprašė, kad tėvai su ja pasivažinėtų vestuvėms paruoštu limuzinu. Apie pusė iškeliaujančiųjų iš šio pasaulio prašo, kad jiems atvestų jų mylimus augintinius.
  • Kasmet keli tūkstančiai asmenų nurodo, kad po mirties jų palaikai turėtų būti kremuoti, o pelenai išbarstyti konkrečioje vietoje. Deja, Lietuvos įstatymai draudžia barstyti pelenus, už tai yra numatyta bauda.

 

Specialistės komentaras

Parapsichologė, būrėja Neringa Saladžė

 

Jeigu iš gyvenimo iškeliaujantis žmogus kažko prašo, vadinasi, jam tai nepaprastai svarbu. O ir pats sielos nuo kūno atsiskyrimo momentas yra nepaprastai reikšmingas. Tai itin energetiškai stiprus įvykis. Tad pašnabždėtą norą dera išpildyti. Jis būna tarsi energetiškai įkrautas. Tačiau paskutinės mirštančiojo valios nei jo paties energijos bijoti nereikia. Nors egzistuoja galybė legendų apie tai, jog nepaisant mirštančiojo norų gresia bausmė ar kerštas, iš tiesų suveikia kur kas žemiškesni mechanizmai.

 

Kai mirštantis žmogus išsako savo norą, jo besiklausantis patiria galybę emocijų. Jos veikia jo (pa)sąmonę. O tai – stiprus impulsas. Tad tuomet, kai mirštančiojo valią gyvasis išpildo, jis pajunta atsipalaidavimą ir ramybę. O kai to padaryti nepavyksta arba nenorima, protas patiria didelę ir ilgai besitęsiančią įtampą. Ši įtampa ir didžiulis protą temdantis stresas kyla iš pasąmoningo kaltės jausmo. Paprasčiau tariant, žmogus jaučiasi prasikaltęs ir pats sau stengiasi prišaukti bausmę. Tai savaiminis mechanizmas, kuris pasireiškia ne tik tuomet, kai kalbama apie paskutinių norų ar valios išpildymą. Pasąmoningai kaltės išpirkimo ir bausmės siekia neištikimi asmenys, tie, kurie padarė nusikaltimą ar netinkamai elgėsi. Tad gyvenime priimami būtent tokie sprendimai, kurie lyg pasekmių grandinė veda bausmės link. Tokios bausmės, kurias pats žmogus įsivaizduoja kaip tinkamas.

 

Žmonės, kurie neįvykdo paskutinės mirštančių artimųjų valios, pradeda galvoti, kad kiekvienas nepalankus įvykis yra susijęs su mirusiojo kerštavimu. Pvz., sugedus automobiliui ar patyrus avariją toks asmuo iškart galvoja, kad tai jam yra bausmė už paskutinio noro neįvykdymą. Tačiau žmonės nesusimąsto ar tiesiog nežino, kad siela, kuri atsiskyrė nuo kūno mirties momentu, atsiskyrė ir nuo žmogiškos sąmonės. Mirusiojo siela yra energija, o ne sąmoninga ir gyva būtybė. Tad tikrai niekada neateis pas artimąjį ir jam nekerštaus dėl paskutinės valio neišpildymo. Anapusiniame pasaulyje mūsų žemiškos problemos neegzistuoja, tad ir noro bausti ar kerštauti ten nėra. O ir nereikia, nes gyvieji patys geba sau susikurti problemų, išprovokuoti negatyvius veiksmus ir emocijas.

 

Visų pirma, išpildyti mirštančio asmens paskutinę valią svarbu dėl savęs, dėl savo psichikos ir ramybės. Visgi būna, kai murusieji aplanko gyvuosius. Tai dažniausiai įvyksta per sapnus. Sapnai yra tarsi tiltas į anapusinį pasaulį. Jeigu žmogus sapnuoja, kad mirusysis sapne prašo maisto ar paslaugos, derėtų už sielą pasimelsti, pasiųsti geros energijos, minčių ir žodžių. Senais laikais tikėta, kad mirusieji sapnuose pasirodo prieš orų ar kitokias permainas. Tad jeigu mirusių artimųjų nebijojo protėviai, galbūt ir šiuolaikiniams žmonėms nereikėtų viso to mistifikuoti. Pakanka laikytis paprastų taisyklių: elgtis sąžiningai, nepamiršti išėjusių giminaičių, tačiau ir negalvoti apie juos visą laiką. Kilus liūdesiui užtenka sukalbėti maldą. Nederėtų laikyti laidotuvių nuotraukų namuose ar parsigabenti mirusiojo daiktų. Drabužius geriausia išskalbti ir paaukoti labdarai, o pagalvės, patalus ir čiužinius išmesti. Šie daiktai būna persismelkę ne tik mirties energija, bet ir kūno skysčiais. Tai gyvam žmogui tikrai nėra reikalinga.