Čilė jau daugelį metų yra viena pagrindinių dėvėtų ir neparduotų drabužių išmetimo vietų pasaulyje. Dalis šių tekstilės srautų pasiekia perpardavimo rinkas visoje Lotynų Amerikoje, tačiau vis didesnė jų dalis šalies šiaurėje virsta tuo, kas vietos gyventojams kelia siaubą – Atakamos dykumos pakraščiuose besiplečiančiomis drabužių kapinėmis.

 

Sausiausia dykuma virto sąvartynuA,Large,Landfill,Displays,A,Mountain,Of,Discarded,Textiles,And

 

Atakamos dykuma – sausiausia nepolinė dykuma pasaulyje ir viena sausiausių apskritai, nusileidžianti tik kai kurioms vietovėms Makmerdo sausuosiuose slėniuose. Tai didžiausia rūko dykuma pasaulyje, o dėl panašumo į Marso aplinką ši vietovė netgi naudota Marso ekspedicijų modeliavimo eksperimentams. Tačiau šiandien Atakama garsėja ir kitu, gerokai niūresniu reiškiniu. Ypač groteskiškas vaizdas atsiveria važiuojant pro Alto Hospicio miestą dykumos link: ant raudonai oranžinių kopų driekiasi išmestų drabužių, batų, rankinių ir kitų nereikalingų daiktų sluoksniai. Atidžiau pažvelgus į šią žmogaus sukurtą „ekosistemą“, nesunku atpažinti gerai žinomus greitosios ir itin greitosios mados ženklus – nuo ispanų „Zara“ iki Kinijos internetinės milžinės „Shein“. Kai kur drabužiai apdeginti, o vėjui pakėlus tamsius pelenus ore pasklinda kvapas, primenantis degantį plastiką. Skaičiuojama, kad iki 2022 m. dykumoje galėjo būti išmesta apie 40 tūkstančių tonų atliekų, atkeliavusių iš viso pasaulio.

 

(Ne)matoma drabužių verslo kaina

 

Ikikės uostas ir jo apylinkės 8-ajame dešimtmetyje buvo paskelbti laisvosios prekybos zona, siekiant atgaivinti vangstančią regiono ekonomiką. Nors kai kurios valstybės dėl higienos ir aplinkosaugos priežasčių riboja ar net draudžia naudotų drabužių importą, Čilė šiuos srautus priima. Čia dėvėtų drabužių prekyba tapo klestinčiu verslu – siuntos iš JAV, Europos ir kitų pasaulio šalių kasmet ir toliau pasiekia uostą.

 

Tačiau ši sistema turi ir kitą, kur kas mažiau matomą pusę. Didelę dalį atgabenamų krovinių sudaro susidėvėję, nebenešiojami daiktai – iš esmės šiukšlės. Neteisėtas milžiniškų drabužių kiekių išmetimas Atakamos dykumoje tapo įprasta kai kurių importuotojų ir mažmenininkų praktika, leidžiančia išvengti išlaidų, susijusių su tinkamu atliekų sutvarkymu. Tokį elgesį skatina ir vietos geografija: netoliese esantis kelias leidžia greitai ir nepastebimai pasiekti smėlynus iš Ikikės ar Alto Hospicio. Vietos gyventojų teigimu, dalis drabužių netgi padegami iškart po iškrovimo – siekiant sunaikinti įrodymus ir išvengti atsakomybės.

 

Atliekų įrodymai palydovų nuotraukose

 

Atakamos dykuma driekiasi daugiau nei 1000 kilometrų iš šiaurės į pietus palei Andų kalnagūbrį, ir dalis jos, sprendžiant iš palydovinių vaizdų, virto improvizuotomis atliekų aikštelėmis. 2007 m. darytose nuotraukose dar nematyti jokių ryškių drabužių sankaupų. 2010-aisiais pradėjo ryškėti tamsios dėmės – manoma, tai nelegalios deginimo vietos. Naujausiuose vaizduose šių dėmių ir atliekų mastas tik didėja. Ypač didelio dėmesio sulaukė 2023 m. plačiai pasklidusios palydovinės nuotraukos, kuriose matomas iš kosmoso lengvai atpažįstamas drabužių kalnas. Skaičiuojama, kad vienas iš Atakamos viduryje susiformavusių tekstilės telkinių gali sverti nuo maždaug 11 iki 59 tūkstančių tonų – tai prilygsta vieno ar net dviejų Bruklino tiltų svoriui. Paradoksalu, bet sausiausioje pasaulio dykumoje gana įprastu reginiu tapo kalėdiniai megztiniai ar slidinėjimo batai – akivaizdus globalaus drabužių pertekliaus simbolis.

 

„Aklų ryšulių“ loterija

 

Klestinti dėvėtų drabužių rinka ypač ryški didžiuliame po atviru dangumi įsikūrusiame turguje netoli Alto Hospicio. Čia driekiasi begalė prekystalių, kuriuose drabužiai parduodami nuo maždaug 50 centų, o prekių ženklų spektras itin platus – nuo „Lacoste“ ir „Ivanka Trump“ iki „Forever 21“ ir „Gap“.

 

Prekeiviai drabužius paprastai perka iš importuotojų netoli uosto – apie 150 JAV dolerių už 45 kilogramus. Pirkiniai skirstomi į tris kategorijas: nauji drabužiai su etiketėmis, geros būklės dėvėti drabužiai ir šiukšlės. Pastarosios, nepardavus ar neatsiradus kam jų perdirbti, dažnai išvežamos į dykumą sudeginti. Šią sistemą papildo vadinamoji „aklų ryšulių“ prekyba – drabužiai parduodami nepatikrinti tikintis, kad dalis jų bus tinkami perparduoti. Kartais net iki 80 % ryšulio turinio būna geros būklės, kitais atvejais – beveik priešingai. Ryšuliai kainuoja palyginti nedaug, todėl kai kuriems prekeiviams pakanka realizuoti apie 40 % turinio, kad būtų pasiektas pelnas. Likusi dalis tampa problema, kurios paprasčiausiai atsikrato Atakamos dykumoje.

 

Skaičiuojama, kad iki 70 % įvežamų drabužių galiausiai atsiduria dykumos sąvartynuose. Aplinkosaugos organizacija „Ekō“ nurodo dar didesnį skaičių – apie 85 % į Ikikę importuojamų dėvėtų drabužių esą lieka neparduoti. Tuo pat metu Čilėje tekstilės atliekų negalima šalinti legaliuose sąvartynuose, nes jos gali sukelti dirvožemio nestabilumą, o federaliniai įstatymai tekstilės gaminių išmetimą apskritai laiko neteisėtu.

 

Miestas, nepajėgiantis išspręsti pasaulinės problemos

 

Alto Hospicio – maždaug 200 tūkstančių gyventojų turintis miestas – neteisėtą atliekų iškrovimą vadina nuolatiniu galvos skausmu. Pasak miesto aplinkos apsaugos departamento vadovo Edgaro Ortegos, šalia nelegalių sąvartynų jau įrengta 220 stebėjimo kamerų, o vien 2024 m. užfiksuota daugiau nei 400 pažeidimų, už kuriuos skirtos baudos. Artimiausiu metu planuojama įrengti dar 200 kamerų ir paskirti 20 papildomų patruliuojančių pareigūnų, tačiau savivaldybės galimybės išlieka ribotos – trūksta finansinių išteklių. Vietos teisininkai ir aplinkosaugos ekspertai problemos šaknį mato pačioje greitosios mados logikoje, kurioje kiekis iškeliamas aukščiau kokybės. Skaičiuojama, kad per pastaruosius dešimtmečius pasaulinė drabužių gamyba padvigubėjo, o vidutinė drabužio naudojimo trukmė sutrumpėjo daugiau nei trečdaliu. Kai kurių tyrėjų teigimu, prieš 20 metų dauguma prekių ženklų per metus pristatydavo keturias kolekcijas, o šiandien, augant greitosios ir itin greitosios mados apimtims, jų skaičius gali siekti net 52.

 

Pasauliniu mastu kasmet susidaro apie 92 mln. tonų tekstilės atliekų, o kas sekundę kažkur pasaulyje į sąvartyną patenka drabužių kiekis, prilygstantis pilnam sunkvežimio kroviniui. Neparduoti gaminiai ir nebereikalingi dėvėti drabužiai, dažnai atkeliavę iš JAV, Europos ar Azijos rinkų, nukreipiami į Pietų pusrutulio šalis. Čilė – tik vienas iš pavyzdžių: panašūs vaizdai fiksuojami ir Akroje, Ganos sostinėje, kur pakrantėse drabužiai susipina į ištisus atliekų tinklus.

 

Ikikėje gimusi mados dizainerė Francisca Gajardo šią situaciją apibendrina niūriai: net jei pasaulinė drabužių gamyba staiga sustotų, žmonija jau yra pagaminusi daugiau drabužių, nei jai reikia – ir daugiau, nei planeta gali saugiai sutalpinti.

 

Apie greitosios mados žalą

 
  • Vandens tarša. Tekstilės pramonė laikoma antra pagal dydį švaraus vandens teršėja pasaulyje. Tekstilės dažymo metu gamyklos dažnai išleidžia dažus ir kenksmingas chemines medžiagas į netoliese esančius gėlo vandens telkinius. Tai teršia vandenį, naikina ekosistemas ir kasmet lemia masines žuvų žūtis. Pavyzdžiui, Kinijoje apie 90 % gruntinio vandens laikomas užterštu, o vandens tiekime aptinkamos net 72 toksiškos medžiagos, siejamos su tekstilės dažymo pramone.
  • Sintetinių audinių poveikis aplinkai. Sintetiniai audiniai, tokie kaip poliesteris ar nailonas, yra itin lėtai – šimtus metų. Iki tol jie kaupiasi sąvartynuose, o irimo metu į aplinką išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir toksiškas medžiagas.
  • Milžiniškas vandens suvartojimas. Mados pramonė kasmet sunaudoja apie 6 trilijonus litrų vandens. Vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia maždaug 2700 litrų vandens – tiek, kiek vidutinis žmogus išgeria per trejus metus.
  • Pesticidų naudojimas. Medvilnės auginimas – vienas intensyviausiai pesticidus ir insekticidus naudojančių žemės ūkio sektorių pasaulyje. Vieniems marškinėliams pagaminti reikalingam medvilnės kiekiui užauginti sunaudojama beveik 140 gramų trąšų ir pesticidų. Deja, apie 90 % šių cheminių medžiagų patenka į orą ir vandens telkinius, darydamos žalą žmonių ir gyvūnų sveikatai.
  • Socialinės pasekmės. Siekdami patenkinti augančią vartotojų paklausą ir kartu išlaikyti žemas gamybos sąnaudas, daugelis didžiųjų mados prekių ženklų taiko nesąžiningą darbo praktiką. Dėl silpnų reglamentų darbuotojai gauna menkus atlyginimus ir dirba pavojingomis sąlygomis, o vaikų darbas drabužių gamybos sektoriuje tebėra paplitęs.
 

Autorė Monika Budnikienė