Pas žmones einu atvira širdimi

Pianistei Ievai Dūdaitei-Radžiūnei šis ruduo – ypatingas. Talentinga muzikantė leidžiasi į didžiausią solinių koncertų turą po Lietuvą, kurio metu aplankys net vienuolika miestų. Dar labiau jaudinanti naujiena asmeniniame gyvenime – žinoma moteris laukiasi antro vaikelio. Su Ieva kalbamės apie stebuklingą laukimą ir ypatingą rūpestį, kuriuo apgaubia ne tik šeima, bet ir žiūrovai.

Ieva Dūdaitė, „Yours Photography“ nuotrauka.

Ar kitoks šis vaikelio laukimas?

Tikrai kitoks. Laukdamasi pirmagimės Marijos išgyvenau antrąją pandemijos bangą, todėl turėjau vieną ramiausių laikotarpių gyvenime: kasdien eidavome pasivaikščioti bent po valandą, dirbome iš namų, apribojome socialinius kontaktus. Dabar gyvenu aktyviai, nuolat užimta, nes, kaip kiekviena mama, iki vaikelio gimimo noriu pabaigti didžiuosius darbus, kad ramesne širdimi pasitikčiau motinystę. Lapkritį leidžiuosi į didžiausią turą po Lietuvą, kurio metu aplankysiu vienuolika miestų. Viskas buvo suplanuota dar prieš žinią, kad laukiuosi, todėl koncertuosiu jau su visai nemažu pilvuku – turas vyks trečiąjį nėštumo trimestrą (šypsosi). Tačiau tikiu, kad viskas pavyks puikiai ir gražiai, komanda apgaubusi mane rūpesčiu ir pasiruošusi padėti bet kokioje situacijoje.

Galbūt ramiau jaučiatės, nes tai antras nėštumas?

Marijos gimdymas buvo sudėtingas, taip pat daug iššūkių kėlė pirmasis žindymo mėnuo, vėliau dukrytei prasidėjo pilvo diegliukai… Neslėpsiu, pirmi mėnesiai buvo tragiškai sunkūs, bet su vyru viską įveikėme kaip darni komanda, sėkmingai žindžiau iki pusantrų metukų. Dabar tikrai daugiau ramybės, nes žinau, kad viską įveiksime, mano kūnas jau susipažinęs su įvairiais jame vykstančiais pokyčiais, tad ir fiziškai bus lengviau. Tikrai jaučiuosi užtikrinčiau.

Ar galime laukti įspūdingų kūdikio pasitikimo ir lyties atskleidimo vakarėlių?

Mudu su vyru esame tradicinio, gal net senamadiško požiūrio, nesivaikome įvairių madų, todėl ne, nerengsime intriguojančių viktorinų, kur sekėjai gali spėlioti būsimo vaikelio lytį (šypsosi). Jau dabar galiu pasakyti, kad laukiame dukrytės. Marija metus laiko prašė sesutės, tad namuose daug džiaugsmo.

Papasakokite apie koncertinį turą. Kuo jis ypatingas?

Tai didžiausias solinis fortepijono turas, kurio metu aplankysiu vienuolika miestų. Koncertuosiu ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Į mano koncertus arenose atvažiavo daugiau nei 8 tūkst. žmonių iš visos Lietuvos, tad noriu išreikšti padėką apsilankydama pas juos, parodydama dėmesį regionams. Turas vadinasi „Magiškasis piano“, nes visur važinėsiu su savo šviečiančiu fortepijonu. Koncertuose žiūrovai išvys ir kviestinių svečių: mano sesę operos solistę Mariją Dūdaitę, Dj Mamanią ir kt. Taip pat šių koncertų svečiai bus pirmieji, kurie gyvai išgirs kūrinius iš naujojo albumo, kurį pabaigsiu įrašyti iki koncertinio turo lapkritį.

Su žiūrovais jus visuomet siejo artimas ryšys. Kokių staigmenų, dovanų esate gavusi?

Net nežinau, nuo ko pradėti (juokiasi). Su Lietuvos publika sieja nuostabūs ilgalaikiai santykiai, kai kurie su šeima eina į kiekvieną mano koncertą. Rekordininkai pabuvojo daugiau nei dešimtyje koncertų. Iš žiūrovų esu gavusi įvairiausių dovanų, pradedant lašinių paltimi, skilandžiu, obuolių sūriu, medumi, vaisiais, baigiant kašmyro šalikėliais ir kvepalais. Žinoma, daugybę pliušinių žaisliukų, gėlių su atvirukais ir ranka rašytais laiškais. Po vieno koncerto gavau įrėmintą nuotrauką, kurioje aš su tais žiūrovais įamžinta lygiai prieš metus kitame koncerte. Taip pat jie padovanojo specialiai man pagamintą segę. Toks asmeniškas, šiltas dėmesys labai paglosto širdį. Jauti, kiek žmogus skyrė dėmesio, įdėjo pastangų. Esu be galo dėkinga už tokį santykį su žiūrovais.

Ar pati mėgstate daryti staigmenas?

Labai mėgstu. Kai gyvenau Vokietijoje, mėgdavau nustebinti tėvus arba sesę netikėtai aplankydama juos Lietuvoje – tiesiog išdygdavau prie durų ankstyvą rytą (šypsosi). Kai vyras su mūsų draugais atostogavo Korfu saloje, aš koncertavau Milano „La Scala“ operoje. Anksti ryte nusipirkau bilietus ir nustebinau vyrą prisijungdama atostogauti kartu. Viena iš tradicinių staigmenų, dovanų – per savo gimtadienį paskambinu tėvams ir padėkoju, juk be jų ir manęs nebūtų. Taip pat jau tradicija tapo mano koncertai kaimynams. Juos pradėjau per pandemiją – grodavau pianinu terasoje, o kaimynai klausydavosi iškylaudami ant pievelės. Dabar šie koncertai persikėlė į didesnę erdvę – Ozo parką. Praėjusiais metais, rugsėjo 22 d. vakare, saulei leidžiantis, surengiau staigmeną vilniečiams: skambinau raudonu fortepijonu. Tai buvo daugiau flashmobo stiliaus pasirodymas: pasiklausė tie, kas tuo metu ėjo per tiltus ar Neries paupiu. Man pačiai buvo labai įsimintinas vakaras.

Kuo labiausiai stebina, džiugina žmonės?

Manau, labiausiai atkreipia dėmesį tie dalykai, kurių patys siekiame. Visuomet pastebiu, kai žmogus rodo nuoširdų dėmesį kitam. Neseniai buvau knygos pristatyme, kur autorė skaitytojams rašė puslapio ilgio dedikacijas. Negalėjau nesižavėti, nes žinau, kiek tai užtrunka, pati neretai jas rašau. Kai žmonės kažką nusiperka iš mano el. parduotuvės, paskambinu pasiteirauti, ar nepamiršo paprašyti pasirašyti, paskirti dedikacijos žmogui, kuriam perka albumą, knygą ar natas. Dažnai tokiais atvejais išgirstu didelę nuostabą balse, kad pati skambinu paklausti, o ne mano vadybininkė. Visada stengiuosi rodyti klausytojams asmeninį dėmesį: ne tik palydint po koncerto paspausti ranką, bet ir kasdien komunikuoti artimai ir atvirai. Tai reikalauja jėgų, energijos, bet labai vertinu nuoširdumą, todėl gera juo dalintis su kitais.

Ieva Dūdaitė, Vilgailės Petrauskaitės nuotrauka.

Kokių savybių nemėgstate?

Dažnai girdžiu pasakojant, kad sunku rasti darbuotojų, nes mažai norinčių dirbti, kažko siekti. Galbūt tai soc. tinklų ar auklėjimo įtaka, kad kai kuriems atrodo, jog jie visko savaime nusipelnė vien gimę po šia saule. Nors neturi išsilavinimo ir patirties, tikisi gauti didelį atlyginimą, lengvatų, daug laisvadienių ir t. t. Daug reikalavimų, bet mažai atsakomybės ir noro dirbti. Vis dar tikiu posakiu, kad darbas žmogų puošia (tik žinoma, darbštumas neturėtų tapti darboholizmu), todėl mane stebina noras viską gauti ant lėkštutės neįdedant pastangų. Ypač kai aplink matau kolegas, kurie daug ir nuoširdžiai dirba. Manau, kad darbas, rutina, disciplina ir atsakomybė ugdo asmenybę. Be to, atkaklus darbas visuomet duoda rezultatų.

Ką laikote autoritetais?

Autoritetai – tie žmonės, kurie turi atsakingą darbo etiką, pagarbą kitam. Šiais laikais labai svarbu nepamiršti paprastų vertybių, prisiminti, kad turime ne tik laisves, bet ir su jomis ateinančią atsakomybę už savo mintis, veiksmus, darbus. Gal kitam gali atrodyti, kad mano vertybės banalios ar senamadiškos, bet taip buvau auklėta ir auginta. Tradicinės vertybės man gyvenime lėmė tik geras emocijas ir nuostabius santykius.

Jei reikėtų įvardinti konkrečius žmones, žaviuosi dainininke Beyonce, kuri puoselėja gražią šeimą, tačiau kartu ne tik koncertuoja, bet ir diktuoja pasaulines muzikos tendencijas. Tam būtini ypatingi vidiniai resursai netgi turint didžiulę komandą. Išlaikyti tokią karjerą ir šeimą reikia milžiniškų pastangų, o ir viešumas turi savo kainą. Lietuvoje žaviuosi Jessica Shy dėl darbo etikos, didelio indėlio į kiekvieną dainą, koncertą, vaizdo klipą. Kalbant apie santykius – susižavėjimą visuomet kėlė Valdo ir a. a. Almos Adamkų pora, kartu nugyvenusi daugiau nei 70 metų. Mano seneliai ką tik atšventė 62 metų santuokos sukaktį. Kai skiriasi kas antra pora, tai negali nedaryti įspūdžio. Ir aš svajoju taip drauge pražilti su savo vyru.

Kas jūsų šviesuliai artimoje aplinkoje?

Dažnai miniu savo tėtį, nes jis mane daug ko išmokė, perdavė optimizmą. Tačiau moteriškumas, rūpestis, švelnumas, šeimos prioritetizavimas – iš mamos, kuri visada šeimą statė į pirmą vietą. Man atsikelti anksčiau ir paruošti šeimai maisto, pagalvoti nuo ryto apie juos – viena iš meilės kalbų. Gaminti maistą, puoselėti namų židinį, organizuoti kokybišką laiką šeimai, juos stebinti, džiuginti – tikras malonumas. Mama nuo pat mažens sakė, kad gyvenime svarbiausias ir sunkiausias dalykas – santykiai, todėl reikia su savimi dirbti. Kai nežinau, kaip elgtis, kai atsiduriu vertybinėje kryžkelėje, visuomet pagalvoju apie mamą ir žinau, ką daryti. Moters intuicija viską žino, tik kartais bijome pasakyti tą atsakymą. Vertybinė ašis, šeima, meilė tėvynei ir muzikai – viskas iš mamos.

Už ką esate dėkinga?

Netrukus mano 35-asis gimtadienis, tad dabar esu panirusi į apmąstymus apie gyvenimą (šypsosi). Esu dėkinga už pasitikėjimo ir palaikymo ratą – šeimą bei komandą. Galbūt profesiniame gyvenime ne viskas rožėmis klota, bet, kalbant apie žmones mano gyvenime, tai Dievas ne šiaip davė, o drėbtelėjo (juokiasi). Mane supa tiek palaikančių, mylinčių žmonių, už kurių jaučiuosi lyg už mūro sienos, kad ir kokia diena būtų. Kalbant apie dėkingumą, sukasi tik viena mintis – kad tik pavyktų visa tai išlaikyti, nes nieko gyvenime nenorėčiau keisti. Net mažiausios dalelytės, nes visa tai atvedė ten, kur šiandien esu. Esu be galo dėkinga už visą tą gėrį ir ramybę. Tereikia to nepaleisti ir nepamiršti vertinti.

Autorė Laima Samulė