Jaudulys, nerimas, įtampa, nuolatinis kažko vaikymasis – priežastys, turinčios įtakos sveikatai. Šiuolaikinėje visuomenėje žmogus pamiršta apie save. Jo troškimus ir siekius dažnai diktuoja aplinka. Taip įsitraukiama į lenktynes, o nervų sistema nebegali atlaikyti perkrovos. Kaip kūnas gali pranešti, kad laikas sustoti? Pasireiškia psichosomatika. Į ką pirmiausia atkreipiame dėmesį? Į suprastėjusią veido odą! Sudirgimas, sausumas, riebumas, paraudimas ar senatvinės dėmės prilygsta nelaimei. Tuomet ir susimąstoma – reikia kažką daryti. Tik ką?

 

oda

Dermatologinių bėdų priežastys – psichosomatinės

 

Odos ligos beveik visuomet turi psichosomatinį pagrindą. Psichosomatika – tai medicinos šaka, tirianti psichologinių veiksnių įtaką ligų atsiradimui ir vystymuisi. Bet kokią odos ligą visada lemia psichologiniai veiksniai (neurozė, stresas). Žmogų gali veikti trumpalaikis, ilgalaikis ar lėtinis stresas. Trumpalaikis stresas, pavyzdžiui, artimojo mirtis. Ilgalaikį stresą sukelia konfliktai darbe arba šeimoje. Lėtinį stresą skatina neišspręstos problemos, susijusios su asmenybe: menkavertiškumo kompleksas arba depresija.

 

Didžiausias žmogaus kūno organas yra oda. Jos paviršiaus plotas sudaro 1,5–2,5 m2, per ją pašalinama dvigubai daugiau vandens garų nei per plaučius. Viename cm2 odos centimetre yra 4 mlrd. ląstelių, 0,5 m kraujagyslių, 5 m nervinių skaidulų, 200 nervų galūnių, 120 prakaito liaukų, 15 riebalų liaukų ir 20 plaukų maišelių. Oda dėvisi tikrąja to žodžio prasme kas valandą.

 

Šiai užduočiai atlikti žmogaus kūnas ir visi jo organai susiję daugybe nervinių skaidulų, kurios, kaip kompiuterio laidai, sujungtos į nervų pluoštus. Didžiausias informacijos srautas apdorojamas paslėptas nuo sąmonės, t. y. pasąmonėje. Visi organai ir jų sistemos valdomi nesąmoningai, tiek judantys raumenys, balso stygos, tiek oda. Juk graži oda suteikia pasitikėjimo ir atvirkščiai – turinti trūkumų lemia nemalonias emocijas.

 

Gydymą medikamentais sustiprina afirmacijos

 

Per pastaruosius 20 metų atlikta daug pasąmonės tyrimų, kurių metu nustatyta, kad tiesiogiai paveikti pasąmonę sunku, tačiau įmanoma. Netrūksta įvairių būdų, kaip tai padaryti, tik visiems jiems reikia tam tikrų įgūdžių ir mokymų. Tačiau yra vienas gana paprastas metodas, kurį pirmą kartą pasiūlė amerikiečių psichologė Louise Hay. Jis vadinamas tvirtinimo metodu. Taikant šį metodą pasirenkamos specialios afirmacijos, kuriomis siekiama išsklaidyti pasąmonėje glūdinčias neigiamas emocijas. Šios afirmacijos kartojamos daugybę kartų. Taip žodinės afirmacijos pamažu virsta emocinėmis ir įsiskverbia į pasąmonę, blokuodamos nepageidaujamas nuostatas, kurios ten pateko praeityje ir išprovokavo ligą.

 

Paprastai afirmacijos yra neilgos, sudarytos iš 1–3 sakinių. Tik jos neturėtų atstoti medicininio gydymo. Jas kartojant privalu elgtis taip, kaip nurodė gydytojas. Paskirtas gydymas bus tik greitesnis ir veiksmingesnis.

 

Vien tik gydytojo skirti vaistai paprastai suteikia trumpalaikį palengvėjimą. Jei psichologinė odos būklės priežastis nebus pašalinta, problema sugrįš. Kūnas ir oda gana tiksliai atkreipia dėmesį į žmogus ignoruojamas sielos bėdas.

 

Lengviausi sutrikimai kyla dėl emocinio streso: išblyškusi ar paraudusi oda, gausus prakaitavimas, žąsies oda.

 

Funkciniai odos sutrikimai pasireiškia jautrumu (hiperestezija) arba nejautra (hipostezija), odos uždegimine reakcija, niežuliu, bėrimu.

 

Psichosomatinės odos ligos – egzema, psoriazė, niežulys ir alopecija (nuplikimas). Ištirta, kad iš 200 psoriaze sergančių pacientų 185 jų turėjo psichologinių problemų.

 

Somatinio (kūniškojo) ir psichinio (dvasinio) santykio sąsaja – viena seniausių filosofijoje, psichologijoje ir medicinoje. Psichosomatinės medicinos atsiradimas siejamas su Z. Froido darbais.

 

Daugelio alerginių būklių priskyrimą psichosomatinių ligų grupei gali patvirtinti ir gydymo rezultatai – pacientas nepasveiksta, nors vartoja įvairius vaistus, ir tuo pat metu gali būti ryškus pagerėjimas vien dėl teigiamo psichoterapijos poveikio.

 

Ką slepia odos problemos? 

 

Tai svarbi civilizacijos ligų dalis ir pastarąjį šimtmetį – intensyvus psichosomatinės medicinos tyrimų objektas.

 

Pirmą kartą odos problemos pasireiškia paauglystėje. Tai pradinis perėjimo iš vaikystės į suaugusiųjų amžių etapas. Bręstantis vaikas moka ir iš dalies gali teisingai save vertinti tiek teigiamai, tiek neigiamai, matydamas stipriąsias ir silpnąsias puses.

 

Viena vertus, paauglys gali matyti ir vertinti save kaip vertingą ir gerbtiną asmenį, kita vertus – kaip turintį daug realių trūkumų, kuriuos reikia pašalinti.

 

Tačiau ir šiuo atveju paauglys dažniausiai negeba į save pažvelgti kaip suaugęs. Todėl gana dažnai nuvertina savo trūkumus arba vaikiškai juos sureikšmina. Tuo metu, kai bręstančio žmogaus kūne vyksta fiziologiniai pokyčiai, atsiranda psichosomatinių odos problemų.

 

Vaikystėje polinkis sirgti odos ligomis gali atsirasti dėl per kruopščios ar kaip tik atsainios kūdikio odos priežiūros. Oda – tarytum asmens riba, todėl įvairios dėmės ir bėrimai gali atlikti apsauginę funkciją, jei asmeninės ribos pažeistos.

 

Viena dažnai pasitaikančių odos ligų – dilgėlinė. Būdingi simptomai: ūminis odos pažeidimas, dažniausiai ant veido, intensyvus niežulys ir iškilusios įvairaus dydžio raudonos pūslės.

 

Net ir susirgus alergine dilgėline svarbi psichinė perkrova, taip pat pasirengimas nerimui ir tam tikra asmenybės struktūra.

 

Dažniausiai dilgėlinė pasireiškia tiems, kurie patyrė prievartą, bet negali apie tai kalbėti ir pasipasakoti. Kenčiantysis negeba rasti išeities ir neįsivaizduoja galimo problemos sprendimo.

 

Psichodermatologija ir savęs draskymas

 

Pirmieji pranešimai apie psichodermatologiją pasirodė XVIII a. pabaigoje. Tuomet sukurtas terminas „odos neurozė“, apibūdinantis odos ligas, kurių priežastis – nerimo lydimi neurotiniai konfliktai. Vienos dermatologijos mokyklos įkūrėjas Ferdinandas von Hebra manė, kad vienas pagrindinių egzemos veiksnių – tiesioginė paciento psichologinės ir emocinės būklės įtaka. Psichodermatologija – viena mažiausiai tirtų medicinos sričių.

 

1875 m. anglų dermatologas seras Erasmus Vilsonas sukūrė terminą „neurotinė ekskoriacija“ (excorio – lupu odą). Šis terminas apėmė psichikos sutrikimų turinčių pacientų sau padarytus odos pažeidimus, pasireiškiančius savęs draskymu. Mokslininkų teigimu, daug odos susirgimų turi neurogeninį pagrindą. Tokie žmonės. kenčiantys nuo aknės, seborėjos ir pan. sudaro apie 2 % atvejų. Minėtas sutrikimas kelia diskomfortą ir gali palikti randų ne tik ant veido, bet ir pakenkti emocinei sveikatai. Asmuo atlieka kompulsinį veiksmą (drasko odą), kad nusloptų nerimas, ir negali kontroliuoti tiesioginių veiksmų. Tokiu atveju reikia ne tik dermatologo, bet ir psichologo ar psichiatro pagalbos.

 

Kaip psichinė nešvara veikia odą?

 

Odos sveikata siejama su tokiomis charakterio savybėmis kaip tyrumas, ramybė, gerumas, atvirumas ir bebaimiškumas. Odos ir proto tyrumas padeda normalizuoti riebalų liaukų funkciją. Psichinė nešvara sutrikdo normalią šių liaukų veiklą. Būdingas tokio sutrikimo požymis – pablogėjęs odos kvapas.

 

Reikia žinoti, kad: 

 

– Ramybė subalansuoja odos jautrumą.

– Dėl dirglumo, konfliktų oda tampa itin jautri.

– Geranoriškumas skatina odos kraujotaką, todėl ji lengviau reaguoja tiek į šilumą, tiek į šaltį.

– Egoistinis noras formuoti teigiamą požiūrį į save spartina odos kraujotaką, todėl žmogus tampa jautresnis karščiui.

– Dėl pykčio susilpnėja odos kraujotaka, todėl padidėja jautrumas šalčiui.

– Atvirumas sustiprina odos apsaugą nuo infekcijų.

– Dėl uždarumo, užsisklendimo nusilpsta odos imunitetas.

– Dėl įžūlumo, nesaikingumo sutrinka odos imunitetas.

– Drąsa normalizuoja odos receptorių jautrumą.

– Baimė didina odos jautrumą.

– Agresyvumas pernelyg nuslopina odos jautrumą.

 

Dermatologinių ligų priežastys – nerimas ir baimė. Oda yra apsauginis organas, ji taip pat susijusi su protu, kaip ir viskas kūne. Jei jaučiamas nerimas, odos būklė ima prastėti. Ramybė daro odą sveiką.

 

Kodėl svarbu tinkamas elgesys?

 

Odos pažeidimai visada rodo netinkamą elgesį, nuo kurio kas nors nukentėjo. Toks elgesys gali būti:

 

1. Mintis apie ką nors

2. Žodis

3. Veiksmas.

 

Labiausiai odą veikia netinkamas elgesys veiksmais, paskui eina žodiniai konfliktai ir galiausiai – psichologiniai konfliktai.

 

Keisdami mintis, sakydami teigiamus žodžius ir elgdamiesi pozityviai, darysime teigiamą įtaką kūnui, taip pat odai. O jei gydant odą žmogus lieka su neigiamomis mintimis ar veiksmais, tuomet net paprasčiausia karpa po visų gydymo procedūrų liks toje pačioje vietoje arba iškils kitoje. Svarbu suprasti, koks sudėtingas yra kūnas ir kaip stipriai žmogus susijęs su jį supančiu pasauliu.