Vilniuje įsikūrusio ugdymo ir laisvalaikio centro „Aviliukas“ vadovė Inga Cibulskaitė įsitikinusi, kad ugdymo įstaigų kokybė tiesiogiai priklauso nuo vadovo įsitraukimo. „Niekas geriau neužtikrins, kad būtų įgyvendinama kokybiško ugdymo vizija, nei pats įkūrėjas. Glaudžiai bendradarbiaudamas su kolegomis ir pačiais vaikais gali būti tikras, kad padedi jiems visapusiškai augti“, – sako pašnekovė.

 

Inga Cibulskaitė

Inga, nuo ko prasidėjo „Aviliuko“ veikla, kaip augote?

   

Viskas prasidėjo Airijoje, kai nesėkmingai ieškojau darželio savo dukrytei. Netenkino joks darželis: viename buvo prastas maitinimas, kitame – ugdymo sistema, o trečiame neadekvačiai aukštos kainos. Grįžusi į Lietuvą pradėjau vesti vaikams piešimo pamokėles. Žinia apie būrelį netruko pasklisti už draugų rato ribų ir turėtos patalpos pasidarė per ankštos. Persikėlus į didesnes vis dažniau sulaukdavau prašymų įkurti dienos centrą, nes vaikai nori likti ilgiau, pažaisti, pabendrauti, paruošti pamokas. Vėl netilpo visi norintys, vaikai nenorėjo eiti namo, todėl nusprendžiau atidaryti vaikų darželį. Iš pradžių nebuvo kitų darbuotojų, todėl dirbau ir mokytoja, ir valytoja. Nuovargį dirbant nuo 8 iki 20 val. kompensuodavo teigiamos emocijos stebint, kaip vaikai tobulėja, mokosi, auga. Nuostabu, ką gali vaikai, kai skiri jiems užtektinai dėmesio, žinių ir meilės.

 

Kodėl nusprendėte užsiimti įtraukiuoju ugdymu?

 

Kai tik pradėjome veiklą, dar nebuvo tikslių diagnozių vaikams, tačiau kai kurie tėveliai sakydavo, kad jų vaikai yra kitokie. Visada

tikėjau, kad vaiką laikant lygiaverčiu ir suteikiant jam daugiau pagalbos, jis gali būti toks pat sėkmės lydimas, kaip visi. Turėjau atvejį, kai mama atvedė mergytę su cerebriniu paralyžiumi ir pasakė, kad ji sunkiai juda, todėl nepriima į kitus darželius. Mums kartu sekėsi tikrai gerai, ji nueidavo kartu į parką. Žinoma, su likusiais vaikais reikėjo pasikalbėti apie tai, kad ji mėgsta eiti lėčiau, pasigrožėdama gėlytėmis, ir visi draugiškai palaukdavome.

 

Dažnai girdime nIC209922uogąstavimų, kad įtraukusis ugdymas žalingas tipiniams vaikams. Ką apie tai manote?

 

Manau, kad yra priešingai. Nepritariu nuomonei, kad ypatingi vaikai (turintys autizmo spektro ar dėmesio sutrikimų, lengvą negalią) negali funkcionuoti grupėje su kitais vaikais, net trukdo darbui. Labai svarbus pedagogo žvilgsnis į tokį vaiką ir kokį požiūrį jis formuoja vaikams. Jei mokytoja ar auklėtoja sakys, kad tas vaikas trukdo, per jį kažko nespėjame, kažko negalime, ir vaikai taip darys. Manau, kad kiekvienoje grupėje ar klasėje turėtų būti ypatingų vaikų, nes tai ugdo toleranciją ir atvirumą. Šios savybės – raktas į sėkmingą ateitį, juk vaikai išeis į pasaulį, kur sutiks įvairių žmonių, atsidurs įvairiose situacijoje.

 

Kokie užsiėmimai vyksta jūsų dienos centre, lopšelyje, darželyje?

 

Ugdyti vaikus svarbu nuo pat mažų dienų, net jei dar nepakankamai išvystyta kalbos raida. Nuo pat jauniausio amžiaus juos galima auginti pagal norimą vertybių sistemą, o geriausias būdas diegti vertybes – patiems rodyti pavyzdį. Tai turi daryti ne tik tėvai, bet ir mokytojai. „Aviliuke“ taikome įvairiapusišką ugdymą, kuris prasideda nuo vaikams pritaikytos aplinkos, kurioje patys gali ieškoti informacijos ir ją nagrinėti. Vaikus supa spalvos, nes už lango spalvotas pasaulis – kiekvienas metų laikas atstovauja vis kitoms spalvoms. Per metus organizuojame keliolika edukacijų, reguliariai einame į miestą, gamtą, išvykstame už Vilniaus ribų. Mūsų mokykla yra ir miestas, ir gamta, o mūsų klasės – muziejai ir bibliotekos. Darželio patalpose vyksta ir tradicinės pamokėlės, bet negyvename užsidarę vienoje erdvėje, nes vaikai turi mokėti bendrauti už darželio ribų, pažinti pasaulį, atskirti gėrį nuo blogio ir kt.

 

Ar dirbate pagal vieną iš populiarių ugdymo sistemų – Montessori, Valdorfo?

 

Iš abiejų šių metodikų atsirinkau tai, kas man patinka. Daug dėmesio skiriame kūrybiniam ugdymui, bet nepamirštame ir smulkiosios motorikos, raidžių ir skaičių pažinimo, juk turime priešmokyklinę grupę. Noriu pasidžiaugti, kad esame vieni stipriausių – buvę mūsų auklėtiniai pradinėse klasėse tampa pirmūnais, dalyvauja olimpiadose.

IC209711

„Aviliuke“ nuo metukų mokome anglų kalbos. Moksliniai tyrimai rodo, kad girdint kelias kalbas visai kitaip vystosi smegenų centrai. Be to, turime draugų ne tik iš Lietuvos, bet ir įvairių Europos šalių.

 

Skiriame daug dėmesio emocinio intelekto lavinimui teatro pamokėlėse, per muzikos, dailės, šviesos, smėlio terapijas. Suteikiame vaikams galimybę dirbti grupėse, mokome bendradarbiavimo, tačiau tai darome jautriai, nes yra introvertų, negalima jų laužyti. Siekiame, kad visi vaikai jaustųsi saugiai, socialinius bendravimo įgūdžius laviname natūraliai.

   

Dažnai girdime apie vaikų ugdymo spragas. Kodėl jos tokios reikšmingos?

 

Šeštadieniais vedu pamokas su mokymosi sunkumais susiduriantiems vaikams iki 9 klasės. Matau, kokią žalą daro tai, kad vaikai į mokyklą ateina nepasiruošę. Mano tikslas – suteikti vaikams galimybę mokytis ir pamilus mokslą išlaikyti tą meilę visą gyvenimą. Stengiuosi mokyti taip, kad vaikai nė nesuprastų, jog šiuo metu mokosi. Pavyzdžiui, mažųjų žodyną plečiame uždavinėdami vieni kitiems įvairiausius klausimus vaikštinėdami ar žaisdami. Teksto analizės pagrindus jie gauna diskutuodami apie skaitomas pasakas, aiškindamiesi, kodėl veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė. Sykiu diegiamos vertybės, išaiškinamos blogio ir gėrio sąvokos, elgesio normos ir kt. Kuriame vaikams saugią aplinką, liečiame šeimos ir tradicijų temas, padėdami vaikams iš išsiskyrusių šeimų nesijausti prastesniems už likusius. Mokomės ir žaidžiame gamtoje, darome įvairius eksperimentus. Kas mėnesį su vaikais aptariame, kad patiko, o kas nelabai. Atgalinis ryšys labai svarbus, nes jis padeda tobulėti, o juk vaikai neretai yra geriausi mokytojai.

 

Paskutiniu metu kritikuojamas pernelyg ilgas pogulis darželiuose. Kaip yra „Aviliuke“?

 

Vadovaujamės pri308970984_513981107402387_5231813531501624661_nncipu įsiklausyti į kiekvieno vaiko situaciją. Ne visiems vaikams reikalingas pietų miegas, nes tada jie neužmiega iki vidurnakčio. Žinoma, nekalbu apie pačius mažiausius, kurie atsikėlę 6 val. ryte iki vakaro pernelyg nuvargtų be pietų miego. Su tėvais pasikalbame ir priimame geriausią sprendimą tai šeimai. Galimas ir lankstus miegojimo grafikas, kai vaikas pietų miega kas kelintą dieną. Jei vaikas nemiega pietų, jam suteikiama galimybė pažaisti, paskaityti ar užsiimti kita veikla. Tiesa, reikėtų nepamiršti, kad dėl miego trūkumo, nuovargio vaikams darželis, ugdytojai ir draugai gali tapti nemieli, taip pat sunkiau sekasi mokytis, nes prastėja galimybė įsiminti informaciją. Derėtų pasverti visus „už“ ir „prieš“ ir priimti palankiausią sprendimą.

 

Noriu atkreipti dėmesį, kad gabūs vaikai neretai pamirštami. Jei ypatingam vaikui reikia tam tikros pagalbos, ji visada bus suteikiama, bet nevalia pamiršti ir gabių vaikų, kuriems reikia papildomo dėmesio, daugiau užduočių, kad jie neregresuotų. Toks vaikas pogulio miegą gali išnaudoti mokydamasis naujų dalykų, žinoma, jei nestokoja energijos.

 

Ar į ugdymą integruoti išmanieji prietaisai, o gal jų vengiate?

   

Vieną kartą per savaitę vyksta informatikos pamokėlės, bet tik mūsų vyriausiems – priešmokyklinukams. Jas įtraukiame tam, kad vaikai kompiuterį matytų ne vien kaip žaidimų objektą. Informatikos pamokėlėse pažįstame etnines kultūras, papročius, senovines skaičiuotes, giliname lietuvių kalbos žinias. Žodžiu, kelios pamokos vienoje. Taip pat kalbamės apie kibernetinį saugumą, galimus pavojus ir kaip nuo jų apsisaugoti.

 

Kokias tradicijas puoselėjate?

 

Švenčiame tradicines šventes, minime „Aviliuko“ gimtadienį, bandome prisijaukinti Bendruomenės dienas. Pati smagiausia tradicija – plaukimas baidarėmis birželį, į kurį sukviečiame visą „Aviliuko“ bendruomenę: esamus ir buvusius auklėtinius, jų šeimas, kolektyvą.

 

Ar sutiktumėte, kad privačios ugdymo įstaigos vaikams gali pasiūlyti daugiau?

 

Ir taip, ir ne. Pas mus ateina vaikų ne tik iš valstybinių, bet ir privačių darželių, ir jų negalime ugdyti pusę metų, nes tą laiką skiriame adaptacijai, įsisąmoninimui, kad pas mus jiems saugu. Manau, įvairių problemų darželiuose ir kitose ugdymo įstaigose kyla dėl vadovų. Norint, kad ugdymo įstaiga būtų sėkminga, pasižymėtų išskirtiniais ugdymo metodais, jos įkūrėjas (vadovas) turi atiduoti visą širdį, aktyviai dalyvauti ugdymo veikloje, o ne slėptis kabinete. Niekas aiškiau nepamatys, ar ugdymo įstaiga atitinka jos interneto svetainėje surašytus pažadus, kaip vadovas, dirbdamas kartu su kolegomis, diegdamas tas vertybes, kuriomis vadovavosi kurdamas šią įstaigą. Jei vadovas liks nuošalyje, ugdymo įstaiga praras savitumą. Geras vadovas ne tas, kurio nepažįsta ir bijo, o tas, kurį visi pažįsta ir vertina.

 

foto6

     

Autorius Laima Samulė