Jaunoji karta su džiaugsmu atranda tai, kas pamiršta, ir matuojasi praėjusių dešimtmečių madas. Atėjo metas nupūsti dulkes nuo 7-ojo dešimtmečio namų šeimininkės įvaizdžio ir prisiminti, kaip atrodo paaugliškas moteriškumas.

 

Nostalgija praeičiaiPhoto,Of,Shiny,Excited,Woman,Wear,Flower,Print,Dress,Hear

 

Metų pradžioje praūžusi Londono mados savaitė leido suprasti, kur link pučia nauji tendencijų vėjai. Dizainerio J. W. Andersono kolekcija sugrąžino ant podiumų nostalgiją praeičiai. 7-ojo dešimtmečio namų šeimininkės interpretacija neapsiėjo be žilų, tačiau kruopščiai sugarbanotų plaukų, raudonų lūpų, megztų vilnonių ir trikotažinių laisvalaikio drabužių, mažyčių rankinių ir masyvios šlepečių stiliaus avalynės. Socialiniuose tinkluose įvaizdis pavadintas „šiuolaikine močiute“, o pats autorius apibūdino savo mūzą kaip „kaimynę iš gretimo namo“. Sunku įsivaizduoti, kad 10-ojo dešimtmečio mados apsėsta Z karta staiga pradės rengtis kaip 70-metės atokaus Jungtinės Karalystės miestelio gyventojos, tačiau gyvename laikais, kai viskas, kas sena, vėl yra nauja.

 

Paauglystės kultas

 

7-ąjį dešimtmetį mada pirmą kartą atsigręžė į jaunimo rinką ir pasiūlė šiai visuomenės grupei aktualių tendencijų. Moterišką, per liemenį įimtą ir smėlio laikrodį primenantį siluetą, kurį padiktavo legendinis Christianas Dioras, išstūmė tiesios, trumpintos ir gausiai margintos formos. Drabužių konstrukcija atitiko paauglių figūrą – išstypusią, liesą, be ryškių lyties požymių. Mados istorikai rašo, jog 6-ojo dešimtmečio apranga buvo tokia įspausta į rėmus, jog 7-ąjį dešimtmetį iššovė kaip šampano butelis. Išpopuliarėjo ryškios spalvos, sudėtingi raštai ir vis daugiau nuogo kūno atidengiantys rūbai.

 

Šis laikotarpis vadinamas revoliuciniu dėl gausybės eksperimentų ir ieškojimų. Liemens linija nusileido iki klubų, o suknelės įgavo A siluetą. Rankovės arba dingo iš viso, arba išplatėjo iki varpelio. Švarkeliai sutrumpėjo ir neteko apykaklių. Sijonai pakilo gerokai virš kelių. Pagrindiniu dekoro elementu tapo pridėtinės kišenės ir kontrastiniai apvadai. Spalvų orkestre užgrojo gilūs, tamsūs gamtiniai tonai: garstyčių, vynuogių, slyvų, granatų, alyvuogių, šokolado. Kita vertus, netrūko spalvų blokų ir neoninių pareiškimų. Raštai taip pat kito nuo abstrakčių bangų, animuotų gėlyčių iki dramatiškų geometrinių linijų. Kojas puošė ilgaauliai su kulniuku arba kitas kraštutinumas – balerinukės. Sumenko aukso ir tauriųjų akmenų estetinė vertė, nes papuošalų dėžutės lūžo nuo pigios plastikinės bižuterijos.

 

Androgeniška (vyriška) ar infantiliška (vaikiška) moterų išvaizda tapo radikaliu ir novatorišku stiliumi. Atspindėjo amžiną in ir jang polių dinamiką. Įdomu tai, kad pirmą kartą XIX a. mados centru tapo ne Paryžius, o Londonas. Žinoma, britai įvairias kultūros sritis persmelkė ir be „The Beatles“ pagalbos. Šiandien šis išskirtinis reiškinys vadinamas Swinging London (svinguojantis Londonas).

 

7-asis dešimtmetis šiuolaikiškaiBeautiful,Young,Woman,Sitting,In,A,Trendy,Wedges,Shoes,Over

 

Margos pėdkelnės. Rinkitės netradicines spalvas, atsižvelgdami į įvaizdį. Labiausiai dera įvairūs geltoni, rudi, tamsiai raudoni, violetiniai atspalviai. Papildomo efekto suteikia raštai – taškeliai, dryželiai, eglutės, tinklelis, nėriniai. Pėdkelnės turėtų būti tankios ir tamprios. Nepaisant trumpų sijonų mados, 7-ąjį dešimtmetį nuogos kojos vis dar buvo tabu, todėl reikėjo storų kojinių, paslepiančių odos nelygumus, išsišokusius kauliukus, mėlynes, likusias nuo dviračio, ir net nedepiliuotas blauzdas.

 

A silueto suknelė. Berankovis drabužis, platėjantis nuo krūtinės, akcentavo siaurus pečius ir pabrėžė paauglišką figūrą. 7-ojo dešimtmečio pradžioje tokias sukneles dėvėjo namuose ir paplūdimyje. Kai trumpas sijonas tapo pasitikėjimo požymiu, išplito gatvėse. Kuo laisvesnė ir seksualesnė jautėsi moteris, tuo daugiau kojų rodė. Trumpas ilgis nebuvo skirtas vyrams. Jis nereiškė lengvo prieinamumo. Atvirkščiai, moterys suprato savo galią rinktis, todėl kreipė dėmesį ne į kiekvieną, kuris dalino komplimentus. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje tapo madinga akcentuoti portretinę zoną. Spintas užkariavo suknelės su milžiniškomis užapvalintomis apykaklėmis, dėl kurių moterys atrodė kaip lėlės.

 

Siauras kostiumėlis. Pamirškite per didelio dydžio drabužius ir ieškokite kostiumo – mažiausio, į kurį telpate. Švarkelis turėtų būti trumpas, siauromis rankovėmis, užapvalintais atvartais, kelnės – tiesios iki kauliukų, sijonas – per delną virš kelių. Pageidautina spalvinė gama – įvairios rudos, geltonos, žalios variacijos. Taip pat sveikintini smulkūs raštai. 7-ąjį dešimtmetį kostiumas nukopijuotas nuo vyrų ir pritaikytas moterims, bet prigijo visuomenėje ne iš karto. Kai kurios įstaigos draudė dailiosios lyties atstovėms dėvėti kelnes ir švarkus.

 

Margi raštai. Ornamentų gausa atspindi jaunatvišką ir žaismingą 7-ojo dešimtmečio mados pusę. Savo gerbėjų turėjo tiek gėlių piešiniai, tiek pasikartojantys, pynes ir vitražus primenantys spaudiniai. Netrūko grafinių elementų, pavyzdžiui, suknelės atrodė lyg pasiūtos iš keturių skirtingų spalvų kvadratų. Itin aktualūs vertikalūs ir horizontalūs dryžiai iš 2–4 giminingų atspalvių. Modernių technologijų proveržis – spaudos puslapius imituojantys nespalvoti piešiniai.

 

Sintetiniai audiniai. Novatoriški drabužių kirpimai ėjo koja kojon su tekstilės pramone. Aktyviai naudojamos naujai sukurtos medžiagos, tokios kaip akrilas, poliesteris, nailonas, viskozė, spandeksas, blizgus PVC. Tikslas – siūti drabužius, kurie trauktų akį, tačiau nereikalautų sudėtingos priežiūros. Pasirodė pirmosios futuristinės kosmoso temos, naudojant baltą ir sidabrinę spalvą. Į nuošalę pasitraukė natūralios žaliavos – drobė, linas, medvilnė. Nors šiais ekologijos laikais puoselėjamos priešingos vertybės, sintetiniai audiniai vis dar paklausūs dėl galimybės perdirbti pakartotinai.

 

Maža rankinė. Palyginti su Ch. Dioro sukurtu įvaizdžiu „New Look“, kai rankinė prilygo piniginei ir atliko tik puošybos funkciją, 7-ąjį dešimtmetį aksesuarai atgavo praktinę reikšmę. Modeliai vis dar buvo nedideli, elegantiški ir moteriški, tačiau juose jau tilpo svarbiausi reikmenys. Rinkitės tvirto dizaino stačiakampę rankinę, ne didesnę nei A5 formatas, su trumpu dirželiu ir metaliniu užsegimu priekyje. Retro nuotaiką sustiprintų krokodilo ar gyvatės odos imitacijos, dygsniavimas ar dekoras spaudėmis. Rankinę neškitės rankoje arba ant riešo, bet ne po pažastimi.

 

Ilgaauliai.  Vadinamieji „go go“ batai – ikoniškas 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių avalynės pavyzdys. Dizainas variuoja plačiose ribose, tačiau aulo ilgis viršija blauzdos vidurį. Noselė – kvadratinė arba pailginta, tačiau užapvalinta. Tinka kvadratinis ar smailas norimo aukščio kulniukas, net plokščias padas. Išskirtinis bruožas – balta oda ar net lateksas bei kojinės efektas. Šiandien rekomenduojama išbandyti pastelinių spalvų variantus, kuriuos madinga derinti ne tik su mini sijonais, tunikomis, bet ir šortais.

 

Plastikiniai papuošalai. Valiūkiškam įvaizdžiui reikėjo vienodai išraiškingų papuošalų. 7-asis dešimtmetis – modernaus meno, kurį galima realiai apčiuopti, ištakų laikai. Plokštumas pakeitė 3D sferos. Dėl populiariosios kultūros įtakos dominavo geometrinės formos, ryškios spalvos bei išdidinti elementai – auskarai, žiedai, karoliai, apyrankės, akiniai nuo saulės. Jaunimas mėgo matinį ir blizgų plastiką, kuris asocijavosi su technologijų naujovėmis. Moterys puošėsi gausiai ir margai. Sudėtingų konstrukcijų aksesuarai, pavyzdžiui, vėriniai, kabantys auskarai, suteikė tiesaus kirpimo drabužiams artistiškumo ir jausmingumo.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė