Perlaistytas kambarinis augalas pūva iš vidaus ir sunyksta. Vaikai, kuriuos tėvai apgaubia pertekline globa, auga neveiksnūs ir neįgyja kompetencijų, reikalingų savarankiškam gyvenimui. Kada meilė, kuri turėtų suteikti sparnus, tampa dusinančiu apkabinimu?

 

Vector,Illustration,Of,A,Happy,Family,,Mother,Father,Daughter,Son

 (Ne)įkainojama meilė

 

Sertifikuota pedagogė Jean Illsley Clarke savo knygoje „How Much Is Too Much?“ rašo: „Auklėjimo modelis atspindi, kaip rūpinamės savimi ir kitais. Vaikai neišgyvens be priežiūros. Jiems reikia maisto, drabužių, saugių namų, prisilietimų, pripažinimo, meilės… Tikrasis auklėjimas grindžiamas tuo, kad vaikas yra asmenybė, turinti teisę egzistuoti, norėti ir tenkinti savo poreikius. Meilės nereikia užsidirbti. Ji neturi kainos. Už tėvų meilę nereikia mokėti paklusnumu.“

 

Per daug į auklėjimą įsitraukę tėvai neleidžia atžaloms suaugti, tapti sėkmės lydimiems ir pasitikėti savimi. Darydami viską, kad mažieji neklystų, nenusimintų, nepyktų, nenusiviltų, nepavargtų, visada būtų linksmi ir laimingi, suaugusieji rizikuoja, kad užaugs žmonės, neturintys esminių įgūdžių, kaip susitvarkyti su gyvenimo problemomis ir iššūkiais. Jie nemokės susidoroti su stresu ir savo emocijomis, todėl didėja psichikos sutrikimų rizika. Per daug įsitraukę tėvai kišasi į vaiko gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme.

 

Slopinanti meilė

 

„Vaikai turėtų būti ugdomi taip, kad klestėtų, tačiau per didelis įsitraukimas ir hipergloba yra pertekliniai. Nors tėvų ketinimai paprastai būna geri ir elgesys grindžiamas meile, toks auklėjimas nėra naudingas ir reikalingas vaikams“, – teigia psichologas, Konkordijos universiteto (Kanada) profesorius emeritas Davidas Bredehoftas. J. I. Clarke pritaria: „Auklėjimas apima visus būdus, kuriais perteikiame švelnius jausmus. Tai meilė, prisilietimas, šiluma, dėmesys, palaikymas, paskatinimas, pripažinimas, grįžtamasis ryšys. Pertekliniam auklėjimui būdingi visi šie aspektai, tačiau kur kas didesniu mastu. Gero yra per daug. Tai slopinanti globa, kelianti pavojų, jog vaikas taps egocentriškas ir išlepintas. Toks auklėjimas neleidžia tapti kompetentingam.“

 

Prof. D. Bredehoftas siūlo įsivaizduoti piltuvėlį siauru kakleliu. Esant sveikai tėvystei, meilė srūva į vaiką ramia, optimalia srove. Esant hiperglobai, suaugusieji elgiasi itin paslaugiai, tenkina įnorius ir apsaugo nuo nesėkmių, kurie yra įprasta gyvenimo dalis, daro už atžalą viską, ką ji galėtų atlikti pati. Meilė būna tokia gausi, jog vaikas negeba jos įsisavinti. Metaforinis piltuvėlio kaklelis užsikemša, turinys pilasi per kraštus ir skandina. Atžala įpranta prie nuolatinės gerovės ir to, kad viskas gyvenime atitenka lengvai, be pastangų, todėl prisiima pasyvaus vartotojo, o ne kūrėjo – iniciatoriaus vaidmenį. Tai dusinanti tėvų meilė, užgniaužianti sveiką vaiko psichologinę raidą.

 

Priežastys ir padariniai

 

Remiantis prof. D. Bredehofto tyrimais, suaugę asmenys, augę su hiperglobėjiškais tėvais, susiduria su daugybe (tarp)asmeninių nesklandumų. Sutrikus emociniam ir pažintiniam vystymuisi, nepasitiki savimi, patiria akademinių sunkumų. Keblu bendrauti su aplinkiniais – brėžti sveikas ribas, paprašyti, atsiprašyti, užmegzti naujas pažintis. 18 m. ir vyresni asmenys neturi buitinių įgūdžių, t. y. nemoka gyventi savarankiškai. Dėl prastų psichikos ir asmeninės sveikatos įgūdžių negeba susidoroti su stresu, neigiamomis emocijomis, rūpintis savimi ar artimaisiais. Sunku prisiimti atsakomybę už veiksmus ir savarankiškai nuspręsti. Nemažai problemų lemia prasti pinigų ir laiko valdymo įgūdžiai. Floridos universiteto (JAV) psichologų tyrimas atskleidė, kad moterys, augusios su perdėtai globėjiškais tėvais, dažniau sirgo depresija, nerimo sutrikimais, priklausomybėmis.

 

Anot prof. D. Bredehofto, tėvai per daug įsitraukia į vaikų auklėjimą dėl negatyvios patirties vaikystėje. Pastebėta tendencija, kad hipergloba būdinga asmenims, kurių gimdytojai smurtavo psichologiškai ir fiziškai, turėjo priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų, neaprūpino šeimos finansiškai ir paliko skurde. Kuo nelaimingesni, vieniši, apleisti jautėsi vaikystėje, tuo labiau norėjo kompensuoti patirtą skriaudą ir suteikti privilegijų savo vaikams. „Nenoriu, kad mano vaikas patirtų, ką patyriau aš. Apsaugosiu jį nuo blogio. Mano vaiko gyvenimas bus lengvesnis nei mano. Mylėsiu labiau, nei mylėjo mane“, – tokiais ketinimais tėvai aiškina požiūrį į auklėjimą. Vaikystės traumos išbalansuoja sveiką tėvystės modelį. Gimdytojai augina ne savarankišką ir sėkmės lydimą asmenybę, o kovoja su savais vidiniais demonais.

 

Pranašiški ženklai

 

Raskite laiko pagalvoti, kiek laiko bei dėmesio skiriate vaikui ir jo poreikiams. Jei reguliariai darote kurį nors iš toliau išvardintų veiksmų, tikriausiai jums būdinga hipergloba, o tai ateityje gali labai apsunkinti atžalos gyvenimą.

 
  •  Gyvenate ne savo, o vaiko gyvenimą.
  •  Įsitraukiate į svetimas kovas, pvz., kišatės į bendraamžių konfliktus.
  •  Ruošiate pamokas už vaiką, nors seniai baigėte mokyklą.
  •  „Auklėjate“ vaiko mokytojus ir trenerius.
  •  Laikote vaiką už trumpo pavadėlio ir kontroliuojate.
  •  Planuojate atžalos gyvenimą, numatote, ko jai reikia.
  •  Norite, kad vaikas lankytų daug užsiėmimų, pamokų, būrelių.
  •  Ieškote veiklos, kurioje galėtų dalyvauti vaikas.
  •  Elgiatės, lyg būtumėte tarnai savo namuose.
  •  Bandote apsaugoti vaiką nuo klaidų ir nesėkmių.
  •  Prisiimate kaltę už jo klaidas ir nesėkmes, jas taisote.
  •  Galvojate, kad vaikas nesusitvarkys su problemomis savarankiškai.
  •  Negalite tverti, jei atžala liūdi, pyksta, nuobodžiauja, nusivylė ar jaučia kitas neigiamas emocijas.
  •  Užtikrinate, kad vaikas visada būtų linksmas.
  •  Žinote, kas geriau, todėl sprendžiate su juo nepasitarę.
  •  Darote dėl vaiko tai, ką jis turėtų padaryti dėl savęs.
 

Iškalbinga statistika

 
  •  Amerikoje apie 43 % tėvų atlieka namų darbus už vaikus.
  •  Dauguma suaugusiųjų (62 %) teigia besielgiantys su vaikais per daug globėjiškai.
  •  30 % prašymų dėl studentų įdarbinimo pateikia tėvai. 15 % rašė skundus, jei vaikas nebuvo priimtas į darbą. 12 % tėvų skambino, kad užregistruotų pilnametį vaiką į darbo pokalbį.
  •  37 % tėvų teigia, kad atžalų dienotvarkė itin įtempta ir jie pavargsta viską kontroliuodami.
  •  79 % tėvų vaikai kiekvieną dieną žaidžia su elektroniniais įrenginiais.
  •  73 % mokyklinukų lanko sporto būrelius, 60 % – į skautus panašias organizacijas, 54 % – muzikos, šokio, dailės užsiėmimus, 53 % – savanoriauja.
  •  41 % 9–13 m. vaikų patiria stresą dėl per didelio užimtumo.
 

Nepriklausomos asmenybės ugdymas

 

Sunku išleisti vaiką į priešišką pasaulį žinant, kad jam gali nepasisekti, kažkas pasišaipys, teks konkuruoti ir kovoti dėl savo nuomonės. Vaikai turi stengtis, augti ir mokytis. Išgelbėdami atžalą nuo iššūkių ar pasekmių, tėvai tik dar kartą įsitikina, jog ji prapuls savarankiškame kelyje. Kas padeda vaikui tapti savarankiškam ir pasirūpinti savimi?

 
  • Klausykite vaiko, o ne primeskite jam savo tikslus, vertybes ir norus. Tai skatina savarankišką ir kritinį mąstymą.
  • Nereguliuokite jo socialinių santykių ir nebendraukite už jį su draugais, pedagogais, kitais žmonėmis.
  • Nepadėkite išvengti elgesio pasekmių, nebent manote, jog tos pasekmės yra nesąžiningos ar pakeis gyvenimą. Jei vaikas turi teisinių problemų ar patiria patyčių, įsikišti būtina.
  • Neteikite privilegijų, kad jis galvotų, jog yra geresnis ir labiau nusipelnęs nei bendraamžiai. Kiekvienas turi lygias teises laimėti.
  • Skatinkite spręsti savo problemas, apmąstyti galutinius sprendimus.
  • Neatlikite darbų, kurie priklauso jam, nenukelkite terminų. Mokyklinukai gali atsiminti, kas užduota mokykloje, kada bus atsiskaitymai. Penktokas turi susitvarkyti su savo pamokomis savarankiškai arba su minimalia pagalba.
  • Palaikykite pedagogus ir skatinkite vaiką gerbti mokytojo nuomonę.
  • Leiskite susidurti su natūraliomis savo veiksmų pasekmėmis. Nedangstykite klaidų, nenuolaidžiaukite, nepadėkite išsisukti nuo padarinių, neruoškite „saugos pagalvėlės“.

Joyce Catlett, knygos „Compassionate Child Rearing“ bendraautorė, rašo: „Daugeliui žmonių trūksta jausmo, ko jie nori iš gyvenimo. Vaikai niekada neturėtų būti naudojami šiai tuštumai užpildyti. Įsivaizduokite, kokį spaudimą patiria vaikas, jei jis vienas suteikia tėvams tikslą gyventi. Svarbu, kad gimdytojai gyventų savo gyvenimą, ne tik rūpintųsi vaikais. Jie gali būti netobuli tėvai, bet jei nėra laimingi, vaikas tai perims. Jo gyvenime nebus pilnatvės. Vienas geriausių dalykų, kuriuos galite padaryti dėl vaiko, – ką nors padaryti dėl savęs. Siekite savo saulės ir suteikite jam erdvės siekti savosios.“

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė