Nors nuogas kūnas pajūryje vis dar kelia diskusijų, nudizmo istorija liudija, kad nuogumas nėra šiuolaikinė naujovė. Požiūris į nuogą kūną kito per šimtmečius – nuo antikinės Graikijos atletų ir pirties tradicijų iki krikščionybės skelbto kuklumo bei Renesanso laikotarpiu atgaivinto kūno idealo. XIX amžiuje atsiradusi fotografija, o vėliau – pilietinių teisių bei kūno pozityvumo judėjimai, paskatino suvokimą, kad nuogumas nebūtinai turi būti seksualizuotas: jis gali reikšti sveikatą, laisvę ir lygybę. Šiandien toks požiūris atsispindi nudistų paplūdimiuose visame pasaulyje – nuo Adrijos jūros iki Skandinavijos krantų.

 

Nuogo kūno istorijaBikini,,Sun,Hat,And,Shoes,In,Sand,Dunes,On,Beach

 

Senovės Graikijoje nuogumas buvo ne tik priimtinas – jis buvo šlovinamas. Tai liudija daugybė didvyriškų dievų skulptūrų ir poetų kūrinių. Pirmosiose olimpinėse žaidynėse sportininkai varžėsi visiškai nuogi, nors istorikai iki šiol diskutuoja, kodėl siekta apsinuoginti. Simpoziumuose – gyvuose banketuose, kuriuose vyrai valgė, gėrė ir linksmindavosi, – taip pat dažnai dalyvauta nuogiems. Senovės Romoje nuogumas viešumoje buvo mažiau priimtinas, nors pirtys išliko svarbia socialine erdve. Ankstyvajame Egipte tam tikras nuogumas buvo įprastas tarp darbininkų ar šokėjų, tačiau nebuvo priimtinas kitose visuomenės srityse. Po Romos imperijos žlugimo, augant krikščionybės įtakai, viešą nuogumą vis labiau ribojo. Vis dėlto daugelio kultūrų maudynių tradicijos išliko. Turkiški hamamai, japoniški onsenai ir suomiškos saunos iki šiol siūlo erdves, kuriose žmonės gali būti nuogi – dažniausiai lytimis atskirtose vietose.

 

Italijos Renesanso laikotarpiu atgijęs susidomėjimas antikos idealais paskatino menininkus vėl įtraukti nuogumą į Vakarų meną. Vėlesniais amžiais nuogumas mene išliko, tik tai daryta ne dėl estetikos, bet provokacijų tikslais.

 

Neseksualaus kūno vaizdavimas

 

Vos tik atsirado fotografija, imti kurti ir nuogo kūno atvaizdai. XIX a. vidurio Paryžiuje buvo daromos nuogo kūno dagerotipijos: apie 1850 m. fotografas Feliksas Žakas Mulenas įamžino aktus ir netrukus buvo nuteistas už nepadorius vaizdus. Po kelerių metų, 1853-iaisiais, kai kurios tokios fotografijos jau buvo pateikiamos kaip mokomosios – skirtos dailininkams. Fotografas Eženas Diurjė kartu su grafiku Eženu Delakrua parengė aktų seriją piešimo pratyboms.

 

Didžioji Britanija ėmėsi griežtos nuogo kūno vaizdavimo kontrolės. 1857 m. priimtas Nepadorių leidinių įstatymas pirmą kartą suteikė teisę kratyti patalpas, konfiskuoti ir naikinti „nepadorius“ leidinius bei atvaizdus, nors pats įstatymas tiksliai neapibrėžė, kas laikytina nepadorumu. 1868 m. byloje „R. prieš Hickliną“ įsigalėjo vadinamasis Hicklino testas: nepadoriu buvo laikoma viskas, kas galėtų sukelti moralinį sugedimą ar gėdą, net jei kūrinys turėjo meninę vertę. Tai dar labiau palengvino cenzūrą, konfiskavimą ir baudžiamąjį persekiojimą.

 

Vis dėlto paklausa nedingo. Dėl pigesnių masinės gamybos technologijų nuogo kūno nuotraukos buvo lengvai dauginamos ir platinamos plačiam miesto klientų ratui. Dažnai jos būdavo pristatomos kaip dailininkų studijos. Londone veikė ištisos prekyvietės, tokios kaip Holywell Street, kur periodiškai vykdavo policijos ir dorovingumo draugijų reidai, tačiau pirkėjų – nuo darbininkų iki pasiturinčiųjų – netrūko.

 

XIX a. pabaigoje Vokietijoje iškilęs Freikörperkultur (laisvo kūno kultūros) judėjimas siekė mažinti su nuogumu susijusią gėdą ir skatino natūralų gyvenimo būdą, kuris priešpriešino nuogumą seksualinio demonstravimo idėjai. Šis judėjimas tapo pirmuoju pasauliniu reiškiniu, kviečiančiu priimti kūną kaip natūralią žmogaus dalį. Naturizmo idėjos – pasisakančios už neseksualų nuogumą – XX a. sparčiai paplito visoje Europoje, taip pat Kanadoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

 

Pirmųjų nudistų paplūdimių užuomazgos

   

Požiūris į neseksualų nuogumą pamažu persikėlė iš meninių studijų ir privačių erdvių į viešas rekreacijos vietas – pirmiausia į paplūdimius. Šiam virsmui įtakos turėjo ir teisiniai bei kultūriniai pokyčiai: valstybės pradėjo formuoti zonas, kuriose drabužiai neprivalomi, ir nustatinėti tokių erdvių naudojimo taisykles. Jau 1894 m. liepos 17 d. Toronto miesto (Kanada) taryba vyrams skyrė 60 metrų ilgio Hanlan’s Point paplūdimio ruožą maudynėms be drabužių. Tačiau ši tvarka galiojo tik iki 1930 m., kol įvedė visišką nuogų maudynių draudimą. Europoje tuo metu vyko priešingi procesai. 1920 m. Vokietijoje, Kampene, Sylto saloje, atidarytas pirmasis oficialus nudistų paplūdimys. Dar vienas simbolinis nudizmo istorijos momentas įvyko 1936 m., kai Anglijos karalius Edvardas VIII ir Wallis Simpson lankėsi Kroatijos Rabo saloje – vietos valdžia jiems suteikė specialų leidimą maudytis nuogiems. Šis epizodas laikomas nudistinio turizmo Kroatijoje pradžia. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio nudistų paplūdimiai ėmė sparčiai plisti, ypač palei Prancūzijos pakrantę. Vėliau išpopuliarėjo visame pasaulyje – nors iki šiol jie sudaro tik nedidelę dalį visų paplūdimių. Kai kurie jų tapo didesnių naturistinių zonų dalimi, pavyzdžiui, garsusis Cap d’Agde Prancūzijoje.

 

Šiaurės Europoje, ypač Danijoje ir kai kuriose Norvegijos vietose, daugybėje paplūdimių drabužiai neprivalomi apskritai. Vokietijoje leidžiama degintis nuogiems ne tik paplūdimiuose, bet ir kai kuriuose viešuosiuose parkuose, pavyzdžiui, Miunchene ar Berlyne. Viduržemio jūros regione, ypač Graikijoje (Kretoje), daugelyje pakrantės zonų taip pat galima būti be drabužių, išskyrus centrinius miesto paplūdimius. Net Barselonoje veikia du centriniai paplūdimiai, kuriuose leidžiamas nuogumas. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose tam tikra tolerancija nudizmui ėmė rastis ir Jungtinėse Valstijose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Jacob Riis parkas Niujorke, kur nuogumas buvo leidžiamas tik „Pirmojoje įlankoje“ – šiauriausioje parko dalyje, neoficialiai atskirtoje molais. Iš pradžių tai buvo gėjų bendruomenės lankoma vieta, tačiau ilgainiui ji išpopuliarėjo ir tarp tradicinių naturistų, įskaitant šeimas.

 

Žinomiausi nudistų paplūdimiai

   

Cap d’Agde, Prancūzija. Pietų Prancūzijoje esantis Cap d’Agde naturistų kvartalas laikomas vienu didžiausių ir žinomiausių naturistinių kurortų pasaulyje. Čia įrengtas maždaug 2 km ilgio nudistų paplūdimys ir visa reikalinga infrastruktūra: gyvenamieji būstai, restoranai, parduotuvės, poilsio zonos. Visa teritorija pritaikyta gyvenimui be drabužių ištisą dieną. Vietos turizmo biuras Cap d’Agde pristato kaip vieną pagrindinių regiono traukos centrų naturistams.

 

Wreck Beach, Vankuveris, Kanada. Šis paplūdimys, įsikūręs Vakarų Vankuverio pakraštyje, yra ilgiausia oficiali „apranga neprivaloma“ zona Kanadoje. Daugiau nei 6 km besitęsianti paplūdimio teritorija žinoma dėl savo laukinės gamtos, stačių laiptų (apie 400 pakopų) ir stiprios, aktyvios bendruomenės. Wreck Beach yra oficialiai pripažintas nudistų paplūdimys, administruojamas Vankuverio metro parko tarnybų.

 

Haulover Beach, Majamis, JAV. Šiaurinė Haulover Beach paplūdimio dalis (apie 600 metrų) nuo 1991 m. yra teisiškai pažymėta kaip „apranga neprivaloma“ zona. Paplūdimys prižiūrimas Miami-Dade apskrities parkų tarnybos, čia nuolat budi gelbėtojai, dirba informacijos savanoriai, įrengta visa reikalinga infrastruktūra. Haulover dažnai vadinamas žinomiausiu ir seniausiu oficialiai pripažintu nudistų paplūdimiu Floridoje.

 

Maspalomas kopos, Gran Kanarija, Ispanija. Maspalomas – tai smėlio kopų draustinis ir ilga pakrantė pietinėje Gran Kanarijos dalyje, kurioje natūraliai susilieja įvairių poilsiautojų srautai – nuo paprastų turistų iki nudistų ir banglentininkų. Nuogi saulės mėgėjai tradiciškai renkasi vidurinę pakrantės dalį tarp kopų ir paplūdimio kioskų. Čia nuogumas laikomas įprasta ir priimtina praktika.

 

Nida, Lietuva. Nidos nudistų paplūdimys Kuršių nerijoje vis dažniau atsiduria tarptautiniuose reitinguose. 2025 m. „CNN“ sudarytame 25 geriausių nudistų paplūdimių sąraše jis užėmė antrą vietą. Neringos savivaldybė pažymi, kad nudistams skirtų zonų taip pat yra ir prie kitų gyvenviečių – Juodkrantėje, Pervalkoje bei Preiloje.

 

Autorė Monika Budnikienė