Įsivaizduokite – turite dešimt visiškai laisvų minučių. Niekur nereikia skubėti, o darbų sąrašas trumpam gali palaukti. Ką darote? Greičiausiai paimate telefoną. Patikrinate žinutes, naujienas, orus, socialinius tinklus. Atrodo, lyg būti be veiklos per didelė prabanga, bet būtent tos „tuščios“ minutės gali būti kur kas įdomesnės, nei atrodo. Nuobodulys gali virsti akimirka, kai aplink pagaliau nutyla informacijos triukšmas ir atsiranda vietos tam, ko paprastai nespėjate išgirsti – savo mintims.

 

Nuobodulys nelygu poilsisBored,Young,Man,Holding,Tv,Remote,Control,While,Sitting,On

 

Nuobodulį ir poilsį lengva supainioti. Abiem atvejais nieko ypatingo nevyksta: nereikia skubėti, nieko atlikti. Visgi šios būsenos jaučiamos visai kitaip. Poilsis gali būti malonus ir sąmoningas pasirinkimas. Žinote, kad norite atsikvėpti, todėl skaitote knygą, geriate kavą, klausotės muzikos, žiūrite pro langą ar tiesiog nieko nedarote. Nuobodulys – kitoks. Jis dažniausiai atsiranda tada, kai dabartinė veikla ar aplinka neįtraukia, bet dar nežinote, kuo ją pakeisti. Štai kodėl galite visą sekmadienio popietę gulėti ant sofos, skaityti romaną ir jaustis puikiai, o kitą vakarą lygiai taip pat gulėti ir po pusvalandžio pagalvoti: „Na, ką čia dar nuveikus?“ Svarbu ne tai, kiek mažai veikiate, o kaip jaučiatės tuo metu.

 

Nuobodulys dažnai atsineša nedidelį nerimą. Laikas slenka per lėtai, dėmesys blaškosi, norisi kažko imtis, bet nė viena mintis neatrodo įdomi. Telefonas tampa beveik automatiniu gelbėjimosi ratu: patikrinate jį, padedate, po minutės vėl paimate. Tarsi kažko trūktų, tik neaišku – ko.

 

Mokslininkai nuobodulį vis dažniau aiškina ne vien kaip stimulų trūkumą. Jis susijęs su dėmesiu, įsitraukimu, prasmingumu ir tuo, ar dabartinė veikla iš tiesų atrodo įdomi. Kitaip tariant, nebūtinai reikia daugiau veiklos, kartais tiesiog norisi kažko kitokio. Tad galite nuobodžiauti net perpildytame kambaryje. Galite sėdėti susitikime, kuriame kalba žmonės, telefone turėti dešimt naujų laiškų, galvoje – pilną dienotvarkę ir vis tiek galvoti: „Kada visa tai baigsis?“ Užimtumas nuo nuobodulio ne visada apsaugo, kartais tik jį maskuoja. O štai kartais visai nenuobodu nieko neveikti. Sekmadienio rytą geriate kavą prie lango, stebite lietų, vartote žurnalą, klausotės mėgstamo albumo. Veiklos beveik nėra, tačiau nuo jos pabėgti nesinori. Gal todėl, kad tai nėra priverstinis laukimas…

 

Ne visas vienodas

 

Pasirodo, žodžiai „man nuobodu“ gali įkūnyti visai skirtingas patirtis. Kartais nuobodu, nes veikla per lengva. Viskas jau aišku, niekas nebestebina, kyla jausmas: „Kiek dar galima tai kartoti?“ Kitą kartą priešingai – užduotis tokia sudėtinga, kad negebate išlaikyti dėmesio. Atrodo, kad neįmanoma pajudėti iš vietos, todėl kyla nerimas, frustracija ir noras daryti ką nors kita. Tai svarbi detalė: nuobodulį gali sukelti ne tik stimulų trūkumas, bet ir netinkamas iššūkio lygis. Psichologiniuose tyrimuose aprašoma, kad dėmesį sunku išlaikyti tiek tada, kai užduotis pernelyg lengva, tiek tada, kai ji viršija turimus kognityvinius išteklius. Pagalvokite apie kasdienybę. Jeigu darbe visą dieną atliekate tą pačią paprastą užduotį, gali būti nuobodu, bet lygiai taip pat sunku, jeigu visą dieną sprendžiate sudėtingas problemas, nuolat jaučiate, kad nespėjate, o nė viena užduotis neturi aiškios pabaigos. Abiem atvejais norisi pabėgti nuo veiklos, tačiau priežastys skirtingos. Todėl pajutę nuobodulį galite paklausti ne tik „ką čia nuveikus?“, bet ir „kas šioje situacijoje man netinka?“ Atsakymas gali būti daug naudingesnis už dar vieną pramogą.

 

Kodėl taip sunku pakelti?

 

Pabandykite prisiminti paskutinį kartą, kai teko ilgai laukti be telefono. Eilė poliklinikoje. Stotelė. Laukimas stovint automobilių spūstyje. Penkiolika minučių iki susitikimo. Kiek laiko užtrunka, kol ranka pati siekia telefono? Nuobodulys nėra tiesiog noras turėti, ką veikti. Jis gali būti gana nemalonus: viduje neramu, laikas juda lėtai, o dėmesys ieško, prie ko prisikabinti. Todėl pajutę nuobodulį beveik instinktyviai bandote jį nutraukti – atsiverčiate knygą, įsijungiate televizorių, pradedate tvarkyti namus arba griebiatės telefono.

 

Visgi nuobodulys turi ir kitą pusę. Mokslininkai jį sieja su motyvacija pakeisti esamą situaciją – ieškoti naujos veiklos, kitokio tikslo ar stipresnio įsitraukimo. Jis gali veikti tarsi vidinis signalas: „Tai, ką dabar darau, man nebėra įdomu ar prasminga.“ Nuobodulys kartais sako ne „susiraskite, ką veikti“, o klausia: „Ar iš tikrųjų patinka tai, kuo užpildytas jūsų gyvenimas?“ Šis klausimas ir atsakymas į jį ne visada malonūs. Galite turėti pilną darbo kalendorių, dešimt reikalų per dieną, nuolat skambantį telefoną ir vis tiek jausti keistą tuštumą. Būti labai užsiėmusiam dar nereiškia būti įsitraukusiam. Taigi kartais nuobodulys – ne problema, kurią reikia kuo greičiau panaikinti, o maža pauzė, leidžianti pastebėti tai, ko kasdienybėje nebenorite matyti.

 

Laiko paradoksasBored,Teen,Checking,Smart,Phone,Lying,On,The,Floor,At

 

Yra viena vieta, kur nuobodulys ypač gerai išsiduoda: laiko pojūtis. Laukiant pas gydytoją penkios minutės gali atrodyti kaip dešimt. O įdomiai kalbantis su draugu valanda prabėga taip greitai, kad išeinant norisi pasakyti: „Negi jau tiek laiko praėjo?“ Nors laikrodis abiem atvejais rodo tą patį, mūsų smegenys suvokia kitaip. 2024 m. atliktame eksperimente, kuriame dalyvavo 66 žmonės, skirtingos virtualios laukimo situacijos sukėlė nevienodą nuobodulio lygį. Tyrėjai nustatė: kuo stipresnis buvo nuobodulys, tuo lėčiau dalyviams atrodė prabėgantis laikas. Kodėl? Vienas svarbiausių veiksnių – dėmesys. Kai veikla įdomi, dėmesys nukreiptas į tai, kas vyksta, todėl apie laiką galvojame mažiau. Kai nuobodu, nelabai yra į ką susitelkti. Tuomet pradedame pastebėti kiekvieną minutę. Laikrodžio paspartinti negalime, tačiau galime pastebėti, kaip stipriai laiko pojūtį keičia tai, ką tuo metu išgyvename. Galbūt todėl nuobodulys toks sunkus: jis ne tik palieka be veiklos, bet ir aiškiai leidžia pajusti kiekvieną prabėgančią minutę.

 

Kas nutinka galvoje nieko neveikiant?

 

Kai nereikia skubiai atsakyti į laišką, išspręsti problemos ar susitelkti į konkrečią užduotį, mintys gali vaikščioti savais keliais. Staiga prisimenate vakarykštį pokalbį. Galvoje iškyla seniai atidėliotas darbas. Pradedate galvoti apie savaitgalį. O kartais visiškai netikėtai ateina sprendimas, kurio ilgai ieškojote. Psichologijoje tai vadinama minčių klajojimu – būsena, kai dėmesys trumpam atsitraukia nuo to, ką darome čia ir dabar, ir nukrypsta į prisiminimus, ateities planus, mintis ar įvairius scenarijus. Tai nėra vien išsiblaškymas. Minčių klajojimas – įprasta žmogaus mąstymo dalis. Įdomu tai, kad kartais sprendimas ateina tada, kai nustojame problemą spręsti tiesiogiai. Moksliniuose tyrimuose keliama inkubacijos idėja: po darbo padaryta pertrauka gali sudaryti sąlygas apdoroti informaciją ir padėti į užduotį pažvelgti kitu kampu. Tačiau nedera padaryti pernelyg gražios išvados, kad nuobodulys automatiškai daro mus kūrybiškesnius. 2024 m. apžvelgus 27 empirinius tyrimus nustatyta, kad nuobodulio ir kūrybiškumo ryšys nėra vienareikšmis – skirtinguose tyrimuose gauti nevienodi rezultatai. Aiškaus priežastinio ryšio tarp nuobodulio ir didesnio kūrybiškumo šiuo metu mokslas nepatvirtina. Vis dėlto viena mintis išlieka neginčijama: ne kiekvieną tylos minutę būtina kuo nors užpildyti. Galbūt būtent tai bus momentas, kai pagaliau išgirsime save…

 

Telefonas – pagalbininkas ar priešas?

 

Anksčiau nuobodulį dažnai tekdavo tiesiog ištverti. Vaikas laukdavo, kol suaugusieji baigs pokalbį. Laukiant eilėje buvo galima stebėti žmones. Šiandien beveik kiekvieną tokią spragą galime užpildyti per kelias sekundes. Tai savaime nėra blogai. Telefonas padeda susisiekti, susirasti informaciją, mokytis, dirbti ir pramogauti. Tačiau atsiranda įdomus įprotis: vos tik pajuntame menkiausią diskomfortą, iš karto ieškome naujo dirgiklio. Laukiate lifto – telefonas. Sėdate į automobilį – telefonas. Atsigulate į lovą – telefonas. Laukiate, kol užvirs vanduo – telefonas. Taip per dieną lieka vis mažiau tarpų, kai nieko nereikia daryti. Viename moksliniame tyrime nustatyta, kad net 89 % telefono sąveikų inicijuotos paties žmogaus, net nesulaukus jokio pranešimo. Tad verta savęs paklausti ne tik kiek laiko praleidžiate telefone, bet ir kada jo griebiatės. Galbūt įdomiausia akimirka – būtent ta, kai pajuntate nuobodulį, bet dar neatrakinote ekrano… Ta „tuščia“ akimirka suteikia galimybę atitraukti dėmesį nuo nenutrūkstamo informacijos srauto ir atsigręžti į tai, kas svarbiausia – save.

 

Atskleidžia tikrąjį trūkumą

 

Nuobodulys ne visada rodo, kad gyvenime per mažai veiklos. Kartais jis atspindi, kad trūksta visai ko kito: gal naujumo, gal iššūkio, prasmingumo, o gal žmonių, su kuriais iš tiesų norite būti. Kai įprasta veikla nebedomina, nuobodulys skatina ieškoti naujos patirties, kitokio tikslo ar didesnio įsitraukimo. Čia svarbus ir smalsumas. 2024 m. tyrimas apie nuobodulio ir smalsumo ryšį parodė, kad abi būsenos gali paskatinti žmogų ieškoti naujos informacijos, tačiau jų motyvacija skiriasi. Nuobodžiaudami norime pakeisti tai, ką patiriame, o smalsumas kyla tada, kai norime sužinoti tai, ko dar nežinome. Todėl pajutę nuobodulį galite išbandyti kitą klausimą: ne „Ką čia nuveikus?“, o „Ko man dabar iš tikrųjų trūksta?“ Šis klausimas gali nuvesti gerokai toliau nei dar viena pramoga.

 

O jeigu nuobodu net nuo to, kas turėtų patikti?

 

Tai dar viena svarbi nuobodulio pusė. Kartais nuobodžiaujame ne todėl, kad veikla objektyviai neįdomi. Galime skaityti gerą knygą, būti su mylimais žmonėmis, dirbti mėgstamą darbą ir vis tiek jausti: „Nenoriu.“ Tai nebūtinai reiškia, kad knyga bloga, žmonės neįdomūs ar darbas netinkamas. Dėmesio ir energijos galimybės nėra begalinės. Jeigu visą dieną buvote užversti informacija, sprendimais, pranešimais ir užduotimis, vakare net maloni veikla nesugebės įtraukti. Todėl kartais prieš sprendžiant, ką pakeisti, verta paklausti, ar apskritai liko energijos kuo nors domėtis. Tai dar viena priežastis neskubėti kiekvieno nuobodulio vertinti kaip ženklo, kad kažkas negerai. Kartais nuobodu, nes norisi pokyčio, o kartais tiesiog reikia atsikvėpti.

 

Kada tampa problema?

 

Trumpalaikis nuobodulys – įprasta žmogaus patirtis. Tačiau yra skirtumas tarp „šiandien nuobodu“ ir jausmo, kad beveik niekas nebedomina, o dienos atrodo beprasmės. Mokslinėje literatūroje skiriamas situacinis nuobodulys ir didesnis polinkis nuobodžiauti. Pastarasis reiškia, kad žmogus dažniau ir intensyviau patiria nuobodulį skirtingose situacijose. Tyrėjai šį reiškinį nagrinėja įvairiose srityse – nuo mokymosi ir darbo iki psichologinės gerovės. Verta atkreipti dėmesį, ar nuobodulys yra tik tam tikros dienos, veiklos ar aplinkos problema, ar pradeda lydėti beveik visur.

 

Jeigu žmogus nuolat niekuo nesidomi, praranda malonumą užsiimti anksčiau patikusiomis veiklomis, jaučiasi prislėgtas ar išsekęs, vien patarimo „susiraskite hobį“ per maža. Tokiu atveju nuobodulys gali būti platesnės savijautos dalis, o ne vien laisvalaikio problema.

 

Nuobodulio eksperimentas

 

Norite patikrinti, ką jums reiškia nuobodulys? Pasirinkite vieną įprastą dienos momentą, kurį paprastai automatiškai užpildote telefonu. Tai gali būti laukimas prie gydytojo kabineto, kelionė autobusu, kavos pertraukėlė ar kelios minutės prieš miegą. Toliau atlikite šiuos veiksmus:

 

1. Dešimt minučių – be ekrano. Nieko specialaus daryti nereikia. Neskaitykite naujienų, neatsakinėkite į žinutes, nejunkite muzikos ar tinklalaidės. Tiesiog pabūkite ten, kur esate.

 

2. Pastebėkite pirmą impulsą. Kai pasidarys nuobodu, neskubėkite panaikinti šio jausmo. Stebėkite, ko norisi pirmiausia. Patikrinti telefoną? Ką nors sužinoti? Parašyti kam nors? Imtis darbo?

 

3. Užrašykite vieną sakinį. „Kai nieko nedariau, labiausiai norėjosi…“. Tada atsakykite į dar du klausimus: „Kokia mintis dažniausiai grįždavo?“; „Ar po dešimties minučių norėjosi grįžti prie telefono, ar daryti ką nors kita?“

 

Pakartokite eksperimentą tris skirtingas dienas. Tikslas nėra išmokti kuo ilgiau nuobodžiauti. Daug įdomiau sužinoti, kas iškyla tada, kai įprastai tuščią minutę nustojame kuo nors užpildyti. Gal prisiminsite žmogų, kuriam seniai norėjote paskambinti. Gal į galvą ateis mintis, kurią vis atidėliojote. Gal paaiškės, kad esate tiesiog pavargę. O gal pirmą kartą aiškiai pastebėsite, kad veiklos netrūksta – trūksta tik tos, kuri iš tiesų patinka. Nuobodulys nebūtinai turi būti priešas, kartais tai tyli pauzė, kai pagaliau tampa girdima tai, ką kasdienybės triukšme nustumiame į šalį.

 

Autorė Jūratė Survilė