Viešojoje erdvėje islamas dažnai vaizduojamas dramatiškai – burką vilkinčių moterų, priverstinių santuokų ar vadinamųjų garbės nusikaltimų kontekste. Musulmonių patirtys skirtingose visuomenėse gali labai skirtis. Jas formuoja ne tik religija, bet ir istoriškai susiklosčiusios kultūrinės normos, kurios daugelyje regionų egzistavo dar iki islamo atsiradimo. Kuo iš tiesų gyvena musulmonės?

 

Islamo moterų kasdienybėYoung,Muslim,Woman,Character,Offering,Namaz,(prayer),On,Carpet,And

 

Islamas šiandien praktikuojamas daugiau nei pusšimtyje valstybių, o musulmonai sudaro apie ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Daugiausia musulmonų gyvena ne Artimuosiuose Rytuose, bet Azijoje – Indonezijoje, Pakistane, Bangladeše. Tokios valstybės kaip Saudo Arabija ilgą laiką laikytos konservatyvaus islamo pavyzdžiu, tačiau net ir ten pastaraisiais metais įvyko reikšmingų pokyčių, pvz., 2018 m. moterims suteikta teisė vairuoti. Skirtinguose regionuose – nuo Šiaurės Afrikos iki Balkanų ar musulmonų bendruomenių Berlyne – moterų padėtį lemia ne vien religija, bet ir kolonijinė istorija, švietimo lygis, urbanizacija, ekonominės galimybės.

 

Islamo religiniai šaltiniai – Koranas ir hadisai – nustato socialinius principus, pavyzdžiui, moters teisę į nuosavybę ar paveldėjimą. Tačiau tai, kaip šie principai taikomi šiandien, priklauso nuo nacionalinės teisės ir vietinių papročių. Štai šeimos teisė Tunise laikoma viena pažangiausių musulmoniškame pasaulyje, o Irane ar Afganistane taikomi kur kas griežtesni apribojimai, susiję su politiniu režimu ir religijos interpretacija. Tai, kas vienoje šalyje pristatoma kaip religinė norma, kitoje gali būti kultūrinė tradicija ar valstybės įtvirtintas reguliavimas. Tokios organizacijos kaip „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ reguliariai dokumentuoja priverstinių santuokų, smurto ar diskriminacijos atvejus. Tuo pat metu daugelyje musulmoniškų visuomenių auga moterų išsilavinimo lygis – kai kuriose Persijos įlankos šalyse jos sudaro daugiau nei pusę universitetų studentų.

 

Tobulėja ir kuria santykius

 

Daugelyje musulmoniškų visuomenių šeima laikoma pagrindine socialine struktūra ir svarbiausiu žmogaus tapatybės ramsčiu. Tai atspindi ir teisinės sistemos: šeimos teisė vadovaujasi islamo šariato principais, nors jų taikymas skiriasi. Štai Marokas 2004 m. reformavo šeimos kodeksą: sustiprino moterų teises santuokoje ir skyrybų procese, o Tunisas dar 1956 m. uždraudė poligamiją ir įtvirtino civilinę santuoką. Kitose valstybėse šeimos teisė išlieka labiau konservatyvi, vis dar pasitaiko ankstyvų santuokų praktika. Tarptautinių organizacijų, tokių kaip UNICEF, duomenimis, vaikų santuokos dažniau paplitusios ten, kur vyrauja skurdas, ribotas mergaičių švietimas ir nestabilumas, ypač kai kuriose Nigerio ar Bangladešo vietovėse. Miestuose augant moterų išsilavinimo lygiui, vidutinis santuokos amžius paprastai didėja, o moterys vis dažniau pirmiausia siekia aukštojo mokslo ar profesinės karjeros. Kaimiškose ar konservatyvesnėse bendruomenėse šeimos sprendimai vis dar gali turėti lemiamą reikšmę merginų ateičiai.

 

Moters vaidmuo šeimoje islamo kultūroje siejamas su atsakomybe už namų ūkį ir vaikų auklėjimą, tačiau tai nereiškia, kad suvokiamas kaip menkesnis. Religiniuose tekstuose ir tradicijose motinystė vertinama itin aukštai, dažnai cituojamas posakis „rojus yra po motinos kojomis“ iš hadisų rinkinių. Daugelyje visuomenių motina laikoma moraliniu autoritetu ir vertybių puoselėtoja. Moterys vis dažniau įsitraukia į darbo rinką, nors jų ekonominis aktyvumas dar ne visur atitinka išsilavinimo lygį.

 

Skyrybos interpretuojamos skirtingai. Islamo teisėje jos leidžiamos. vyras gali inicijuoti talaq procedūrą, kai santuoka nutraukiama vienašališkai, o moteris – kreiptis dėl skyrybų į teismą. Praktikoje daug kas priklauso nuo vietos įstatymų, teismų sistemos ir socialinių normų – vienur moterys gali gana veiksmingai apginti savo teises, kitur procesas sudėtingesnis ir labiau stigmatizuojamas.

 

Gyvybę kainuojanti apranga

   

Irano moterų aprangos būdas skiriasi, atsižvelgiant į regiono, miesto ar kaimo aplinką, socialinį padėtį ir asmeninius įsitikinimus. Tačiau nuo 1979-ųjų, po Irano islamo revoliucijos, šalyje galioja privalomas galvos dengimas, kuris palaipsniui įtvirtintas teisiškai. 1983 m. baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos moterims, viešose erdvėse nedėvinčioms hidžabo, o už pažeidimus gali būti skiriamos baudos, areštas ar laisvės atėmimas. Šių taisyklių laikymąsi prižiūri vadinamoji moralės policija, kuri turi teisę sustabdyti ir įspėti ar sulaikyti moteris dėl netinkamos aprangos. Privalomas hidžabas veikia ne tik asmeninę saviraišką, bet ir platesnę viešojo gyvenimo tvarką – moterims draudžiama rodytis be hidžabo televizijoje ar kine.

 

1979 m. kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, tūkstančiai moterų išėjo į Teherano gatves protestuoti prieš privalomą galvos dengimą. Mat ajatola Ruhollah Khomeini paskelbė, kad moterys valstybinėse institucijose turi laikytis islamiško aprangos kodo. Protestai truko kelias dienas ir buvo malšinami, o 1983 m. reikalavimas galutinai įtvirtintas įstatymu. Per pastaruosius dešimtmečius Irano moterų teisių aktyvistės įvairiomis formomis priešinosi šiai politikai: vykdė simbolines kampanijas ir testavo ribas. 2022 m. rugsėjo 13 d. po 22-ejų kurdės Mahsos Amini mirties, įvykusios ją sulaikius dėl tariamai netinkamai dėvimo hidžabo, šalyje kilo masiniai protestai su šūkiu „Moterys, gyvybė, laisvė“. Ji mirė po trijų dienų ligoninėje. Gauta pranešimų, kad pareigūnai daužė jai galvą lazda. Tačiau valdžios institucijos kraupią mirtį priskyrė sveikatos problemai, nors velionės šeima tai neigė. Demonstracijos dėl šio įvykio išplito po visą Iraną, o saugumo pajėgos jas griežtai malšino. Žmogaus teisių organizacijos pranešė apie šimtus žuvusiųjų ir tūkstančius sulaikytų asmenų. Be demonstracijų gatvėse, socialiniuose tinkluose paskelbti vaizdo įrašai ir nuotraukos rodo, kad vis daugiau moterų viešumoje nedengia plaukų. Valdžia į tai sureagavo įrengdama stebėjimo kameras, kad galėtų nustatyti neklusniąsias ir uždaryti įmones, kurios užmerkia akis į aprangos kodo pažeidimus.

 

Hidžabas nėra vienareikšmis simbolis. Daliai moterų jis reiškia tikėjimą, religinę tapatybę, kultūrinį paveldą, asmeninį kuklumą. Hidžabas – galvos apdangalas, dengiantis plaukus ir kaklą, bet paliekantis atvirą veidą – daugeliui tikinčių musulmonių simbolizuoja atsidavimą Dievui ir vidinę discipliną. Kitose šalyse, kur musulmonai sudaro mažumą, jis gali tapti religinės tapatybės ženklu ar net pasipriešinimo forma. Štai Prancūzijoje dalis musulmonių jį dėvi kaip teisės į religinę saviraišką simbolį, net ir susidurdamos su teisiniais ribojimais viešajame sektoriuje. Tačiau Irane, kur galvą dengti privaloma, tas pats drabužis daliai moterų asocijuojasi tik su valstybės kontrole.

 

Autorė Monika Budnikienė