XVIII a. aukštuomenės susibūrimuose pasirodęs nepažįstamasis greitai patraukė visų dėmesį. Į elegantiškas sales įžengė dar nematytas, bet akimirksniu iš minios išsiskiriantis vyras. Pasipuošęs prabangiu peruku ir auksiniais papuošalais, jis laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, smuiku griežė tarsi virtuozas, o istoriniai pasakojimai, kuriuos dėstė, skambėjo taip, lyg būtų pats juose dalyvavęs. Ši mįslinga asmenybė – grafas Sen Žermenas – greitai tapo intriguojančia legenda. Jo pasakojimai priminė vieną ilgą, neįtikėtiną pasaką, tačiau būtent dėl to iki šiol traukia istorikų dėmesį ir kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

 

Gimimo užuominosapi_count_of_st._germain

 

Paslaptingojo grafo Sen Žermeno kilmę gaubia dvi skirtingos versijos.Pagal pirmąją – labiausiai romantizuotą – jis gimė kaip Leopoldas Jurgis Rokoczy, Transilvanijos kunigaikščio Franco II Rokoczy ir Vokietijos princesės Amalijos Šarlotės iš Heseno-Reinfelso sūnus. Franco II, siekęs išvaduoti savo kraštą iš Habsburgų jungo, planavo sukilimą. Sunerimęs dėl sūnaus saugumo, 1700 m., kai berniukui buvo vos ketveri, jis suklastojo jo mirties liudijimą ir slapta išsiuntė į Florenciją. Ten berniuką priglaudė paskutinysis Toskanos didysis kunigaikštis iš Medičių dinastijos – Džianas Gastonė de Medičis.

 

Prieš pradėdamas mokslus kunigaikštystės mokykloje Sienoje, vaikas lankė dvasinę mokyklą, kur pasirinko religinį vardą – Sen Germanas (Šventasis Brolis). Gianas Gastonė pasiūlė šį vardą pakeisti į prancūzišką versiją – Saint Germain. Pasakojama, kad būtent Sienoje jaunuolį su alchemijos ir hermetinės išminties paslaptimis supažindino auksakalys. 1715 m., dar būdamas paauglys, grafas slapta paliko internatinę mokyklą ir išvyko į ilgas keliones. Pirmiausia – į Centrinę Ameriką, kur domėjosi majų ir actekų kultūra, vėliau – į Lisaboną, Turkiją, Persiją ir Maltą. Iš įvairių užuominų ir istorinių šaltinių spėjama, kad jis taip pat lankėsi Afrikoje, Indijoje ir Kinijoje.

 

Antroji versija kur kas kuklesnė. Joje teigiama, kad grafas buvo nežinomo Portugalijos žydo sūnus. Vis dėlto nė viena šių versijų nėra galutinai patvirtinta, nes nėra išlikusių nei jo gimimo, nei mirties dokumentų, o tikrasis vardas taip ir liko nežinomas. Saint Germain buvo tik pseudonimas, kurį jis pats pasirinko – dar viena paslaptis šio neperprantamo žmogaus istorijoje.

 

Grafas, kūręs apie save istoriją

 

1743 m., tarsi iš niekur, Londono aukštuomenėje pasirodė paslaptingas vyras, prisistatęs grafo Sen Žermeno vardu.Tamsiaplaukis, apie 50 metų, vidutinio ūgio ir proporcingo kūno sudėjimo, taisyklingų ir švelnių veido bruožų vyras greitai tapo miesto pokalbių tema. Rengėsi kukliai – dažniausiai juodai, bet jo drabužiai visada buvo nepriekaištingos kokybės ir puikiai pasiūti. Ypač traukė jo akys – daugelis teigė, kad pažvelgus į jas, sunku pamiršti žvilgsnio poveikį. Tačiau dėmesį traukė ne vien išvaizda ar manieros – paslaptingoji asmenybė skleidė paslapties aurą. Niekas nežinojo, iš kur jis kilęs, kas jo šeima ar kokia jo praeitis. Tačiau nežinomybę greitai nustelbė jo nepaprasti talentai. Sakoma, kad laisvai kalbėjo daugeliu Europos kalbų, turėjo neeilinių muzikinių gebėjimų – jo sukurta muzika galėjo pravirkdyti klausytojus. Be to, stebino neįtikėtinomis istorijos žiniomis – atrodė, lyg būtų buvęs asmeniškai pažįstamas su svarbiausiais praeities veikėjais. Kai kurie tvirtino, kad turėjo ir alcheminių sugebėjimų – gebėjo šalinti deimantų defektus ar net paversti paprastus metalus auksu. Sklandė kalbos, jog turėjo kelių gyvenimų patirtį – ir, anot paties grafo, būtent taip ir buvo. Grafas Sen Žermenas tvirtino esąs nemirtingas.Viešuose susibūrimuose ne kartą užsiminė, kad gyvena jau keletą šimtmečių. Šias užuominas lydėjo išsamūs pasakojimai apie istorinius įvykius ir asmenybes, kuriuos pasakojo su tokia įtaiga, tarsi būtų juose pats dalyvavęs. Garsusis filosofas Volteras jį apibūdino kaip „žmogų, kuris žino viską ir niekada nemiršta“. Panašu, kad grafas mokėjo meistriškai pakurstyti smalsumą – niekas jo niekada nematė viešumoje nei valgant, nei geriant, tačiau visada atrodė nepriekaištingos sveikatos. Liūdnai pagarsėjusiam italų nuotykių ieškotojui Giacomo Casanovai kartą prasitarė, kad maitinasi tik ypatingu maistu, kuris esą palaikė jo gyvybę jau daugiau nei tris šimtmečius – todėl įprastas šiuolaikinis maistas jam nereikalingas.

 

Pelnė visų palankumą

 

Grafo Sen Žermeno įtaka greitai peržengė Londono ribas. Prancūzijoje pelnė karaliaus Liudviko XV pasitikėjimą ir buvo įsileistas į privačius rūmų kambarius, taip pat užmezgė artimą ryšį su įtakingąja karaliaus meiluže Madam de Pompadour. Prieš susidėdamas su meiluže, karalius dar turėjo neblogą reputaciją, tačiau vėliau visuomenės akyse tapo itin nepopuliarus – dėl išlaidumo ir neapgalvotos finansinės politikos. Kalbėta, kad daugelis politinių sprendimų iš tiesų buvo daromi Madame de Pompadour rankomis, o paklusnus karaliaus vykdymas tik pablogino Prancūzijos padėtį. Matydamas gilėjančią šalies krizę, grafas parašė karaliui laišką, kuriame siūlė finansinę pagalbą mainais į leidimą nemokamai naudotis karališkąja rezidencija.Jis taip pat tvirtino, kad jo įvairūs gebėjimai galėtų prisidėti prie Prancūzijos turto augimo. Šie pasiūlymai buvo įvertinti – iki pat 1758 m. vasaros grafui leista naudotis keliais apartamentais Šamboro pilyje. Sen Žermenas garsėjo ne tik kaip diplomatas, bet ir kaip neprilygstamas politinės situacijos analitikas. Gebėjo meistriškai atrėminėti diplomatinius oponentus, o jo įtaka ir įgaliojimai atvėrė duris į aukščiausius Europos didikų sluoksnius.

 

Kai kurių šaltinių teigimu, Sen Žermenas rėmė tekstilės pramonę, ypač domėjosi dažų technologijomis ir netgi esą žinojo paslaptį, kaip nudažyti šilką be įprastų cheminių priemonių. Kalbama, jog taip pat prisidėjo prie manufaktūrų steigimo ar tobulinimo Prancūzijoje. Kad ir kur būtų, Sen Žermenas stebindavo tiek gerbėjus, tiek skeptikus. Manoma, kad 1762 m. Kotrynai Didžiajai padėjo užimti Rusijos sostą. Be to, mėgino tarpininkauti taikai tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos Septynerių metų karo metu, tačiau šios misijos sėkmę sutrukdė įtarimai – jį priešiškai vertino Belo salos hercogas Charlesas Louisas Auguste’as Fouquetas.

 

1745 m. grafas Sen Žermenas buvo suimtas Londone, įtariant jį dalyvavus jakobitų sukilime ir esant šnipu. Net tardomas išlaikė savo paslaptingą aurą – kategoriškai atsisakė atskleisti tikrąją tapatybę ar kilmę. Galiausiai, sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis, jam pavyko išvengti kaltinimų – grafas buvo paleistas nepateikus jokių oficialių pretenzijų. Vėlesnis dešimtmetis – iki pat 1755-ųjų – apgaubtas nežinia. Tiksli jo buvimo vieta ir veikla liko neaiški. Iš įvairių užuominų ir jo paties pasakojimų spėjama, kad tą laiką praleido Vokietijoje, kur dirbo prie gamybos technologijų, daugiausia tekstilės dažymo srityje. 1755 m. pasirodė viešumoje reklamuodamas prancūzo sukurtą mašiną, skirtą vandens keliams valyti ir gilinti. 1756 m. pradžioje išvyko į Hagą, kur, tikėtina, tęsė savo diplomatinius ar mokslinius sumanymus.

 

Pomirtiniai pasirodymai

 

1784 m. pasirodė pranešimų, kad grafas tariamai mirė princo Karolio iš Heseno-Kaselio pilyje. Danijos Holšteino Ekernferdės bažnyčios metraščiuose yra užfiksuota tiek jo mirties, tiek laidojimo data. Tačiau net mirtis šiai paslaptingai asmenybei nebuvo riba – dar ilgus dešimtmečius ne kartą buvo pastebėtas įvairiose pasaulio vietose. Apie grafą pranešta tiek masonų suvažiavime Paryžiuje, tiek Rusijoje per audienciją pas Jekateriną Didžiąją, o kai kurie šaltiniai mini jį net 1930 m., kopiantį į mistinį Šastos kalną Kalifornijoje. Iki šiol lieka neaišku, ar Sen Žermenas iš tiesų buvo nemirtingas ir turėjo antgamtinių galių, ar tiesiog vienas talentingiausių istorijos mistifikatorių. Nors nemažai jo veiklos momentų yra dokumentuoti, daugelis įgūdžių ir pasiekimų, tikėtina, buvo smarkiai perdėti, o gal net visiškai išgalvoti. Manoma, kad grafas mokėjo kelias užsienio kalbas, tačiau tikrai ne tiek, kiek pats skelbė. Jo vadinamieji revoliuciniai tekstilės dažai iš esmės nepakeitė pramonės, darbas su auksu ir deimantais veikiausiai buvo tik meistriški triukai. Nors jo tariama mirtis ir paslaptingas pomirtinis gyvenimas iki šiol intriguoja, vis labiau linkstama manyti, kad šią legendą toliau puoselėjo ne jis pats, o jo pasekėjai – kurdami vieną įspūdingiausių Vakarų pasaulio mitų apie nemirtingą žmogų.

 

Autorė Monika Budnikienė