Mūsų valioje pakeisti mąstymą iš „kodėl ne“ į „kodėl taip“

Į kino ekranus atkeliauja režisieriaus V. Adomaičio romantinė komedija „Kai nesitiki…“, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė Inga Jankauskaitė ir Valentinas Krulikovskis. Inga pasakoja, kad filmų premjeros jai visada kelia didžiulį stresą, bet užsidaryti saugiai namuose ir nieko nedaryti – reiškia negyventi.

Inga Jankauskaitė, nuotraukos autorė Reda Mickevičiūtė.

Inga, apie ką naujasis filmas „Kai nesitiki…“?

Šisfilmas man yra apie gyvenimo, skausmo baimę. Apie tai, kad visi bandymai kontroliuoti gyvenimą arba susikurti tam tikrus saugiklius įprastos rutinos rėmuose atneša tariamą saugumą, bet lygiai tuo pačiu metu pradeda nykti pats gyvenimas, su visais savo netobulumais ir netikėtumais. Apie tai kalbėjau kurdama savo heroję ir man atrodo, kad ši tema aktuali mažų mažiausiai 99 moterims iš 100. Už vyrus negaliu kalbėti, nes tai ne mano teritorija.

Ar baimė yra ir jus sulaikiusi nuo tam tikrų dalykų gyvenime?

Aišku. Esu itin jautrus žmogus ir man prireikė daug laiko suvokti, kad tas jautrumas yra ne bausmė ir ne trūkumas, o stiprybės šaltinis. Aš daug ko bijau ir daugybę dalykų gyvenime darau bijodama, iš paprasto suvokimo, kad kito varianto tai nėra, nes gyvenimas yra neįtikėtinai baigtinis ir skausmingai trumpas. Žinau, kad ne aš viena jaučiu stipriai pagreitėjusį laiką ir nuolatinį jausmą, kad tik apsisuki – ir jau metų nėra, kad metai išvis pasidarė nebe laiko vienetas, o visiška virtualybė. Galime filosofuoti iki pažaliavimo, kokios to priežastys, bet tai nekeičia fakto, kad prarandame gebėjimą gyventi čia ir dabar, o tai yra vienintelis būdas. Čia ir dabar rinktis laimę ir patį gyvenimą, kaip kasdienį valios aktą. Savaime niekas neįvyksta ir nesi laimingas savaime, nes srautas, kuriame gyvename, yra labai negatyvus ir žiauriai skausmingas, todėl išlaikyti sveiką protą jau reikia pastangų, ką jau kalbėti apie paprasčiausią kasdienį džiaugsmą. Todėl jei tyčia nesirinksi jo, tyčia nesusifokusuosi matyti jį – nieko ir nebus. Man atrodo, kad darymas bijant yra vienintelis būdas patirti gyvenimą, nes jokiems siekiams (net vaikų gimimui) niekada nėra tinkamo laiko, visada galime sugalvoti, kodėl ne dabar, kodėl nedaryti. Mūsų valioje yra pakeisti mąstymą iš „kodėl ne“ į „kodėl taip“. Viskas yra mūsų pasirinkimas.

Ar tą patį galima pasakyti ir apie meilę, santykius?

Taip, niekas savaime nenutinka. Čia irgi kasdieniai pasirinkimai: kiekvieną dieną gali sugalvoti šimtus priežasčių, kodėl nebūti kartu, bet gali sugalvoti ir šimtus priežasčių, kodėl esi kartu, ir į tas priežastis kibtis. Žinoma, aiškiai suvokiant, kad nei tu esi pažadėtoji žemė, nei kitas. Kitaip tariant, vis tiek reikia daryti daug namų darbų ir žengti į teritoriją, kur truputį daugiau galvoji apie kitą nei apie save. Tai – kasdienės pastangos.

Sakoma, kad meilė kitam prasideda nuo meilės sau…

Nežinau dėl pradžių ir pabaigų, bet žinau, kad negali duoti to, ko pats neturi. O meilė sau – tai ir dėmesys sau, ir savivertė, ir pagarba sau bei savo norams. Nes jei negyvensi pagal savo norus, gyvensi pagal svetimus, o tai visada yra nelaimė. Iš to išplaukia ir meilė kitam, nes sveiko žmogaus sveiki pasirinkimai.

Ar be meilės – tiek laimingos, tiek skaudžios – įmanoma kūryba?

Ne, kūryba be skausmo neįmanoma. Tačiau meilė toli gražu nėra vienintelis to šaltinis. Absoliučiai visa kūryba gimsta iš trūkumo ir skausmo, nes kai žmogus laimingas ir pilnas, nėra jokio poreikio tą daryti. Manau, kad neegzistuoja kūrėjas, kuriam viskas gyvenime yra gerai. Laimė nereikalauja išraiškų, o skausmas, kaip vanduo, ieško vagos, per kurią galėtų ištekėti, būti išreikštas. Kūrybos esmė yra sublimuoti, visą viduje verdantį chaosą paversti harmoninga struktūra. Tai prigimtinė žmogaus dovana, kuria skiriamės nuo kitų žinduolių.

Dainos, koncertai ir kitos kūrybos raiškos kūrėjui yra tam tikra saviterapijos forma?

Ir saviterapijos, ir terapijos, nes kūriniai (jei jie paveikūs) kalba apie tai, kas yra tikra, kas yra skaudu. Visi tikri dalykai gyvenime yra skaudūs, nes ir pačiame gražiausiame momente yra didelė dalis liūdesio ir suvokimo, kad tai baigsis. Gebėjimas priimti tą skausmingumą, šešėlio pusę net pačioje laimingiausioje akimirkoje ir suteikia gyvenimui pilnatvės jausmą, nes paikas džiugesys – tai girta kvailystė. Visos svarbios gyvenimo akimirkos iš tiesų yra tylios, pačios tyliausios, nes tu nuščiūvi ir sulaikęs kvėpavimą gaudai tą momentą ir tik viduje meldies, kad jis dar pabūtų, nepabėgtų. Laimė yra momentai, o būti laimingam yra pasirinkimas, kasdienės pastangos, žinojimas, kaip sau padėti, kaip save mylėti.

Ar lengva atrasti ir susidėlioti rutinas, kurios daro mus laimingus?

Visi žino, ką reikia daryti, tik mažai kas daro (šypteli). Čia nėra jokio stebuklo. Turime tik vieną kūną, kuris yra mūsų namai, kad ir kaip sunku ar nepatogu būtų tai priimti. Kaip pasirūpinti savo kūnu, žino visi, t. y. pasirūpinti miegu, sportu, maistu. Visa tai sukuria kasdienę rutiną, kurią mėgsta ne tik mūsų kūnas, bet ir psichika. Tai ramina ir struktūrizuoja dieną bei atneša daug ilgalaikių naudų, pavyzdžiui, didesnį atsparumą stresui, kas šiais laikas yra labai svarbu.

Kaip jaučiatės, jei nesilaikote rutinos, nepasportuojate? Ar nelanko kaltės jausmas?

Ne, nes jau nebesuku galvos – einu ir viskas. Jei nenueinu pasportuoti, vadinasi, turiu tam objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, sergu. Motyvacijos klausimas man nekyla, nes aiškiai suvokiu skirtumą tarp to, kaip jaučiuosi, kai nueinu į sportą, ir kaip jaučiuosi, kai nenueinu. Sportuoju jau 6–7 metus, ir sportas nepajudinamai prigijo mano gyvenime, kai nustojau save tampyti kaltėm bei skolom ir pradėjau eiti iš meilės, o ne todėl, kad būsiu bloga, jei nenueisiu.

Su kokiomis emocijomis laukiate savo filmų premjerų. Ar tas jaudulys bėgant metams keičiasi?

Niekada nemėgau ir neįsivaizduoju, kaip galima mėgti premjeras (šypsosi). Tai sunkiai apsakomas stresas, kuris susijęs toli gražu ne tik su tuo, kaip tave priims kiti, bet ir su daugybe kitų dalykų. Kine visada esi kito rankose, tik vaizduotėje maždaug numanai, kokiame filmo taške esi, nes filmuojama ne iš eilės, nors tikrai esu sutikusi žmonių, kurie galvoja, kad filmuojame nuo pirmos iki paskutinės scenos. Viskas vyksta išmėtytai, o darbus galime pradėti kad ir nuo finalinės scenos. Esi visiškai režisieriaus rankose, ir nežinai, ko tikėtis per premjerą. Juolab kad filmas yra kaip kelionė laiku, šiuo atveju ypač, nes filmavome prieš pusantrų metų, taigi man tai yra pusantrų metų senumo istorija, o premjera įvyks tik dabar.

Tikrai sunku įsivaizduoti, kaip galima mėgti premjeras, bet ką darysi, reikia atbūti (juokiasi). Šioje vietoje galioja tas pats darymas per baimę. Baisu, neramu, bet tai, kad dabar jaučiu didelį stresą, nereiškia, jog premjeros vakarą manęs laukia kažkas baisaus, galbūt kaip tik priešingai – laukia pergalė. Gyvenimas yra apie tai, kad neuždarytume vartų ir leistume dalykams įvykti – ir geriems, ir nebūtinai. Aišku, galėčiau saugiai likti namuose ir galvoti, kad esu apsaugota nuo streso, bet atimčiau iš savęs ir pergalės galimybę. Dėl ko tada gyventi?

Tikriausiai su dainomis panašiai? Galėtumėte pasilaikyti stalčiuke ir išvengti tam tikro streso?

Matote, dainos yra visiškai mano kūriniai, nuo pradžios iki galo žinau, ką aš padariau. Tačiau visada pati baisiausia būna savaitė iki albumo išleidimo, nes pirminis atradimo, kūrybos žavesys jau nustelbtas didelio bei ilgo techninio darbo ir viskas pradeda tragiškai nebepatikti. Prireikia laiko, kad gebėtum vėl išgirsti savo dainas, kaip tam tikros savo gyvenimo dalies versiją. Visa tai priimu visiškai normaliai, tiesiog toks kūrybos procesas.

Neseniai internete ėmė plisti ištraukos iš pirmojo didelio jūsų vaidmens – Mėtos iš serialo „Nekviesta meilė“. Kokia buvo jūsų reakcija?

Mačiau tik keletą ištraukų, nes vaikai išreiškė norą pasižiūrėti. Galvoju, kad ta Inga buvo žiauriai drąsi, be galo stipri. Labai giriu ją už tai, ką ir kaip darė, kiek jai teko atlaikyti to laukinio šou verslo, bulvaro ir visokių nesąmonių. Tuo metu serialas buvo nesveikai populiarus, o ir televizijos reikšmė bei vieta mūsų gyvenime buvo šiek tiek kitokia – jei tavęs nerodo televizorius, tai tavęs nėra visai. O juk mus rodė kasdien, daugybę serijų ir tikrai buvo jaučiamas tas wow efektas. Tikrai žiūriu su didele meile. Man jauku ir sava.

Autorė Laima Samulė