Menopauzė be mitų: ką iš tiesų reikia žinoti apie pakaitinę hormonų terapiją?

Menopauzė – natūralus gyvenimo etapas, tačiau jo metu patiriami simptomai gali reikšmingai paveikti moters savijautą ir kasdienybę. Pakaitinė hormonų terapija šiandien vertinama nebe per baimių ar mitų prizmę, o kaip individualiai parenkamas, mokslo įrodymais grįstas sprendimas, galintis padėti atkurti gyvenimo kokybę. Plačiau apie tai pasakoja BIOFIRST klinikos gydytoja akušerė-ginekologė dr. Lina Mockevičienė.

Pakaitinė hormonų terapija – kada ji skiriama?

BIOFIRST klinikos gydytoja akušerė-ginekologė dr. Lina Mockevičienė.

Pakaitinė hormonų terapija (PHT) – tai gydymo metodas, kuriuo siekiama atstatyti sumažėjusį estrogeno ir progesterono kiekį moters organizme dėl sumažėjusios šių hormonų sintezės. Priežastys gali būtį įvairios – nuo perimenopauzės ar menopauzės iki įvairių lėtinių ligų, hormonų disbalanso ar paveldėtų susirgimų. Šių hormonų mažėjimas daro įtaką ne tik reprodukcinei sistemai, bet ir kraujagyslėms, kaulams, centrinei nervų sistemai, odai bei gleivinėms. Kai organizmas nebespėja prisitaikyti prie hormoninių pokyčių, atsiranda simptomai, galintys tęstis metus ar net ilgiau.

„PHT dažniausiai skiriama tuomet, kai menopauzės simptomai yra vidutinio ar sunkaus intensyvumo ir trikdo kasdienį gyvenimą – miegą, darbą, emocinę savijautą. Ji taip pat rekomenduojama esant ankstyvai menopauzei ar po chirurginio kiaušidžių pašalinimo (kai hormonų koncentracija staiga krinta ir organizmui sudėtingiau adaptuotis). Terapijos tikslas nėra „sustabdyti laiką“, bet sumažinti simptomus ir apsaugoti sveikatą ten, kur hormonų trūkumas turi kliniškai reikšmingą poveikį“, teigia dr. Lina Mockevičienė.

Pagrindiniai pakaitinės hormonų terapijos tipai

Pakaitinės hormonų terapijos pasirinkimas pirmiausia priklauso nuo to, ar moteris turi gimdą. Jei gimda pašalinta, gali būti skiriami vien estrogenai, nes nebelieka rizikos, kad gimdos gleivinė bus pernelyg stimuliuojama. Tačiau jei gimda nepašalinta, prie estrogenų būtina pridėti progesteroną – jis apsaugo endometriumą nuo hiperplazijos ir sumažina gimdos gleivinės vėžio riziką. Šis principas yra fundamentali saugaus hormonų skyrimo taisyklė, paremta ilgamete klinikine patirtimi ir tyrimais.

Kalbant apie kombinuotą terapiją, anot akušerės-ginekologės, – ji gali būti taikoma dviem pagrindiniais būdais: cikliškai, kai progesteronas vartojamas tik dalį mėnesio arba nuolat, kai abu hormonai vartojami be pertraukų. Schema parenkama individualiai, atsižvelgiant į moters amžių, menopauzės stadiją ir simptomus.

Pastaraisiais metais itin daug dėmesio sulaukia bioidentiški hormonai. Pasak medikės, šis terminas reiškia, kad hormonų molekulės cheminės struktūros požiūriu yra identiškos toms, kurias natūraliai gamina žmogaus organizmas (dažniausiai kalbama apie 17β-estradiolį ir mikronizuotą progesteroną – medžiagas, kurios iš tiesų atitinka natūralius kiaušidžių gaminamus hormonus).

Visgi, svarbu suprasti, kad bioidentiškumas savaime nenurodo, kad nėra jokios rizikos, net jei hormono molekulė identiška natūraliai, jis vis tiek veikia tuos pačius receptorius, turi sisteminį poveikį ir gali sukelti tas pačias su hormonų terapija susijusias rizikas. „Bioidentiški hormonai gali būti racionali ir šiuolaikinė terapijos dalis, tačiau tik tada, kai jie skiriami gydytojo, įvertinus pacientės būklę“, pasakoja akušerė ginekologė dr. Lina Mockevičienė.

Taigi kalbant apie pakaitinės hormonų terapijos tipus svarbiausia ne tai, ar pasirenkamas „klasikinis“, ar bioidentiškas hormonas, bet tai, ar terapija yra pritaikyta individualiai ir reguliariai prižiūrima gydytojo.

Nemalonių menopauzės simptomų mažinimui

Akušerės-ginekologės teigimu, pakaitinė hormonų terapija laikoma vienu efektyviausiu gydymu nuo karščio pylimų ir naktinio prakaitavimo. Šie simptomai gali būti tokie intensyvūs, kad trikdo miegą ir mažina darbingumą, tačiau klinikiniai duomenys rodo, kad tinkamai parinkta terapija gali reikšmingai sumažinti jų dažnį ir stiprumą.

Be to, hormonų terapija gali pagerinti miego kokybę, sumažinti dirglumą, emocinį nestabilumą, padėti atkurti intymų komfortą, sumažinti makšties sausumą ir skausmą lytinių santykių metu. „Estrogenų trūkumas taip pat spartina kaulų masės mažėjimą, todėl PHT gali prisidėti prie osteoporozės prevencijos ir lūžių rizikos mažinimo. Daugeliui moterų tai reiškia ne tik fizinį palengvėjimą, bet ir sugrįžusį pasitikėjimą savimi bei gyvenimo kokybės pagerėjimą“, teigia dr. Lina Mockevičienė.

Skirtingos vartojimo formos: kuo jos skiriasi?

Pakaitinė hormonų terapija gali būti skiriama skirtingomis formomis, ir pasirinkimas turi klinikinę reikšmę. Geriamieji preparatai metabolizuojami kepenyse, todėl gali labiau veikti kraujo krešėjimo sistemą bei lipidų apykaitą. Transderminiai preparatai – pleistrai ar geliai – leidžia hormonams patekti tiesiai į kraujotaką (apeinant kepenis).

Jei simptomai apsiriboja tik urogenitaline sritimi, gali būti taikoma vietinė makšties terapija. Šiuo atveju sisteminė hormonų koncentracija išlieka minimali, todėl bendras poveikis organizmui yra mažesnis. Tinkama forma parenkama atsižvelgiant į simptomų pobūdį ir individualius rizikos veiksnius.

Terapijos taikymo trukmė

Pakaitinės hormonų terapijos trukmė nėra griežtai apibrėžta ir negali būti vienoda visoms moterims. Sprendimas visada individualus. Bendras principas – skirti mažiausią veiksmingą dozę ir vartoti ją tiek laiko, kiek reikia simptomams kontroliuoti, bet ne ilgiau nei būtina.

Praktikoje daugeliui moterų tai reiškia dvejus–penkerius metus, ypač jei pagrindinė problema yra karščio pylimai ar miego sutrikimai, kurie laikui bėgant natūraliai silpnėja. Tačiau daliai moterų simptomai išlieka ilgiau, ir tuomet gydymas gali būti tęsiamas, jei nauda aiškiai viršija galimą riziką. Ypač tai aktualu moterims, kurioms menopauzė prasidėjo anksti – tokiu atveju hormonų terapija dažnai rekomenduojama bent iki natūralaus menopauzės amžiaus, kad būtų apsaugoti kaulai, širdies ir kraujagyslių sistema bei bendra sveikata.

„Svarbu pabrėžti, kad PHT nėra „vieną kartą paskirtas ir pamirštas“ gydymas. Būtina reguliari akušerio ginekologo konsultacija, kurios metu įvertinama savijauta, galimi šalutiniai reiškiniai, pasikeitę rizikos veiksniai, atliekami reikalingi tyrimai. Jei simptomai sumažėja arba atsiranda naujų sveikatos pakitimų, dozė gali būti mažinama arba terapija nutraukiama“, įžvalgomis dalijasi dr. Lina Mockevičienė.

Gydymo nutraukimas taip pat individualus. Kai kurios moterys gali palaipsniui mažinti dozę, kitos – nutraukti iš karto. Svarbiausia, kad sprendimas būtų priimamas, remiantis realia sveikatos situacija ir moters savijauta.

Menopauzė nėra liga, tačiau jos sukelti hormoniniai pokyčiai gali reikšmingai paveikti moters gyvenimo kokybę. Pakaitinė hormonų terapija, įskaitant ir bioidentiškus hormonus, šiandien vertinama, kaip moksliškai pagrįstas, individualiai parenkamas gydymo būdas, galintis efektyviai sumažinti simptomus ir apsaugoti ilgalaikę sveikatą. „Svarbiausia – ne mitai ar baimės, o atsakingas sprendimas kartu su gydytoju, įvertinus naudą, rizikas ir kiekvienos moters asmeninę situaciją“, padrąsinančiai sako akušerė-ginekologė dr. Lina Mockevičienė.