2024 m. įtakingas žurnalas „Forbes“ Kiprą įvertino kaip vieną geriausių vietų investuoti į nekilnojamąjį turtą. Atvykėlius čia vilioja saulė, žavūs paplūdimiai, lėtas gyvenimo tempas ir vietinių gebėjimas nesijaudinti dėl menkniekių. Nenuostabu, kad ne tik atostogauti, bet ir susikurti antruosius namus į Kiprą atvyksta vis daugiau lietuvių. Juk iš Vilniaus į Larnaką ar Pafosą galima atskristi vos per 3,5 val., o išsilaipinus iškart pasijusti lyg patekus į kitą pasaulį.

 

Du salos veidaiPanoramic,View,Of,Kyrenia,(girne),Old,Harbour,On,The,Northern

 

Viduržemio jūros perlu vadinamas Kipras geografiškai yra Azijoje, tačiau istoriškai ir kultūriškai – vienas svarbiausių Europos kultūros lopšių. Tad nenuostabu, kad Kipro istorija žavi tiek profesionalius archeologus, tiek paprastus šio mokslo mėgėjus. Tuomet, kai senojo pasaulio civilizacijos gyveno bronzos amžiuje, Kipras mėgavosi aukso era. 2000 m. pr. Kr. kipriečiai buvo viena turtingiausių tautų pasaulyje. Dabar buvusią šlovę teprimena istoriniai paminklai ir puošnios ortodoksų bažnyčios. Tiesa, jos pastatytos keliais tūkstantmečiais vėliau, tačiau išlaikiusios didingumo dvasią geriau nei bet koks kitas statinys saloje. Beje, Bažnyčios institucija Kipro gyvenime atlieka išskirtinį vaidmenį. Mat jai priklauso didžiausias bankas saloje. Nors tai neįprasta, visgi nėra labiausiai stebinantis faktas apie Kiprą. Viena įdomiausių, taip pat skaudžiausių Kipro ypatybių – sala padalinta į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Pietinę pusę valdo graikai, šiaurinę saugo Turkijos kariuomenė, keletą rajonų kontroliuoja britų armija, dar kelis – Jungtinių Tautų taikdariai. Gali atrodyti, kad gražusis Kipras – tikra karo zona. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko, pasakojimai apie nesantaiką baisesni už realybę. Turkija iki šiol yra vienintelė valstybė, pripažįstanti 1974 m. įvykusį turkiškosios Kipro dalies atsiskyrimą nuo pietinės salos dalies. Kraujo dėl įsitikinimų ir žemės jau senokai niekas nelieja. Vis dar vangiai rusenantis konfliktas tėra akimirksnis turtingoje Kipro istorijoje. Čia ietis, kardus ir kitokius ginklus kadaise surėmė graikai ir romėnai, kryžiaus žygių riteriai, venecijiečiai, arabai ir osmanai. Kiekvieni iš šių (ne)lauktų svečių Kipre paliko kažką unikalaus. Nors sala nedidelė, pelnytai tituluojama Artimųjų Rytų vartais. Mat būtent per Kiprą į žemyninę Europą kadaise plūdo ir egzotiškos gėrybės, ir arabų kultūra.

 

Legendinė Nikosija ir patrauklios pakrantės

 

Vartai, apibūdinantys Kipro realybę, nėra tik vaizdingas palyginimas. Iš tiesų tam, kad keliautojai galėtų pamatyti ne tik graikiškąją, bet ir turkiškąją Kipro dalį, tenka žengti per spygliuota viela apraizgytus vartus. Legendinė Nikosija – vienintelė pasaulio sostinė, per kurią šiuo metu eina demarkacinė linija. Būtent graikiškoji Kipro dalis siekė, kad siena būtų aklinai uždaryta. Tačiau įstojus į Europos Sąjungą siena atsivėrė, ir dabar turistai gali ją kirsti. Dauguma keliautojų skrenda į graikiškosios Kipro dalies oro uostus, o tuomet į Nikosiją vyksta automobiliu. Kelionių organizatoriai pataria automobilius palikti mokamose aikštelėse ir Nikosijos senamiestį išvaikščioti pėsčiomis. Tai tipiškas nedidukas Europos miestas. Jame žavi išpuoselėtas senamiestis, restoranai, yra naktinių klubų, kuriuose linksminasi vietinis jaunimas. Mažutė Nikosija – triukšminga: verda naktinis gyvenimas, rengiamos vėlyvos vakarienės, gatvėse skamba muzika, o žmonės garsiai kalba ir dar garsiau juokiasi. Tiek pavieniai turistai, tiek keliautojų grupės čia gali pasijusti tarsi žemyninėje Graikijoje. Panaši ir architektūra, ir gyvenimo būdas. Visgi Nikosijos gyventojai pageidauja būti vadinami kipriečiais. Su Turkija nenori tapatintis ir gyvenantieji už demarkacinės linijos. Kipre už viską galima atsiskaityti eurais, o susikalbėti angliškai nesunku. Nors turkiškojoje Nikosijos dalyje atmosfera kiek skiriasi, tačiau stulbinančio kontrasto tikėtis neverta. Čia galima mėgautis turkiškais skanumynais ir apžiūrėti pavienes Atatiurko skulptūras. Standartiškai sostinė – „vienos dienos“ miestas. Ilgai pasivaikščioję tarp dviejų pasaulių, beveik 75 % keliautojų grįžta į pajūryje išnuomotus apartamentus. Beje, būtent čia įsikūrę daugiausia lietuvių. Vidutiniškai per savaitę Kipre apsilanko 300–450 lietuvių turistų. Apie 15 % keliautojų saloje turi nuosavus būstus.

 

Viliojantys gamtos stebuklaiThe,Kyrenia,Castle,View,In,Cyprus

 

Kipre įsigyjami ne tik naujos statybos butai, tačiau ir būstai gerokai senesniuose pastatuose. Tiesa, norint sudaryti nekilnojamojo turto sandorį, tenka konkuruoti su rusais, ukrainiečiais ir Izraelio piliečiais. Jų šiaurinėse Kipro pakrantėse itin daug. Vieni atkeliauja bėgdami nuo karo, kiti tiesiog ieško patogios vietos gyventi. Šioje saloje gyventi tikrai patogu. Vandens temperatūra Kipre niekada nenukrinta žemiau nei 18 laipsnių, o vasara šalyje trunka net 9 mėnesius. Vėlyvą rudenį dar galima stebėti paukščių migraciją. Mat būtent Kipre susiduria paukščių migracijos keliai tarp Europos, Afrikos ir Azijos. Tikroji salos vizitinė kortelė – čia žiemojantys flamingai. Jie rožine spalva nudažo druskingus ežerus, o šiuo romantišku reginiu pasigrožėti panūdusius turistus priverčia kelias valandas laukti, kol saulė tinkamai apšvies vandenį. Būtent tuomet padaromos gražiausios nuotraukos. Paplūdimiai, beje, gerokai tuštesni nei kitose Viduržemio jūros salose, pasigėrėtinai švarūs ir tvarkingi. Kipras gali pasigirti net 57 mėlynosiomis vėliavomis. Ne mažiau nei patogus kaitinimasis saulutėje vilioja ir Kipro gamta. Čia aptinkama 20 retų orchidėjų ir 370 paukščių rūšių. Kvapą gniaužiančiomis olomis ir urvais galima pasigrožėti negaištant laiko ilgai kelionei. Kipro plotas 9251 kv. km, mažiau nei visa Vilniaus apskritis. Nesibūriuojant ir neprasilenkiant su kitais keliautojais galima apžiūrėti žymiausius Kipro archeologinius paminklus. Pavyzdžiui, Pafoso miestą, kuris įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tiesa, ne senamiestis ar kitas architektūrinis paminklas, o visas miestas. Tai vienas iš trijų Kipre esančių UNESCO saugomų objektų, kartu su dekoruotosiomis Troodo regiono bažnyčiomis ir neolito laikotarpio Chirokitijos miestelio liekanomis. Po tokių išvykų lieka pasotinti skrandį. Tai daryti Kipre – tikras malonumas. Juk čia pat iš jūros traukiama žuvis ir kitos gėrybės, kepama šviežia duona, ruošiama tradicinė musaka – sotus ir gardus patiekalas iš baklažanų, sūrio, avienos.

 

Įdomu

 
  • Kipras nuo 2004-ųjų priklauso Europos Sąjungai. Nuo 2008 m. euras yra oficiali šalies valiuta. Šiaurinėje salos dalyje oficiali valiuta – Turkijos lira.
  • Padalijimas į dvi dalis taip pat reiškia, kad šalyje yra dvi skirtingos oficialios kalbos. Pietuose vartojama Kipro graikų kalba, o šiaurėje žmonės bendrauja Kipro turkų kalba.
  • Kipre eismas vyksta kairiąja kelio puse. Atvykusiems iš Jungtinės Karalystės, Maltos, Australijos ar Indijos problemų tai nesukelia, o štai lietuviams tenka gerokai pasipraktikuoti, kad siaurais keliukais pavyktų nuvažiuoti ten, kur reikia.
  • Saloje nuomojami automobiliai pažymėti raudonais numeriais, todėl vietiniai iš tolo mato, jog vairuoja turistai ir būna gana atlaidūs klaidoms.
  • Eismas kairiąja puse – ne vienintelis dalykas, kurį Kipras paveldėjo iš kolonistų. Kaip ir Jungtinėje Karalystėje, elektros kištukai ir kištukiniai lizdai yra G tipo. Tad prireiks adapterio.
  • Sakoma, kad Kipras – graikų grožio deivė Afroditės gimtinė. Geologinis milžiniškų uolų darinys, pavadintas Petra tou Romiou, tradiciškai laikomas Afroditės gimimo vieta. Pasak legendų, deivė iškilo iš bangų ir buvo atnešta ant kriauklės į šią vaizdingą pakrantę.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė