Pašnekovės prašymu, kalba netaisyta.

 

Kino teatruose jau rodomas J. Krisiūno filmas „Laimingos žvaigždės“, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų atliko Ineta Stasiulytė. Talentinga aktorė pasakoja, kad kiekvienas projektas dovanoja naujas patirtis ir iššūkius. „Svarbiausia yra mėgautis pačiu procesu“, – sako pašnekovė.

 
Tati Frank & Alexey Tseitlin

Ineta Stasiulytė, nuotrauka Tati Frank & Alexey Tseitlin.

Kuo įdomus buvo darbas šiame filme? Kaip sekėsi dirbti su jaunuoju aktoriumi?

 

Aš myliu vaikus, bet labiau savo (šypsosi). Reikėjo padirbėti, kad pritraukčiau filmo temą iki savęs, kad ji būtų gyva. Aišku, aktoriai turime savo paslapčių: galime vaidinti ir verkti apie vienus dalykus, o atrodys, kad vaidiname visai apie kitus, tai filme „Laimingos žvaigždės“ reikėjo šitą panaudoti. Bet, tiesą sakant, nenoriu vaidinti su vaikais (juokiasi). Tikrai nenoriu. Ką man daryti? Na, taip yra. Arba su vaikais reikia stipriai ruoštis, konkrečiai sukurti scenas.

 

Su suaugusiaisiais lengviau?

 

Ne su visais. Kartais vaikas būna daug profesionalesnis, įtraukiamesnis. Kaip žaidžiant kamuoliu: jei aš metu kamuolį, logiška, kad aš noriu, jog jį pagautų, todėl darysiu taip, kad tas žmogus pagautų kamuolį. Lygiai taip pat, kai mes man, aš noriu jį irgi pagauti, kad būtų smagu žiūrėti žaidimą. Aktorine prasme, yra subtilūs dalykai: tu žodžiu sakai, veiksmą darai ir tau svarbu, kad „pagautų“. Taip, kaip mes ir gyvenime šnekame, mes visą laiką darome kažkokį veiksmą, kai kažką sakome. Tas vidinis veiksmas ir sukuria situaciją, kuri išsivysto. Nes mes vienas kitam siunčiame skirtingus veiksmus ir skirtingų dalykų trokštame tuo veiksmu padaryti: pagirti, įžeisti ar kt. Aš esu smulkmeniška šioje aktorinėje laboratorijoje, man svarbus kiekvienas niuansas, žvilgsnis, noriu žinoti, ką tas žmogus mąsto, ką mąsto apie savo personažą, ką daro šiuo metu, ką kuria ir kokį veiksmą man siunčia. Tada žinau, kaip man reaguoti. Vienaip ar kitaip. Ir tada galiu sugalvoti reakciją, nes reakcija gali būti visiškai netikėta ir nuo to atsiranda personažo spalvos, kad mes sugalvojame netikėtas reakcijas arba kaip tik pastipriname kažkokias reakcijas. Todėl norisi kalbėti grynai ta pačia kalba su žmogumi, su kuriuo vaidini. Ir aš esu alergiška frazėms, kurios yra netikros, galiu net pradėti kasytis (juokiasi). Negaliu pakęsti falšo. Kartais man norisi pačiai sugadinti dublį, kad jis nebūtų panaudotas. Juk galima pakalbėti natūraliai. Tai va, ar man patiko filmuotis filme? Yra daug niuansų, ką aš ten atrandu kiekvieną kartą, ir tai tokie smulkmeniški dalykai, kas ir daro mano darbą įdomų. Kiekvieną kartą gauni naujų patirčių, iššūkių, ir supranti, kad visada viskas yra procesas ir kad reikia visą laiką mėgautis pačiu procesu.

 

Ar aktoriai gali turėti mėgstamiausią filmų žanrą?

 

O, Jėzau, nieko aš neturiu. Nieko neprivalau mėgti ar nemėgti. Kažkaip įdomiai dabar, paskutiniu metu labai miksuojasi pas mane, net tie režisieriai, su kuriais dirbu. Esu laiminga dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau jie kalba būtent apie tai, kaip sujungti komediją su drama. Nes kas yra komedija? Komedija yra situacija, kurią atpažįsti savo gyvenime ir kuri buvo, tarkime, prieš dvejus metus žiauriai tragiška, o dabar iš jos tiesiog juokiesi. Tą komediją reikia vaidinti labai, labai rimtai, nes tuo metu, kai tai vyksta, šita tragedija, kuri atrodo komedija, tai ji ir yra juokinga dėl to, kad mes atpažįstame, kaip buvo. Jeigu su pasikūkčiojimais moteris verkia „nepalik manęs, prašau, neišeik“, tai tu žiūri ir žvengi. Žmonės daro komediją: o, Dieve, dramos, snargliai bėga, balsas dreba, o paskui kažką prisimeni, kažkur lyg girdėta. Tai iš to ir juokiesi. Šitas juokas taip ir formuojamas, kad mes atpažintume. Nes jei neatpažintume šitų situacijų, tai iš ko mes juokiamės? Dažniausiai komedijoje juokiamės iš savęs arba iš atpažįstamų dalykų.

 

„Laimingos žvaigždės“ yra romantinė komedija. Kiek romantikos yra jūsų gyvenime? Ar romantika visuomet yra tik apie santykius tarp vyro ir moters?

 

Kai su Aisčiu kūrėme ir Italijoje filmavome „Legendinės legendos. Felicita“, tuo metu tiek dirbau dirbau, ir kažkodėl manęs klausė: „Bet kodėl tu, pavyzdžiui, neturi kažko?“ Aš sakiau: „Aš dabar jaučiuosi įsimylėjusi.“ Taip stipriai įsimylėjusi! Tam tikra prasme, Vaigauską, nes juk aš turiu šeimą, aš esu laimingai ištekėjusi moteris (juokiasi), bet, iš kitos pusės, mes kurdami tą filmą išgyvenome kūrybos momentą, kai tu sugalvoji, ruoši žmonėms staigmeną. Kai esi tame pasiruošime ir kūrime, tai labai primena įsimylėjimo jausmą. Jis užpildo visą tave ir tu esi tame džiaugsme, tame sugalvojime, kaip tu gali nustebinti, kaip tu gali čia tą ir tą padaryti, o kai pradedi tuo tikėti, kai tu matai, kaip realybe tai virsta, tai labai panašu į įsimylėjimą. Tai, atrodo, palauk palauk, o kaip dar laiko kažkam kitam? Dabar aš esu visa tame, ir kūryba primena įsimylėjimo jausmą, nes smegenys taip supranta. Kaip žinome, nebūtina būti džiaugsmingiems, užtenka tik lūpų kampučius pakelti ir smegenys supranta, kad mes šypsomės, ir pradeda gamintis tie patys hormonai, kurie gaminami šiaip šypsantis. Mes tokie chemikaliniai objektai esame (šypsosi), vaikščiojantys Žeme, kuriantys visokias chemijas, ir turintys tą savo pablūdusią sielą, kuri bando surasti kažkokius džiaugsmus. Ir mūsų šitoj visoj sistemoj bandome įvardinti, ar tai toks filmas, ar toks. Taip, žmonėms reikia žinoti, kas tai per žanras, bet visi filmai vis tiek yra apie tą patį.

 

Jei filmai prilygsta įsimylėjimui, ar pasibaigus tokiems projektams neatsiveria tuštuma?

 

Atsiveria, bet aš jau įpratusi, nes gyvenime taip ir būna: užeina projektai ir jie praeina. Žinau, ką reiškia pajusti tuštumą po projekto, dėl to žinau, kad turiu tam pasiruošti. Likus tam tikram laikui iki projekto pabaigos sąmoningai pradedu jį išlydėti. Ką darau? Įvertinu visas akimirkas, susivedu savo galvoje, ką man tai reiškia apskritai, įprasminu tą, ir tada jau ateina natūralus noras paleisti visa tai, nes jau įvyko – negali devintą mėnesį vaikščioti suspaudusi kojų ir negimdyti (šypsosi). Ateina laikas paleisti. Kaip ir žmones, su kuriais tuo metu susipažinai, dirbai: iki šiol mes lekiam vienas kitą apkabinti, klykiam iš džiaugsmo pasimatę, nes per tą filmą stipriai susijungėme į kūrybinę šeimą ir norime vienas su kitu toliau dirbti, eiti. Viskas į priekį, viskas bus.

 

Kaip manote, ar gyvenime įvairius žmones sutinkame atsitiktinai, ar pritraukiame tuos, kuriuos reikia?

 

Manau, kad neatsitiktinai. Kaip tik dabar turėjau nukeltų skrydžių, oro uostuose laukiau 10 val., tai garso knygą perklausiau – M. Newtono „Sielų kelionės“. Atsakant į klausimą, ar pritraukiame tuos, kuriuos reikia, tai šimtu procentų pritraukiame, absoliučiai. Ne pirmą kartą mes čia susitinkame su jais, turime daug dalykų padaryti, daug nuveikti. Nėra atsitiktinių susitikimų, visada yra susitikimai, kurie kažkur veda, ir nebūtinai jie turi būti pozityvus. Kartais tai negatyvi reakcija į žmogų, kuris tau nieko nepadarė, bet nori jam ištaškyti smegenis vien dėl to, kad jis stovi šalia (juokiasi). Tai irgi nėra atsitiktinai – viskas yra apie kažkokį tobulėjimą, supratimą, akidangčių nusiplėšimą. Dėl to ir ateina visokie žmonės, kurie mus verčia susivokti, augti, tobulėti.

 

Jau ilgą laiką užsiimate saviugda, savęs pažinimu, intuicijos stiprinimu. Ką svarbiausio esate atradusi?

 

Nuolat įvyksta mažesnių ir net wow atradimų. Dieve mano, kaip atsiranda (šypsosi)! Nežinau, kiek šitame interviu pasakoti apie tai, nes tai gana stiprūs dalykai. Atsiranda matymai, kurie kartais baugina, nes iš pradžių nesupranti, kas tai yra, paskui pradedi gilintis. Visą tą informaciją galime suvokti, pradėti stiprinti savo intuiciją, pojūčius, savo galią tą praktikuojant, ir tai yra natūralus kelias. Šiuo atveju, šitie dalykai man padeda suprasti, kaip apskritai funkcionuoja šis pasaulis, ir įgauti tokio sveiko neutralumo, kad dalykai nebeerzintų, neišdraskytų, neištaškytų į visas puses. Tos ramybės siekiant, atsiranda naujų numatymų, naujų patirčių. Hipnozė – įdomus dalykas. Prieš pusantrų metų pasidariau pati hipnozę. Apie tai galėčiau visą atskirą interviu papasakoti. Labai įdomūs dalykai, kur tu tiesiog negali netikėti. Negali netikėti, kad yra taip ir ne kitaip. Suvoki, kad yra visai kitos erdvės, kuriose viskas egzistuoja.

 

Likus savaitei iki skrydžio trys skirtingos moterys iš visiškai skirtingų pusių man paminėjo knygą „Sielų kelionės“. Galvoju, gerai, jau vieną kartą išgirdusi suprantu, kad reikia atkreipti dėmesį. Bet kai per savaitę tris kartus išgirsti, supranti, kad reikia tą knygą perskaityti. Ir tada įdomiai nukeliamas skrydžio Vilnius–Frankfurtas laikas, iš ko susideda 10 laisvų valandų, kurias turiu tiesiog sėdėti oro uostuose. Ir atidariusi žiūriu – knyga yra 10 val. (šypsosi). Kartais reikia nukelti skrydį ne dėl kažkokių balionų ar dronų (juokiasi), kartais atsitinka dalykai, kurie yra kažkokio vedimo ženklai. Mes tuos ženklus visą laiką matome aplinkui, tik klausimas, kaip juos pastebime ir kaip palei juos einame, į kurią pusę. Kai pradedi stebėti ženklus, tai be galo įdomus dalykas, nes jie yra visą laiką aplinkui, tik mes gyvename užsimerkę ir nepamatome. Man įdomu pažinti, man tada atsiranda apskritai vaizdas, kur aš esu, ką aš čia veikiu ir daug dalykų nukrenta, daug dalykų atsiveria. Bet man taip smagu šitaip gyventi. Tikrai (šypsosi).

 

Iš tiesų stebint jus ekranuose, socialiniuose tinkluose, bendraujant, visuomet spinduliuojate meilę gyvenimui ir sau, pozityvą… Ar tikrai esate laiminga?

 

Kas yra laimingumas? Viena draugė man sako: „Žinai, paklausiau su tavimi intervą, ir meilė, pagarba bei savęs priėmimas toje situacijoje, apie kurią mes kalbame, niekaip nesusiveda. Tai nėra meilė sau, Ineta. Kas čia per nesąmonė?“ Ir tada sakau: „Bet kaip kiekvienas mes suprantame skirtingai, ką girdime, ar ne?“ Aš sakydama tuos dalykus („mylėti save, priimti, palaikyti 100 procentų“), turiu omenyje, kad ir kokią kokią didžiausią nesąmonę gyvenime daryčiau, niekada savęs nepaliksiu, neišbarsiu savęs, primerkusi akį nusišypsosiu ir pasakysiu: „Nu, žinok, biškį į lankas, biškį nesąmones darai“, bet niekada savęs nepaliksiu, visada būsiu šalia, nes niekas kitas negali manęs taip palaikyti, kaip aš pati save. Tame ir banguoju, tame ir einu, tame išgyvenu įvairiausius dalykus, įvairiausias situacijas. Tik labai padeda visos tos žinios, kurias kaupiu. Jos padeda į situacijas žiūrėti ramiai, analizuoti save, suprasti, kodėl vienaip ar kitaip jaučiuosi ar elgiuosi. Man patinka šita laboratorija, kur yra visko, absoliučiai visko. Bet taip, nuvažiavusi į Italiją ar Pietų Ameriką jaučiuosi biškį normalesnė (šypsosi), nes čia jaučiuosi išprotėjusiai laiminga, o ten tiesiog normali. Kai susitinkame su Gaile Butvilaite, kuri gyvena Venesueloje, einam gatve, klykiam, bet tai yra gyvenimo džiaugsmas, aš taip gyvenu ir tai natūralu. Ar aš liūdžiu, ar aš susiduriu su įvairiais sunkumais? Tai aišku, kad susiduriu, bet iš to irgi sugebu pažvengti (šypsosi).

 

Autorė Laima Samulė