Julia Child iš esmės pakeitė amerikiečių ir viso pasaulio žmonių požiūrį į maisto gaminimą. Jos charizma, išskirtinis humoro jausmas, nepalaužiamas atkaklumas ir beribė aistra prancūzų virtuvei įkvėpė milijonus žmonių nebijoti eksperimentuoti savo virtuvėse. Ši kulinarijos ikona maisto ruošimą pavertė tikru gyvenimo džiaugsmo šaltiniu.

 
Julia_Child_portrait_by_©Lynn_Gilbert,_1978

Julia Child, ©Lynn Gilbert.

Netikėti likimo posūkiai

 

Julia McWilliams gimė 1912 m. rugpjūčio 15 d. Pasadenoje, Kalifornijoje, pasiturinčioje, įtakingoje ir konservatyvioje šeimoje. Jaunystėje ji pasižymėjo neišsenkančia energija, išsiskyrė įspūdingu 1,88 m ūgiu ir didele aistra sportui – žaidė tenisą, krepšinį bei golfą. Įdomu tai, kad būsimoji kulinarijos legenda vaikystėje ir studijų metais visiškai nesidomėjo maisto gaminimu. Jų namų virtuvei vadovavo profesionali virėja, todėl pati Julia maistą laikė savaime suprantama kasdienybės dalimi. Baigusi prestižinį Smitho koledžą, kurį laiką dirbo reklamos ir viešųjų ryšių srityse Niujorke, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visiškai pakeitė jos gyvenimo planus. Norėdama prisidėti prie šalies gynybos, tačiau dėl per didelio ūgio nepriimta į karines moterų pajėgas, Julia įsidarbino Strateginių tarnybų valdyboje (OSS) – organizacijoje, tapusioje dabartinės CŽV pirmtake. Dirbdama Ceilone (dabartinėje Šri Lankoje) ir Kinijoje, ji atliko svarbias užduotis, tvarkė įslaptintus dokumentus ir prisidėjo prie karinės žvalgybos veiklos. Būtent tuo metu Julia dalyvavo kuriant specialią cheminę priemonę, skirtą rykliams atbaidyti nuo povandeninių sprogmenų. Tarnybos metu ji sutiko savo būsimą vyrą Paulą Childą – diplomatą, pasižymėjusį rafinuotu kultūriniu skoniu ir pomėgiu geram maistui. Jo įtaka vėliau iš esmės pakeitė Julios gyvenimo kryptį ir padėjo pamatus jos būsimai pasaulinei šlovei.

 

Aistros kulinarijai atradimas

 

Susituokusi pora 1948 m. dėl Paulo diplomatinio darbo persikėlė gyventi į Paryžių. Ten Julia patyrė tikrą gastronominį nušvitimą, kurį vėliau memuaruose apibūdino kaip vieną svarbiausių ir labiausiai akis atvėrusių gyvenimo patirčių. Pirmasis jų bendras patiekalas Prancūzijoje – svieste keptas jūrų liežuvis („Sole Meunière“) – sukėlė tokį susižavėjimą prancūziška maisto kultūra, kad būdama 37-erių Julia tvirtai nusprendė profesionaliai išmokti kulinarijos meno.

 

Ji įstojo į prestižinę „Le Cordon Bleu“ kulinarijos mokyklą, kurioje tuo metu mokėsi beveik vien vyrai ir iš karo grįžę amerikiečių veteranai. Julia susidūrė su dideliu skepticizmu, atviru mokyklos vadovų nepasitikėjimu ir išankstiniu nusistatymu prieš moterį užsienietę. Tačiau jos nepalaužiama valia, ilgos valandos prie puodų ir atkaklus darbas leido sėkmingai įveikti sudėtingus egzaminus, nors tam prireikė dviejų bandymų. Vėliau kartu su prancūzėmis Simone Beck ir Louisette Bertholle įkūrė privačią kulinarijos mokyklą moterims „L’École des Trois Gourmandes“. Siekdama pritaikyti prancūzišką virtuvę amerikiečių skaitytojams, Julia daugiau nei dešimtmetį kruopščiai testavo receptus. Virtuvėje ji dirbo tarsi mokslininkė – dešimtis kartų kepdavo tą patį pyragą ar gamindavo tą patį troškinį, kad suprastų ingredientų savybes ir rastų geriausius būdus juos pritaikyti Amerikos namų šeimininkėms, negalėjusioms įsigyti daugelio autentiškų prancūziškų produktų. Šio ilgamečio darbo rezultatu tapo išsamus kulinarijos veikalas, tapęs tikru prancūzų virtuvės vadovu amerikiečiams. Knygoje receptai buvo aprašyti itin detaliai, o vien padažams skirtas atskiras tomas.

 

Kulinarijos pionierės palikimas

 

Po daugelio metų kruopštaus darbo ir tyrimų 1961 m. pasirodžiusi Julios Child knyga „Mastering the Art of French Cooking“ (daugiau nei 700 puslapių kulinarinis šedevras) sukėlė revoliuciją gastronomijos pasaulyje. Dar po dvejų metų pradėta rodyti televizijos laida „The French Chef“ pavertė ją tarptautine žvaigžde ir viena ryškiausių kulinarijos pasaulio asmenybių. Julia tapo tikra televizinės kulinarijos pioniere. Ji pakeitė iki tol vyravusį požiūrį į kulinarines laidas, paversdama jas ne sausų instrukcijų rinkiniu, o dinamišku, linksmu ir įtraukiančiu reginiu. Jos išskirtinis balsas, natūralumas ir gebėjimas nebijoti klaidų net tada, kai tiesioginiame eteryje nukrisdavo maistas ar nepavykdavo patiekalas, pelnė milijonų žiūrovų simpatijas. J. Child įrodė, kad prancūzų virtuvė nėra skirta vien elitui ar prabangiems restoranams. Ji padėjo sugriauti mitą, jog maisto gaminimas yra sudėtinga ir nuobodi kasdienė pareiga, parodydama, kad virtuvėje svarbiausia smalsumas, kūrybiškumas ir malonumas gaminti. Už savo nuopelnus Julia buvo apdovanota prestižiniais „Emmy“ ir „Peabody“ apdovanojimais, o vėliau jai įteiktas ir aukščiausias Jungtinių Amerikos Valstijų civilinis apdovanojimas – Prezidento laisvės medalis. Jos palikimas gyvas iki šiol. Autentiška J. Child virtuvė su originaliais baldais, puodais ir įrankiais buvo kruopščiai išmontuota ir perkelta į Smithsonian nacionalinį Amerikos istorijos muziejų Vašingtone. Be to, jos gyvenimo istorija įkvėpė ne vieną knygą ir kino filmą. Julia išmokė pasaulį svarbiausios taisyklės – maisto gaminimas reikalauja drąsos, geros nuotaikos ir, žinoma, niekada nebūna per daug sviesto.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė