Balio sala – viena populiariausių turistinių krypčių ne tik Indonezijoje, bet ir visame pasaulyje. Ji žinoma dėl natūralios gamtos, kultūros paveldo, paplūdimių, šventyklų ir svetingų vietinių gyventojų. Kasmet čia apsilanko milijonai turistų, o kiekvienas jų namo parsiveža skirtingų patirčių: nuo tobulo įdegio ar dvasinių transformacijų iki kultūrinio šoko ar net nusivylimo. Šiuos nemalonius jausmus dažniausiai lemia tai, kad Balis ne visada atitinka idealizuotą „rojaus Žemėje“ įvaizdį.

 

Skaudi realybėWoman,Walking,At,Big,Entrance,Gate,,Bali,In,Indonesia.

 

Turizmo sektorius sudaro didelę Balio ekonomikos dalį. Iš tiesų tokią didelę, kad dėl jos aukojami ir gamtos ištekliai, ir vietinių kultūra, net tikrųjų salos gyventojų namai. Nors taip nutinka daugeliui turistų pamėgtų vietų, tačiau Balyje atvykėlių sukeliamas poveikis itin didelis. Tiesa, didžioji dalis turistų to nemato. Mat Balyje egzistuoja du skirtingi pasauliai. Vienam jų priklausantys žmonės dirba turizmo sektoriuje. Tai vairuotojai, pardavėjai, viešbučių ir SPA darbuotojai. Jiems atvykėliai yra pragyvenimo šaltinis. Jie plačiai šypsosi, elgiasi paslaugiai ir džiaugiasi gavę dosnių arbatpinigių. Mat jie garantuoja, jog tą dieną šeima bus soti. Štai su turizmu nesusiję baliečiai į salą plūstančius užsieniečius vertina visai kitaip. Ypač jais nepatenkinti žemdirbiai. Mat Balis išgyvena vandens krizę. Labai daug upių išdžiovintos vien dėl to, kad anksčiau čia plytėjusiuose ryžių laukuose būtų pastatytos vilos su baseinais. Taip pat čia populiarūs SPA salonai su gėlių voniomis. Kaskart ruošiant vieną tokią vonią sunaudojama 180–245 litrų vandens. Kad ir kaip Balis būtų išvystytas turizmo prasme, tačiau dar yra kaimų, iki kurių neatiteka vandentiekio vanduo. Vietiniai vandens eina semtis iš upių ar vandens šaltinių, kuriuos sparčiai užteršia nevalomos nuotekos. Į akis krinta ir šiukšlės. Jų pilna visur: miesto gatvėse, pakelėse, laukuose, net šventyklose ar kitose turistų gausiai lankomose vietose. Saloje viešųjų paslaugų sektorius visiškai neišvystytas, todėl šiukšlių niekas nerenka.

 

Yra ir daugiau problemų. Balio sala – 10 kartų mažesnė už Lietuvą, bet čia gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių ir kasmet atvyksta dar 3,5 mln. smalsuolių. Jiems visiems reikia transporto. Tad siauri ir neprižiūrimi keliukai, chaotiškos miestų gatvės būna perpildytos senų automobilių ir motorolerių. Ir visa tai pamažu ardo unikalią Balio gamtą, temdo autentišką kultūrą ir vietinius verčia ieškoti patogesnio gyvenimo kitose salose ar net šalyse.

 

Skirtingi sezonai ir skirtingi turistų tikslai

 

Ar visa tai reiškia, kad į Balį turistai turėtų nebevykti? Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, staigiai nutrūkus milžiniškiems turistų srautams sala susidurtų su sunkiai įveikiamais ekonominiais iššūkiais. Tačiau egzistuoja nuomonė, jog drastiškai apribojus atvykėlių skaičių ir pritraukus investicijas iš gamtos apsaugos fondų per maždaug dešimtmetį pavyktų atkurti dalį pažeistų ekosistemų ir pagerinti vietinių gyvenimo kokybę. Bėda ta, kad tam reikalingi milžiniški pinigai, kurių niekas duoti net nesiruošia. Tad šiuo metu vienintelis būdas baliečiams išgyventi – nuolankiai priimti atvykėlius. Tiesa, šiuo metų laiku Balio sala ilsisi ir savotiškai apsivalo. Mat čia nuo lapkričio iki balandžio trunka lietingasis sezonas.

 

Lietinguoju sezonu drėgmės nebijantys turistai dažniau apsistoja pietrytinėje pakrantėje – Sanūre, Nusa Dua ar rytuose esančiame Amede, mat vakarinės pakrantės audringos, o srovės suneša daug šiukšlių. Paplūdimiuose susikaupia kalnai plastiko. Jį kantriai renka aplinkosauga besirūpinančių organizacijų savanoriai. O keletas vietinių mėgina ekologinę problemą paversti savo pragyvenimo šaltiniu. T. y. surinktą plastiką smulkina, primityviu būdu perdirba ir iš jo gamina suvenyrus ar šlepetes. Visa tai mėgina parduoti per turizmo sezono įkarštį – nuo gegužės iki spalio. Tuomet iš salos iškeliauja ramaus poilsio mėgėjai, o pilnutėliais lėktuvais atvyksta ištroškusieji pramogų. Ir šios pramogos apima ne tik nardymą ar šventyklų lankymą. Jie nori lankytis baruose, naktiniuose klubuose ir mėgautis kitais malonumais, kurie vietiniams nėra įprasti. Pavyzdžiui, alkoholio patys baliečiai beveik nevartoja. Vis dėlto salos sostinėje Denpasare gausu restoranų ir kitų pasilinksminimo vietų, kuriose keliautojai gali gauti viską, ko panorėję. Tai dalį vietinių piktina, mat jie linksminasi ir švenčia tik šviesiuoju paros metu, dažniausiai šeimos ar artimųjų rate. Pagrindiniai gėrimai tokių susibūrimų metu – vanduo ar vaisvandeniai.

 

Žinoma, tai nereiškia, kad žmonės čia gyvena lyg musulmoniškose šalyse, kuriose religija draudžia daugelį vakariečiams įprastų dalykų. Visgi tradicinė Balio kultūra kitokia nei Europoje ar JAV, o atvykėliai šių skirtumų dažnai nepaiso.

 

Denpasar,,Bali,Island,,Indonesia,-,June,23,,2018:,Young,MenTikrasis salos veidas

 

Tiek kelionių organizatoriai, tiek Balyje gyvenantys užsieniečiai sako, kad į salą atvykti verta, tačiau atkeliavus būtina ne tik elgtis pagarbiai, bet ir plačiau atsimerkti bei išvysti tikrąjį salos veidą. O jis nėra vien tik viešbučiai su baseinais ir gyvenimą transformuojantys dvasinių praktikų užsiėmimai. Vis dažniau prabylama apie tai, kad Balyje patirti dvasinio nušvitimo tikrai nepavyks. Mitas, kad ši vieta stebuklinga ar išskirtinai dvasinga susiformavo pasirodžius garsiajai Elizabeth Gilbert knygai „Valgyk, melskis ir mylėk“ ir Juliai Roberts suvaidinus to paties pavadinimo filme. Balį tuomet iš tiesų užplūdo savęs ir meilės ieškančios moterys. O kai yra tokia paklausa, atsiranda ir pasiūla. Vietiniai šamanai (vadinami oranbitarais, susibūrė į Baltosios magijos kaimelį (White Magic Village), kuriame už nustatytą kainą gali išburti ateitį ir pasakyti, kokia tikimybė surasti amžiną meilę.

 

Kitas su Balio sala susijęs mitas – įsivaizdavimas, kad čia yra balto smėlio ir žydro vandens rojus. Balio paplūdimiai yra arba maži, arba pilni žmonių, arba juodi dėl lavos kilmės smėlio. Gražiausia salos dalis nėra pakrantės, tai žali ryžių laukai ir terasos bei dešimtys tūkstančių šventyklėlių. Į Balį derėtų vykti tiems, kurie nori susipažinti su unikalia vietine kultūra, panardyti, kopti į ugnikalnius, leistis į žygius kanjonais ir plaukti kalnų upėmis, važiuoti dviračiais ar ragauti tikrai gardų vietinį maistą. Taip pat prieš atvykstant į šią egzotišką salą verta nusiteikti sumokėti vadinamąjį kvailumo mokestį. Jis reiškia, kad atvykėliai visada sumokės didesnę kainą už taksi paslaugą, masažą ar turguje įsigytą niekutį. Taip daroma visame pasaulyje, dvasingasis Balis nėra išimtis. Tad piktintis tikrai neverta. Kur kas malonesnių įspūdžių saloje patirs tie, kurie mėgins pagyventi kaip vietiniai. Tai reiškia, kad apsigyvens balietiško stiliaus trobelėse (taip paremdami smulkius verslininkus, o ne viešbučių magnatus), valgys ne restoranuose, o mažutėse užkandinėse ir sudalyvaus bent keliose religinėse šventėse. Jos, beje, neišvengiamos.

 

Verta pamatyti

 
  • Ubudas – kultūrinio turizmo vieta su nuostabiais šokių ir muzikos pasirodymais, rankdarbiais, šventyklomis ir įspūdingomis ryžių terasomis.
  • Batūras – šiaurės rytinėje Balio dalyje, Kintamanio regione, esantis aktyvus ugnikalnis. Kartais jis paskęsta rūke, o kartais atsiveria visu didingumu pravažiuojantiems keliautojams. Pietrytinėje ugnikalnio dalyje telkšo Batūro ežeras, esantis Batūro kalderoje. Būtent šio ugnikalnio išsiveržimai suformavo išskirtinį kraštovaizdį su plačiais lavos laukais.
  • Uluvatu – viena gražiausių salos vietų. Keliautojus žavi statūs skardžiai, vandenyno bangų mūša, ramybė, išskirtinio grožio uolėti paplūdimiai. Ant stačių skardžių įsikūrę prabangūs viešbučiai, SPA, restoranai. Tai prabangiojo turizmo vieta. Išskirtinės vertės paplūdimiai sutraukia banglenčių sporto mėgėjus ir profesionalus, kurie kasdien gaudo galingas Indijos vandenyno bangas.
  • Padangbajus – mažytėje įlankoje įsikūręs miestelis. Tai patogi sustojimo vieta vykstantiems iš Balio į Lomboko salą. Ši rami ir graži vieta puikiai tinka saulėtekiams stebėti, leisti laiką paplūdimyje, o vakarais tiesiog išmėginti vietinę virtuvę šalia esančiose kavinukėse ir restoranuose.
  • Lovina – šiaurinėje Balio pakrantėje esantis kurortinis regionas, išsiskiriantis juodais, vulkaninės kilmės paplūdimiais, visiškai nepanašiais į balto smėlio paplūdimius, tapusius Balio vizitine kortele. Lovinos paplūdimiai traukia turistus unikalia pramoga – laukinių delfinų stebėjimu. Delfinų būriai kasryt praplaukia pro Lovinos įlanką.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė