Žinomas TV veidas Ugnė Siparė pasakoja, kad kiekvieną dieną jaučiasi laiminga. „Net jei pasitaiko nesėkmių ar prasta nuotaika, suprantu, kad, nepaisant trumpalaikių neigiamų emocijų, iš esmės turiu tvirtą pagrindą laimei – šeima, sveikata, artimieji, mėgstamas darbas, laisvė daryti, ką nori ir kaip nori. Už tai kasdien jaučiu dėkingumą“, – sako LNK muzikinio projekto „Žvaigždžių duetai. Nauja era“ vedėja.

 
Ugne Sipare - Fotografavo Gerda Semčišina. Makiažas ir šukuosena – Gretos Kartanovič.

Ugnė Siparė, fotografavo Gerda Semčišina, makiažas ir šukuosena – Gretos Kartanovič.

 

Jau kurį laiką dirbate pramoginėse TV laidose. Ar čia mažiau įtampos, paprasčiau, ar lygiai tokia pati atsakomybė, kaip pranešant naujienas?

 

Bet kokiu atveju darbas televizijoje – didžiulė atsakomybė žiūrovams. Nesvarbu, ar tai informacinės laidos, ar pramoginiai projektai, vis tiek tave mato ir girdi daug žmonių. Jei pasitaiko nesklandumų, trikdžių ar elementariai nepatinka dekoracijos, žiūrovai pyksta ne ant to žmogaus, kuris kūrė dekoracijas, bet ant laidos veido, o laidos veidas yra vedėjas. Dirbant tokį darbą, atsakomybė visada milžiniška, bet manau, kad sykiu tai viena iš priežasčių, kodėl mėgstame šį darbą. Adrenalinas veža, skatina judėti į priekį.

 

Kuo įdomus darbas projekte „Žvaigždžių duetai. Nauja era“?

 

Pati žiūrėdavau šį projektą ir labai apsidžiaugiau, kai viena ausimi vasarą nugirdau, kad jis sugrįžta į televizijos ekranus. Galvoju, kaip smagiai žiūrėsim. Gulint prie baseino Graikijoje paskambino prodiuserė. Kartu dirbame „Muzikinėje kaukėje“, bet ji prasideda tik nuo Naujųjų, todėl su smalsumu atsiliepiau. Kai paklausė, ar noriu vesti „Žvaigždžių duetus“, beveik įgriuvau į baseiną (juokiasi). Tikrai nesitikėjau šio pasiūlymo, o dar labiau apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad vesiu su Giedriumi Savicku. Mudu esame pažįstami jau seniai, kažkada kartu dirbome viename projekte, tik jis kadre, o aš buvau redaktorė. Žinojau, kad su juo smagu dirbti ir bendrauti užkulisiuose. Kita vertus, pajutau didžiulę atsakomybę, nes iš vyrų vedėjų Giedrius – bene mylimiausias. Paskui pagalvojau: jei iš kažko mokytis, kaip dirbti pramoginiame žanre, tai iš Giedriuko, kuris turi daug patirties. Jis neabejotinai yra svajonių partneris.

 

Kaip sekėsi pirmieji filmavimai?

 

Į pirmą filmavimą atskubėjau tiesiai iš oro uosto, nes buvau ką tik parskridusi iš Las Vegaso. Matyt, nuovargis po skrydžio ir nerimas, kad tik jo nenukeltų ir nepavėluočiau, nuėmė dalį jaudulio ir buvo lengviau įsivažiuoti. Kai jau įsivažiavome, džiaugiuosi, kaip mums smagu dirbti kartu. Dėl to ir šis projektas toks žiūrovų mylimas, žiūrimas. Aišku, jis legendinis, išsiilgtas, bet daug ką lemia ir kūrybinė komanda. Žmones, dirbančius už kadro, pažinojau seniau, nes su šiais profesionalais dirbome „Muzikinėje kaukėje“, bet ir dalyviai surinkti labai faini, ir komisija. Filmavimai vyksta nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, bet kadangi visi puikiai leidžiame laiką, darbas nė kiek neprailgsta, patiriame daug gerų emocijų. Norisi manyti, kad tą jaučia ir žiūrovai. Kai pasikalbu su tėvais ar draugais, kurie žiūrėjo projektą, visi sako, kad prisijuokė. Man atrodo, kad kai filmavimo metu smagu, tos emocijos persiduoda per ekraną žiūrovams.

 

Ar pasibaigus didesniems projektams neatsiranda tuštuma? Ar visuomet žinote, ką dirbsite toliau?

 

Beveik niekada nežinau, ką dirbsiu toliau (juokiasi). Tokia pramoginio darbo specifika, kad dažniausiai žinome, ką veiksime artimiausią pusmetį – nuo rugsėjo iki Naujųjų metų arba nuo naujų metų iki vasaros. Tiesa, dabar, jau trejetą metų dirbdama LNK televizijoje, turiu gana aiškų grafiką. Manau, iš dalies nestabilumas turi žavesio. Ilgą laiką dirbau etatu, todėl mane šiek tiek traukia avantiūros. Šiaip gyvenime dažnai viskas susidėlioja savaime. Dedu pastangų, nuoširdžiai dirbu, bet niekada nestrateguoju, kad atsidurčiau būtent tam tikrame projekte. Viskas įvyksta savaime. Tiesa, visada aiškiai pajaučiu širdy, kada baigiasi etapas ir reikia jį keisti.

 

Kaip reaguojate į nesėkmes?

 

Kažkokių didelių nesėkmių nebuvo. Tiesiog kartais pasiseka geriau, kartais blogiau. Būna, galvoju, kad laidoje sekėsi blogai, bet įsijungiu televizorių ir atrodo visai gerai… arba atvirkščiai. Prodiuseriai, režisieriai visai kitaip mato ir perteikia vaizdą, todėl mano nuomonė gali būti klaidinga. Anksčiau labai save grauždavau, jei kažkas nepasisekdavo, nes esu savikritiška, linkusi į perfekcionizmą. Dabar man svarbu žinoti, kad padariau geriausiai, kaip galėjau. Suprantu, kad negaliu suvaldyti visų aplinkybių, nes dirbame didelė komanda, o kartais tiesiog išlipi iš lovos ne ta koja ir viskas išeina ne taip idealiai, kaip stengeisi, ruošeisi. Žiūriu atlaidžiau, nes neklysta tik tie, kurie nedaro nieko. Geriau daryti ir pasimokyti iš klaidų. Manau, nesėkmių gyvenime turi būti, nes jei niekada nebūsi patyręs nesėkmės kartėlio, nepajausi ir sėkmės saldumo.

 

Ar buvimas žinomu asmeniu jau užaugino storą odą, ar dar žmonės nustebina komentarais, familiarumu?

 

Visokių yra, visokių reikia. Nebūtina būti žinomam, kad kažkieno komentaras nustebintų. Visi esame susidūrę su keistomis situacijomis, kai žmogus kalba taip, kaip sau niekada neleistum. Negaliu sakyti, kad turiu labai storą odą, bet niekada nebuvau perdėtai jautri, moku susitvarkyti su komentarais. Taip, kartais užpykdo, užgauna, bet apsisuku ir pamirštu. Kiek save atsimenu, visada turėjau šią savybę: mokykloje galėjau su kažkuo susipykusi apsisukti ant kitos kojos ir vėl draugauti. Manau, tai padeda ir dabar susitvarkyti su negatyvu.

 

Už ką galite save pagirti?

 

Oi, kaip negražu, nekuklu ir nemadinga Lietuvoje save girti (juokiasi). Iš tiesų galiu pagirti save už drąsą. Man atrodo, kad gyvenime priėmiau visai drąsių ir nepopuliarų sprendimų, net ir kalbant apie karjerą. Buvo daug abejojančių mano sprendimais, bet viskas susiklostė šimtą kartų geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Giriu save už tai, kad nepabijojau surizikuoti. Manau, jei eini klausydama savo širdies, net pats racionaliausias gero linkinčių artimų žmonių patarimas nebus tiek teisingas, kaip tavo širdies balsas. Nors esu linkusi vadovautis racionaliais argumentais, teisingiausi tie sprendimai, kuriuos priėmiau remdamasi širdimi ir intuicija. Reikėtų tai įsidėmėti.

 

Kaip ilsitės po darbų? Kas padeda atgauti vidinę ramybę?

 

Esu veikli, man didžiausias pasitenkinimas, kai turiu, ką veikti. Jei tiesiog sėdžiu namuose ir nieko neveikiu, pradedu viską pergalvoti, prisikuriu galvoje problemų, kurių nėra. Mano veiklos ir užimtumas veda į priekį, motyvuoja. Nesvarbu, ar kalbėtume apie darbus, ar laiką su šeima. Marius vis klausia, ar nenoriu pasėdėti namuose ir pažiūrėti pro langą, bet beveik niekada nenoriu (šypsosi), nebent prastai jaučiuosi, sergu. Kitais atvejais prisigalvoju visokių veiklų: zoologijos sodai, baseinai, kelionės, pažintinės ekskursijos. Net Vilniuje esame vaikščioję po nepažintus kiemelius (juokiasi). Turiu kažką suplanuoti kiekvienai dienai, taip įsikvepiu, įsikraunu energijos. O jei kurią dieną nusprendžiu „pailsėti“ ir paguliu ant lovos, tada jaučiuosi žiauriai pavargusi.

 

Kokiomis taisyklėmis stengiatės vadovautis gyvenime?

 

Manau, kad reikia gyventi laisviau, nesprausti savęs į griežtas taisykles ar rėmus, nes taip gali greitai atsimušti į sieną. Man patinka mintis „jei negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją“. Iš kiekvienos situacijos galima išpešti naudos, tereikia pažiūrėti kūrybiškai, plačiai, įžvelgti kitą pusę. O jei kita pusė nepatinka, tada pažvelgti iš viršaus ar apačios. Svarbiausia – pamatyti pozityvą, nes jo tikrai yra visur. Nuo tokių žmonių, kurie užsisklendžia, sako, kad viskas blogai, reikia laikyti atokiau. Jei nenori, kad tau viskas būtų blogai, bėk kuo toliau. Negatyvūs žmonės greitai išsiurbia energiją, o pozityvūs kaip tik įkvepia. Stengiuosi save apsupti teigiamais žmonėmis, kurie įkvepia, siekia, daro, eina pirmyn. Su tokiais bendraujant viskas geriau sekasi, net saulė ryškiau šviečia.

 

Ko jums trūksta iki pilnos laimės?

 

Man laimė yra procesas, kai sugalvoju tikslą ir su užsidegimu darau viską, kad jį pasiekčiau. O tikslų gyvenime turiu labai daug. Ir ilgalaikių, ir trumpalaikių, ir pasiekiamų, ir nelabai. Visada esu procese kažkurio tikslo link. Nors tikrai neturiu kuo skųstis, bet, kaip sakiau viename instagramo įraše, dar nesu ten, kur noriu būti, daug ko prisigalvoju. Sykiu nuveikiau daug daugiau, negu galvojau, kad nuveiksiu, prieš 3 metus. Stengiuosi visada save lyginti ne su kitais, bet savimi, kokia buvau prieš 3 ar 5 metus. Man patinka, kaip keičiasi gyvenimas ir aš pati.

 

Pamenu, dvyliktoje klasėje rašėme laiškus sau į ateitį. Maniau, kad tai, ką tada įvardijau, pasieksiu tik sulaukusi 60-ies (šypsosi). Jei ta aštuoniolikmetė Ugnė būtų žinojusi, kad iki dabartinio amžiaus pasieks viską ir net daugiau, tikrai būtų nubraukusi džiaugsmo ašarą (šypsosi) ir didžiuotųsi savimi.

 

Grįžtant prie laimės, laiminga jaučiuosi kiekvieną dieną. Net jei pasitaiko nesėkmių ar prasta nuotaika, suprantu, kad, nepaisant trumpalaikių neigiamų emocijų, iš esmės turiu tvirtą pagrindą laimei – šeima, sveikata, artimieji, mylimas darbas, laisvė daryti, ką nori ir kaip nori. Tai labai vertinu ir kasdien jaučiu dėkingumą.

 

Autorė Laima Samulė