Laidos „TV Pagalba“ ir tinklalaidės „Pasikalbėkim“ vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva yra puiki klausytoja, kuriai atsiveria ir kasdienybės herojai, ir garsiausi žmonės. Tačiau ilgametė žurnalistė nuoširdžiai sutinka atsakyti ir į jai pateikiamus klausimus. Su Renata kalbamės apie meilę, šeimą, dėkingumą ir šį tą daugiau.

 
Renata Sakalyte - Index photography nuotrauka

Renata Šakalytė, Index photography nuotrauka.

KUO jums ypatingas šis pavasaris?

 

Šis pavasaris ypatingas tuo, kad vėl atėjo gražios asmeninės sukaktys: balandį buvo 21 metai, kai esame kartu su vyru, o gegužės 26 d. – 14 metų, kai susituokę. Šios sukaktys visada mane džiugina, nes jos liudija, kiek daug gražių dalykų patyrėme kartu. Ypač gera matyti, kaip auga ir keičiasi mūsų dukros, kaip iš mergyčių virsta paauglėmis. Tai žavu ir kartu labai jautru.

 

KUR sutikote savo vyrą?

 

Susipažinome VU Žurnalistikos institute. Aš tuo metu buvau antrakursė, jis – pirmakursis. Kaip visada, vyresnėlių dėmesį patraukė atėję naujokai, norėjosi susipažinti. Viktoras (žurnalistas Viktoras Jakovlevas – red. past.) iš karto man krito į akį, patiko jo pasitikėjimas savimi, išvaizda, komunikabilumas. Visuomet sustodavo, užkalbindavo, pajuokaudavo. Vėliau organizavome pirmakursių krikštynas, kur taip pat smagiai pabendravome, bet taip viskas ir nurimo. Nebuvau ta drąsuolė, kuri stipriai rodytų iniciatyvą: tai nesiderino su tuometiniu mano įsivaizdavimu, kaip turėtų užsimegzti draugystė, tad susitikdavome universitete, šnekteldavome ir viskas.

 

KAIP tapote daugiau nei pažįstamais?

 

Kartą važiavome tuo pačiu traukiniu į sostinę: jis iš Šiaulių, aš iš Kėdainių. Taip jau nutiko, kad bilietai buvo į tą patį kupė. Išsikalbėjome, kad Viktoras ieško, kur gyventi, o mes kaip tik ieškojome „bučioko“. Viename kambaryje gyvenau aš su vaikystės drauge, o kitame kursiokas, kuriam reikėjo kambario draugo. Pasiūliau ateiti pasižiūrėti, gal patiks, juolab kad kursioką Viktoras pažinojo. Taip jis atsikraustė į mano tuometinius namus ir tapo „bučioku“. Vėliau mudviejų jausmai stiprėjo, kerojosi ir po kažkurio laiko tapome kambariokais. Meilės miestu laikome Rygą, nes, išvažiavus į jaunųjų radijo žurnalistų komandiruotę, svetimame mieste, tarp nepažįstamų žmonių, buvo paprasčiau atverti savo jausmus, pasakyti, kad esame vienas kitam neabejingi.

 

AR sutinkate, kad kurti santykius – tam tikras darbas?

 

Be abejo, ir darbas, ir malonumas. Nėra taip, kad sutinki žmogų ir nuo tos akimirkos iki paskutinio atodūsio viskas eina ta pačia nata. Juk augame, bręstame, keičiamės, atsiranda daugiau išminties, todėl ir meilė transformuojasi, skleidžiasi įvairiomis naujomis spalvomis.

 

KAS yra didžiausi meilės iššūkiai?

 

Buitis – jausmų gesintoja, ypač jeigu joje stipriai užsisuki. Tam tikra rizika santykiams kyla ir gimus vaikams, nes poros santykis iki vaikų yra vienoks etapas, o atsiradus vaikams – visai kitoks. Ypač tai justi su pirmagimiu, nes tiek moterys, tiek vyrai pasineria į mamos ir tėčio vaidmenį, o vyro ir žmonos santykis nusistumia į kažkelintą planą. Aš pati, gimus pirmai dukrai, ilgainiui pastebėjau, kad esu įkritusi tik į motinystę, todėl mokiausi atseikėti dėmesio ne tik vaikui, bet ir vyrui. Gimus antrai dukrai, reikėjo dar kitaip laviruoti ir skirstyti dėmesį. Visi tie patyrimai, išgyvenimai, išbandymai, susiję su šeima, namų keitimu, darbų iššūkiais, atskleidžia ilgametę santykių dinamiką. Tačiau viskas galiausiai vis tiek atsiremia į meilę: jei partneriai nuoširdžiai myli vienas kitą, visada ras jėgų ir stengsis kažką pagerinti, o jei jausmų nelieka, nepadės nei geriausi specialistai, nei terapinės praktikos.

 

KAIP atrodo jūsų laikas kartu?

 

Labai mėgstame kartu keliauti. Patinka ir atskirai, ir su draugais, bet geriausia keliauti dviese arba visa šeima. Kelionės labai suartina. Pernai vasarą keliavome motociklais po JAV. Tos beveik dvi savaitės buvo išties nuostabios. Dar kartą įsitikinau, kad kelionėje gali pažinti savo žmogų iš naujo ir pasitvirtinti kai kuriuos dalykus, kuriuos jau žinojai, nes keliaujant įvyksta įvairiausių netikėtumų ir kuriozų, pavyzdžiui, pakliuvome į uraganą, paskui stipriai sušalome. Tokiose situacijose pamatai, kaip tavo žmogus reaguoja, koks mūsų tarpusavio ryšys ir pasitikėjimas. Labai vertinu tokias akimirkas, kai išvykstame dviese. Kartais nebūtina keliauti kažkur toli, galima ir Lietuvoje nuvažiuoti prie jūros, apsistoti SPA ar pailsėti nuo visų rūpesčių pas uošvius kaime.

 

KOKIA šalimi, kultūra žavitės?

 

Negalėčiau išskirti vienos. Man visada gera vykti ten, kur dar nesu buvusi, ir atrasti, paragauti, pamatyti, pažinti kažką nauja. Žinoma, visada smagu n-tąjį kartą sugrįžti į mylimą Barseloną ar Londoną, bet ne mažiau esu aplankiusi ir įdomių, išskirtinių kraštų. Šį vasarį buvau Zanzibare. Tikrai likau sužavėta šios salos. Patiko viskas: gamta, žmonės, oras, maistas. Pokytis iš –20 atsidurti 35 laipsnių karštyje buvo tikrai kardinalus (šypsosi). Nepaprastai gera pakeisti aplinką, šaltį į skaisčiai šviečiančią saulę ir galimybę kas rytą nusiskinti šviežią gardų vaisių. Labai patiko ši patirtis, juolab kad vykau viena su grupele nepažįstamų žmonių. Dabar svajoju aplankyti į Balį.

 

KĄ pati skaniai gaminate?

 

Geriau į šį klausimą atsakytų tie, kurie valgo mano maistą (šypsosi). Dukros sako, kad viskas skanu, ką pagaminu, jos – didžiausios gerbėjos mano kulinarinių gebėjimų. Dažnai nusimena, jei pasakau, kad eisime valgyti į kavinę ar restoraną. Tai labai paglosto širdį. Aš gaminu viską, bet labiausiai mėgstu kepti ir valgyti firminį kugelį. Ypatingesnėmis progomis juo nudžiuginu ir bičiulius. Paskutiniu metu pradėjau daugiau gaminti Azijos virtuvės patiekalus, nes mėgstame kinišką, indišką, tailandietišką maistą. Dukros su malonumu valgo tikka masala, kario troškinius, taip pat mano firminį panyro sūrio troškinį. Man patinka eksperimentuoti virtuvėje, atrasti naujų skonių ir prieskonių. Seku internete keletą virtuvės šefų ir bandau pritaikyti jų idėjas savo virtuvėje.

 

AR turite slaptą talentą?

 

Turiu savybių, kurios neatsiskleidžia dėl profesinių ypatumų. „TV Pagalbos“ studijoje gvildename sudėtingus žmonių gyvenimo etapus. Tinklalaidėje „Pakalbėkim“ laisvesnė atmosfera, bet ten siekiu atskleisti pašnekovą, tad turiu šiokią tokią nuoskaudą, kad daugelis įsivaizduoja mane be galo rimtą, santūrią, negalinčią pajuokauti. Ko gero, tas įvaizdis likęs dar nuo TV3 žinių, kur pradirbau 10 metų. Užtat socialiniuose tinkluose leidžiu sau aštriau pašmaikštauti, būti ironiška ir ypač saviironiška. Manau, turiu gerą humoro jausmą. Jeigu mane komikai pasikviestų į savo tinklalaides ar renginį, tikrai nustebtų, ką sugebu (šypsosi). Tikiuosi, kada nors pasitaikys proga pademonstruoti humoristinius gebėjimus platesnei publikai.

 

KO norėtumėte išmokti?

 

Visąlaik stengiuosi kažko išmokti, ypač dalykų, susijusių su profesiniu tobulėjimu, žinių gilinimu. Neslėpsiu, ypač traukia psichologija. Ne vienerius metus audžiu mintį imtis rimtesnių žingsnių. Po truputį judu svajonės įgyvendinimo link ir labai tikiuosi, kad man pavyks ir galbūt įgysiu dar vieną diplomą – būsiu ne tik komunikacijos specialistė, bet ir psichologė. Mane ypač domina vaikų ir paauglių psichologija. Per daug nenoriu atskleisti, nes vis kažkas pakiša koją ir svajones tenka atidėti kuriam laikui.

 

AR tikite Dievą arba lemtimi?

 

Esu tikinti, man visiškai nebaisu tai pasakyti garsiai. Tačiau tikėjimas ir religingumas ne visada eina koja kojon. Nesu labai religinga, bet esu giliai tikinti aukštesne jėga, kaip ją pavadinsi: Dievu, Amžinuoju meilės šaltiniu, visata ar kt. Šios jėgos dėka vis dar sukasi Žemė, mes visi čia vis apsigyvename. Kažkas iš aukščiau dovanoja daug puikių dalykų, kad gyventume kuo geriau, tik patys dažnai viską sugadiname ir apsunkiname savo būtį.

 

UŽ KĄ esate dėkinga?

 

Esu dėkinga už tai, kad turiu nuostabią šeimą ir artimuosius, daug mylinčių žmonių aplink, puikius draugus ir kolegas. Dėkoju už viską, ką patiriu, ir visas pamokas, kurias gaunu. Aš labai myliu gyvenimą, mėgaujuosi juo, kasdien stengiuosi kažką naujo į save sugerti. Esu dėkinga, kad vis dar galiu patirti pirmų kartų. Kiekvieną vakarą atsigulusi padėkoju už viską, ką išgyvenau tą dieną: ir gero, ir ne visai. Per 42 metus sukaupta išmintis ir atėjusi branda išmokė džiaugtis ne tik nuostabiausiais dalykais, bet ir tais, kurie ateina ne pačiu lengviausiu keliu, nes dažniausiai tai būna be galo svarbios pamokos. Kai tai įsisąmoninau ir pradėjau nuoširdžiai dėkoti, o ne tik prašyti ir skųstis, gyvenimas stipriai pasikeitė į gera.

 

Autorė Laima Samulė