LNK televizijos muzikinio projekto „Lietuvos balsas. Kartos“ mokytoja tapo tarptautinį pripažinimą pelniusi operos žvaigždė Nomeda Kazlaus. Daugelio tarptautinių konkursų komisijų pirmininkei ir laureatei, TV laidų komisijos narei teko pabuvoti abiejose barikadų pusėse – būti vertinamai ir vertinti. Pasak Nomedos, gero žodžio šykšti tik tas, kuris pats nėra talentingas. „Didžiausi talentai visuomet pasižymi kuklumu ir stengiasi paskatinti kitą talentą“, – sako pašnekovė.

 
Nomeda Kazlaus _LNK LB _rgb, m

Nomeda Kazlaus, LNK archyvo nuotrauka.

 

Nomeda, kodėl sutikote tapti laidos „Lietuvos balsas. Kartos“ mokytoja?

   

Muzika sujungia žmones, tai vienintelė kalba, kurią supranta visų tautybių atstovai, o „Lietuvos balsas“ – geriausias muzikinis projektas Lietuvoje. Juk jau pačiame pavadinime yra du labai svarbūs žodžiai – Lietuva ir balsas. Esu balso profesionalė, pati gyvenime gavusi ir iki dabar gaunanti daug nuostabių dovanų – bendradarbiavimų ir susitikimų su aukščiausio lygio profesionalais. Todėl jaučiu savo misiją dalintis žiniomis, patirtimi, įkvėpimu ir edukuoti ne tik projekto dalyvius, bet ir daugybę LNK televizijos žiūrovų.

 

Be to, būti mokytoja, mentore man yra įdomus ir prasmingas procesas. Daug metų mentoriauju Tarptautinėje Rotary akademijoje, mano įkurtoje Nomedos Kazlaus vokalo vasaros akademijoje, kur lavinu jaunus įvairių žanrų atlikėjus.

 

Papasakokite daugiau, kokias užduotis reikia atlikti projekto mokytojams?

 

„Lietuvos balsas“ – visame pasaulyje vykstantis projektas su konkrečiu scenarijumi, režisūra. Kaip teatre aktoriai, taip ir mes laidoje dirbame pagal nustatytą scenarijų, žinoma, ir improvizuodami. Iš pradžių vyksta aklosios perklausos, kur mūsų užduotis – įvertinti žmogaus vokalą be papildomų priemonių: nematome, kaip jis atrodo, juda ir pan. Vertiname pačią medžiagą – vokalą, išraišką ir į komandą priimame nebūtinai tuos, kurie tobulai dainuoja, bet tuos, kuriems matome suteikti galimybę tobulėti.

 

Labai įdomus tolesnis etapas – pasiruošimas dvikovoms: komandos narius suskirstome pagal pajėgumą ar kitus kriterijus, ir jie turi susikauti dėl išlikimo.

 

Be abejo, prieš tai yra žavus etapas, kai skiri dainą ir dalyviams tenka iššūkis ją išmokti, pasiruošti. Tuomet dirbame prie interpretacijos, ieškome įvairių detalių, kad žiūrovui būtų sukurtas aukščiausio lygio pasirodymas.

 

Dar galite spėti į sausio 27 ir 28 d. vyksiančius filmavimus Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, o kulminacija – projekto finalas – vyks gegužės 12-ąją „Žalgirio“ arenoje.

 

Dalyvavote ir teisėjavote ne vienoje laidoje. Nuo ko prasidėjo jūsų darbas televizijoje?

 

Turbūt daugelis nustebs, bet tapau TV laidos vedėja dar mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje (šypsosi). Baigiamosiose klasėse vedžiau LRT laidą „Noriu mokytis Amerikoje“, kur turėjau pristatyti, kalbinti dalyvius ir pasakoti apie galimybę važiuoti mokytis į Ameriką. Debiutas buvo sėkmingas, sulaukiau puikių vertinimų iš tuometinės televizijos asų, o juk anksčiau laidų vedėjams buvo keliami aukšti reikalavimai: kalbos kultūra, balso tembras, gebėjimas bendrauti ir t. t. Man vedėjos amplua labai patiko.

 

Kai pradėjau dainuoti visame pasaulyje, manęs vis paprašydavo vesti koncertą, vakarą, susitikimą. Teisėjavau „Auksiniame balse“, „Eurovizijos“ atrankose. Nuo 2000-ųjų daug bendravau ir dainavau su a. a. Montserrat Caballe, kuri Vokietijos ir Prancūzijos TV kanalo „Arte“ laidoje „Montserrat Caballe pristato rytdienos žvaigždes“ pakalbino ir mane. Buvo labai malonu, kad mūsų pokalbį pavyko įrašyti iš pirmo dublio, nereikėjo nieko keisti.

 

Nuo 2014 m. LRT kūriau ir vedžiau autorinę laidą „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“, kurioje šalia kitų pasaulinio garso kultūros ir meno asmenybių pakalbinau ir Montseratt. Abi džiaugėmės, koks gyvenimas nenuspėjamas ir tobulas – kažkada ji mane kalbino, o dabar aš ją. Beje, mano laida pripažinta geriausia pokalbių laida Lietuvoje 2018 ir 2019 m. Lietuvos radijo ir televizijos konkurse „Pragiedruliai“. Norinčius išgirsti mano ir mano sesės – M. Caballe dukros Montsitos duetą jau dabar kviečiu rezervuoti šių metų gruodžio 6 d. – kartu dainuosime Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniuje.

 

Kuo jus žavi darbas televizijoje?

 

Be galo mėgstu kameras, myliu žmones, žiūrovus tiek koncertų salėse, tiek už ekranų. Manau, kad, nepaisant nuogąstavimų, jog viskas keliasi į internetinę erdvę, televizija visuomet gyvuos. Šis žanras labai svarbus, galingas, galintis pagerinti žmonių gyvenimus, šviesti, edukuoti, suteikti laimės, ką sėkmingai daro ir projektas „Lietuvos balsas“.

 

Ar nesunku komentuoti, kritikuoti sėkmę projektuose išbandančius atlikėjus? Kokia jūsų nuomonė apie kritiką?

 

Esu keturių tarptautinių konkursų laureatė. Tikrai nusivyliau, kai manęs nepraleido į finalą ar nepaskelbė laureate. Dabar esu daugelio tarptautinių vokalistų konkursų komisijos pirmininkė ar narė. Turime tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos praleidžiame atlikėjus į tolesnius etapus, išrenkame laureatus, kuriems tokios pergalės suteikia debiuto galimybę, dovanoja vertingų ryšių ir kt. Televizijoje vertinimas šiek tiek kitoks: žiūrime į dalyvius kaip į medžiagą, kurią galime toliau pristatyti lyg kokybišką produktą žiūrovams. Manau, bet kokiam vertintojui, mokytojui ir apskritai kiekvienam žmogui svarbu išmokti reikšti savo mintis. Mano principas – pirmiausia pastebėti ir paminėti gerąsias puses, o paskui duoti patarimų, kur galima tobulėti. Jei neturi žmogaus už ką pagirti, geriau patylėti.

 

„Lietuvos balse“ dirbate su skirtingo amžiaus ir patirties atlikėjais. Su kuo lengviau, o kas sunkiau įsiklauso į patarimus ar pastabas?

 

Šiek tiek skiriasi darbas su tais, kurie iš muzikos valgo duoną, ir mėgėjais. Bet tuo projektas ir žavus, kad susijungia visi, kurie muzikuoja. Man paprasta ir malonu dirbti tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais. Mano komandoje – nuo vaikų iki senjorų. Kiekvienas ateina su savo istorija, kodėl jam įdomu muzikuoti, kodėl nori tobulėti, kurti. Projektu norime parodyti būtent tai, kad per muziką, per buvimą kartu patiriame daug teigiamų emocijų, jaučiame vienybę.

 

Ar pasiekus tarptautinį pripažinimą dar kažkas gali kirsti per jūsų pasitikėjimą?

 

Yra tokia specialybė – muzikos kritikas. Jie tam ruošiasi, daug mokosi, toks jų darbas. Pati, kaip muzikologė, esu baigusi M.K. Čiurlionio meno mokyklą ir Muzikos akademijoje pradėjau studijuoti būtent muzikologiją. Tačiau kiti, ne kritikos profesionalai, dažniausiai kritikuoja, jei patys neturi talento arba jaučia pavydą, konkurenciją, nenori ar negali pripažinti kito pranašumo. Taip pasitaiko ne tik scenoje, bet ir versle, sporte ar bet kurioje kitoje srityje. Tačiau tame lygmenyje, kur aš dirbu, visi pagarbūs, kuklūs, nuolankūs, paprasti, dedantys daug darbo, tobulėjantys iki pat gyvenimo pabaigos, kaip šviesios atminties M. Caballe. Talentingas žmogus niekada nesieks sumenkinti kito.

 

Kada pamėgote operos sceną? Kuo šis žanras ypatingas?

   

Nuo šešerių lankiau M. K. Čiurlionio meno mokyklą. 7–8 klasėje į rankas pakliuvo kasetė su Marijos Callas atliekama Dž. Verdžio opera „Ledi Makbet“. Išklausiau visą operą vienu ypu ir išgyvenau gilias emocijas – nuo džiaugsmo iki ašarų. Supratau, kad ir aš noriu įvaldyti šį meną. Šiandien kiekvienas susitikimas su publika – didžiulis džiaugsmas, scenoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, tai visiškai mano stichija. Visada stengiuosi maksimaliai atiduoti viską žiūrovams, bet gaunu dar daugiau. Jaučiu didžiulę prasmę, kai matau, kaip žiūrovai pasiekia dvasinį pakylėjimą, patenka tarsi į levitacijos būseną, kas kasdienybėje nutinka retai. Labai svarbu gyvenime daryti tai, kur esi savimi, kur patiri džiaugsmą, jauti prasmę, kur tiesiog karaliauji. Apie profesijos pasirinkimą svarstančiam jaunimui patarčiau atrasti tikrai uždegančią veiklą ir kartais nepabijoti eiti prieš artimųjų ar visuomenės valią – neklausykite, kuri profesija pelningesnė, klausykite savo širdies balso.

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

   

Nuo pat mokyklos laikų derinu muziką ir sportą. Atlikėjui svarbu būti geros fizinės formos, nes dainavimas, buvimas scenoje – sunkus fizinis darbas. Paskutiniu metu dievinu lauko tenisą. Žaidžiu keletą kartų per savaitę po 1,5 val. Kad ir kur pasaulyje būčiau, randu draugų, su kuriais galiu pažaisti tenisą. Taip pat mėgstu vaikščioti. Dievinu kalnus, jūrą, vandenyną, saulę ir šilumą – ilgam prisipildau gerų emocijų. Labai mėgstu poeziją, keliones. Puikiai jaučiuosi keliaudama, nes moku daug kalbų, galiu lengvai susikalbėti, pajusti tos šalies mentalitetą. Tai didžiulis privalumas, todėl visus skatinu mokytis kalbų. Dar mane atpalaiduoja veido ir kūno masažai.

 

Su laisvalaikiu sudėtinga, nes trūksta laiko. Kai kas nors klausia, kaip viską suspėju, atsakau, kad nespėju, bet stengiuosi (šypsosi). Daugelį pakvietimų ar pasiūlymų neretai tenka nukelti vėlesniam metui arba atsisakyti. Svarbiausias prioritetas – šeima, trylikametė dukra, namai, muzikinė veikla.

 

Ar būtina atskirai pailsinti balsą, ypatingai juo rūpintis?

 

Kiekvienas žmogus turi gerai pažinti save, jausti savo organizmą ir klausyti jo signalų. Nuo pat studijų laikų visi atlikėjai atrandame geriausią būdą, kaip ilsinti balsą, jį pasaugoti. Kai turi didelius krūvius, reikia iki minimumo sumažinti bendravimą balsu. Pamenu, studijų metais buvo laikas, kai su namiškiais susirašinėdavau rašteliais (šypsosi). Šiaip yra geras posakis – „blogam šokėjui…“. Dainininkas su metais įgauna patirties, pažįsta savo balsą, įgyja techninių žinių, kaip dainuoti sudėtingas kūrinių vietas. Svarbu, kad viskas vyktų natūraliai, būtų lengvumo jausmas. Tą patariu ir studentams vasarą vykstančioje mano vokalo akademijoje Palangoje. Pagrindiniai sėkmės veiksniai – nuolatinis darbas, tobulėjimas, įsiklausymas į save, geriausi mokytojai bei laimės paukštė. Įvairių sričių superprofesionalai lengvai atpažįstame vieni kitus, nes visi esame panašūs savo principais, skiriasi tik darbo priemonės. Kaip pavyzdį galiu įvardinti tenisininką V. Džokovičių, kuris laimi visus turnyrus iš eilės, nes nuolat ir daug dirba.

 

Esate linkusi planuoti gyvenimą į priekį ar labiau gyvenate šia diena?

 

Iš prigimties esu planuotoja. Atsimenu, meno mokykloje, mokslo metų pabaigoje, turėdavau daugybę lentelių su įrašais, ką padaryti, perskaityti, pamatyti, išmokti per vasarą. Ir dabar planuoju, tik tai vyksta galvoje, rečiau kažką užsirašau. Visgi anksti išmokau gyventi čia ir dabar. Džiaugiuosi, kad mano tėveliai nuostabiausi, kad turėjau fantastiškų mokytojų, kurie suteikė vertingų žinių ne tik profesine prasme. Išmokau visąlaik eiti į priekį, nuolat save tobulinti, jausti epochos kaitą, išlaikant pagrindines vertybes ir unikalų mąstymą. Tai svarbiausia. Ir, žinoma, dėkingumas visiems ir visada.

 

Autorius Laima Samulė