Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, jei pavyktų persikelti į praeitį arba ateitį? Laiko kelionių idėja – nuo senųjų mitų iki H. G. Wellso „Laiko mašinos“ – jau daugiau nei šimtmetį audrina žmonių vaizduotę. Kiekvienas yra matęs filmus, skaitęs knygas ar bent girdėjęs pasakojimų apie keistus nutikimus, kai žmonės tvirtina atsidūrę kitame laikmetyje. Kai kurie liudijimai atrodo kaip neįtikėtinos fantazijos, bet kiti – stebėtinai įtikinami, turintys detalių, kurios verčia susimąstyti: o kas, jei bent dalis jų yra tiesa?

 

Klasika tapusios istorijosTime,Travel,Concept

 

Istorijų apie keliavimą laiku apstu, bet kai kurios tapo tikromis žvaigždėmis. Prisiminkime kelis labiausiai visame pasaulyje pagarsėjusius atvejus.

 

Moterų iš Versalio paslaptis (1901 m.).1901 m. rugpjūtį dvi anglų mokytojos – Charlotte Anne Moberly ir Eleanor Jourdain – lankėsi Versalio rūmų parke, kai, kaip teigė vėliau, aplinka netikėtai pasikeitė. Jos matė žmones, apsirengusius XVIII a. stiliumi, girdėjo neįprastą muziką ir pajuto keistą atmosferą. Abi moterys tvirtino, kad priėjo prie damos, kuri, kaip jos manė, buvo pati karalienė Marija Antuanetė. Šis įvykis buvo aprašytas jų knygoje „An Adventure“ (1911 m.), o jų pasakojimai stulbino net istorikus: detalės apie rūmų planą, sodus ir kai kurias mažiau žinomas smulkmenas atitiko to meto dokumentus. Vis dėlto vėlesnės analizės rodo, kad tai galėjo būti psichologinių veiksnių – nuovargis, savita psichologinė būsena ar netinkamai interpretuoti Versalio parko teatriniai renginiai. Nepaisant to, ši istorija iki šiol kelia diskusijas tarp paranormalių reiškinių tyrėjų.

 

Charlie Chaplino filmo „Cirkas“ paslaptis. 1928 m. pasirodžiusiame Ch. Chaplino filme „Cirkas“ yra trumpa scena, kurią iki šiol nagrinėja ne tik kino mėgėjai, bet ir laiko kelionių entuziastai. Viename kadre tarp praeivių matoma moteris, glaudžianti prie ausies nedidelį juodą objektą ir atrodanti tarsi kalbėtų telefonu. Vaizdas daugelį privertė suklusti – ar tai įrodymas, kad kas nors atkeliavo iš ateities? Skeptikai pateikia kitokį paaiškinimą: tuo metu buvo naudojami nešiojamieji klausos aparatai su vamzdeliu, o moteris galėjo tiesiog taisytis galvos apdangalą. Vis dėlto ištrauka, kurią galima rasti „YouTube“, jau tapusi interneto fenomenu, dažnai minima sąmokslo teorijų ir paranormaliosios kultūros kontekste.

 

Britų karo lakūno Serlingo atvejis (1935 m.). 1935 m. Karališkųjų oro pajėgų pilotas Victoras Goddardas (istorijose kartais minimas kaip Serlingas – tai klaidingų šaltinių variantas) skrido virš apleisto aerodromo Dremo miestelyje Škotijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais naudotas oro uostas tuo metu buvo uždarytas, pastatai – apleisti, takai apaugę žole. Tačiau skrisdamas atgal po stiprios audros V. Goddardas tvirtino matęs visiškai kitokį vaizdą: šviesiai nudažytus pastatus, geltonai dažytus lėktuvus ir dirbantį personalą. Po 4 metų tas pats aerodromas buvo atnaujintas būtent taip, kaip jis regėjo: pastatai perdažyti, o geltona spalva tapo standartine mokomiesiems RAF lėktuvams. Šis įvykis laikomas vienu įspūdingiausių tariamų laiko slinkčių aviacijos istorijoje. Svarbu paminėti, kad V. Goddardas buvo patikimas karininkas, jo reputacija nepriekaištinga, tad daugelis negali lengvai atmesti šio liudijimo. Skeptikai vis dėlto pažymi, kad galėjo veikti audros sukelti optiniai reiškiniai ar atminties klaidos.

 

„Filadelfijos eksperimentas“ (1943 m.). Antrojo pasaulinio karo metais JAV karinio jūrų laivyno bandymai apaugę daugybe legendų. Populiariausia – „Filadelfijos eksperimentas“. Pasakojama, kad 1943 m. Filadelfijoje, naudojant galingą elektromagnetinį lauką, bandyta padaryti naikintuvą „USS Eldridge“ nematomą radarams. Anot liudininkų, laivas ne tik pranyko iš radarų, bet akimirksniu teleportavosi į kitą uostą – Norfolką Virdžinijoje ir vėl grįžo atgal. Šią istoriją išpopuliarino Karlo Alleno laiškai mokslininkui Morisui Džeisonui, o vėliau – knygos ir filmai. Pasakojama, kad kai kurie įgulos nariai po bandymo tariamai susiliejo su metalu ar išprotėjo. Tačiau skeptikai nurodo rimtų prieštaravimų: oficialūs įrašai rodo, jog „Eldridge“ tuo metu buvo visai kitur, o mokslininkai pabrėžia, kad tais laikais nebuvo nei technologijų, nei teorinių žinių, galinčių paaiškinti tokią teleportaciją. Daugelis tyrėjų mano, kad tai klaidingai interpretuotų įvykių, slaptumo atmosferos ir vėlesnių spekuliacijų derinys.

 

Johno Titoro istorija (2000–2001 m.). Vienas garsiausių šiuolaikinių keliautojų laiku – Johnas Titoras, pasirodęs interneto forumuose 2000-aisiais. Jis prisistatė esąs amerikiečių kareivis iš 2036 m., atvykęs į praeitį misijai – surasti seną IBM 5100 kompiuterį, esą reikalingą ateities technologinėms problemoms spręsti. J. Titoras teigė, kad jo laiko mašina įmontuota „Chevrolet Corvette“ automobilyje, net pateikė brėžinius, kurie, pasak inžinierių mėgėjų, atitiko A. Einšteino reliatyvumo teorijos principus (ypač kalbant apie uždaras laiko kreives). Jo pranešimai neapsiribojo tik techniniais klausimais: J. Titoras pasidalijo bauginančiomis prognozėmis – nuo pilietinio karo JAV pradžios iki pasaulinio konflikto 2015 m. Dalis numatymų nepasitvirtino, tačiau kai kurie pastebėjo, kad jis iš anksto užsiminė apie technologinius pokyčius (tam tikrų duomenų perdavimo protokolų vystymąsi) ar visuomenės susiskaldymą JAV, kuris, anot sekėjų, iš tiesų stiprėjo. Diskusijos dėl J. Titoro istorijos kilo dėl kelių priežasčių: jo atsakymai į forumų dalyvių klausimus buvo detalūs ir išlaikė vidinę logiką, kuri atrodė sunkiai suklastojama. Kai kurie inžinieriai pripažino, kad J. Titoro pateikti paaiškinimai apie gravitacijos bangas ir juodąsias skyles buvo gana tikslūs tuo metu, kai tokios sąvokos dar plačiai neaptarinėtos popkultūroje. Visgi kritikai pažymi, kad nė viena jo didžiųjų prognozių neišsipildė. Be to, forumų žinutės buvo anonimiškos, tad autorius galėjo būti grupė žmonių arba talentingas pasakotojas, pasinaudojęs interneto naujove sukurti savotišką mitą.

 

Nepaisant prieštaravimų, Johno Titoro fenomenas tapo viena žinomiausių interneto legendų: šimtai tinklaraščių, forumų temų, net dokumentinių filmų analizavo jo žinutes. Įdomu tai, kad iki šiol neatsirado įtikinamų įrodymų, kas slypėjo už šio slapyvardžio, kas tik dar labiau maitina diskusijas. Kai kurie entuziastai spėlioja, kad tai galėjo būti socialinis eksperimentas, o kiti – kad J. Titoras galėjo būti talentingas rašytojas ar net grupė moksleivių, gerai išmanančių fiziką. Vis dėlto iki šiol yra tikinčių, kad bent dalis jo pasakojimų tikri.

 

Mokslas prieš mitus

 

Fizika: laiko dilatacija ir kirmgraužos. Laiko kelionės nėra vien fantastų išradimas – šiuolaikinė fizika pripažįsta, kad kai kurios jų formos teoriškai įmanomos. A. Einšteino specialioji reliatyvumo teorija (1905 m.) parodė, kad laikas nėra absoliutus – judant jis gali tekėti lėčiau. Šį efektą, vadinamą laiko dilatacija, realiai patvirtino eksperimentai su greitai judančiomis dalelėmis ir net tikslių atominių laikrodžių matavimais reaktyviniuose lėktuvuose: vos kelių mikrosekundžių skirtumai pasitvirtino taip, kaip prognozavo teorija. A. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija (1915 m.) leidžia ir kitą galimybę – kirmgraužas. Tai hipotetiniai tuneliai tarp skirtingų erdvėlaikio taškų. Tokia struktūra galėtų teoriškai leisti peršokti iš vienos epochos į kitą. Tačiau fizikai, tokie kaip Stephenas Hawkingas, pabrėžė, kad kelionės atgal laiku kelia paradoksus (pvz., „senelio paradoksą“ – kas nutiktų, jei pakeistum praeitį?). Be to, kirmgraužoms stabilizuoti reikėtų vadinamosios egzotinės materijos (hipotetinė medžiaga, kurios savybės, pvz., neigiama masė arba slėgis, neatitinka įprastos fizikos dėsnių) ir energijos kiekių, pranokstančių viską, ką žmonija gali pagaminti. Todėl realybėje tokia kelionė išlieka tik intriguojančia teorija.

 

Psichologija: deja vu ir klaidingi prisiminimai. Kai kurios tariamos laiko slinktys gali būti paaiškinamos psichologijos mokslo. Deja vu – jausmas, kad jau patyrėte tą pačią situaciją, dažnai siejamas su laikina smegenų atminties centro (hipokampo) veiklos anomalija. Neurologai aiškina, kad trumpas signalo uždelsimas tarp pažinimo ir suvokimo dalių sukuria klaidingą įspūdį, jog dabartinis įvykis – praeities prisiminimas. Klaidingi prisiminimai irgi labai paplitę. Tyrimai rodo, kad smegenys linkusios užpildyti spragas informacijoje, remdamosi ankstesne patirtimi ar lūkesčiais. Dėl to žmogus gali būti įsitikinęs, kad matė ar patyrė dalykų, kurie niekada neįvyko. Tokie mechanizmai paaiškina, kodėl net patikimi liudininkai gali tikėti pasakojimais apie tariamus laiko poslinkius.

 

Technologiniai eksperimentai: CERN ir laiko simetrija. Mokslininkai ne tik svarsto teorijas – jie aktyviai tiria laiko prigimtį. CERN dalelių greitintuvas (didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas) leidžia pasiekti sąlygas, panašias į ankstyvosios Visatos momentus. Analizuodami dalelių elgesį, fizikai tiria vadinamąją laiko simetriją – ar fizikos dėsniai išlieka tokie patys, jei laiko kryptis būtų apversta. Nors tiesioginių įrodymų apie praktines keliones laiku nėra, tokie tyrimai padeda suprasti fundamentalius Visatos dėsnius. Įdomu tai, kad kai kurie CERN eksperimentai, pavyzdžiui, neutrino greičio matavimai, kuriuose trumpai pasirodė duomenys apie greitį, didesnį už šviesą (vėliau pripažinti matavimo klaida), parodė, kaip jautriai visuomenė reaguoja į bet kokius galimus įrodymus, galinčius patvirtinti laiko kelionių galimybę. Tai tik įrodo, kad ši tema – tarp mokslo ir mitų – dar ilgai nepaliks vaizduotės ramybėje.

 

Popkultūra ir jos įtaka

 

Laiko kelionių vaizdavimas kine ir literatūroje ne tik teikia pramogą, bet ir formuoja supratimą apie šį reiškinį. Kultiniai filmai, tokie kaip „Atgal į ateitį“, pristatė idėją, jog viena maža praeities detalė gali pakeisti visą ateitį. Šis principas – „drugelio efektas“ – tapo populiariu būdu aiškinti priežasties ir pasekmės ryšius. Vokiečių serialas „Tamsa“ (Dark), kuriame persipina sudėtingos laiko linijos, parodė laiko keliones kaip neišvengiamą likimo ratą, kur praeitis, dabartis ir ateitis susipina į vieną. „Terminatoriaus“ saga savo ruožtu iškėlė paradoksus: ar ateities įvykiai gali būti pakeisti, ar jie visada randa kelią įvykdyti savo „programą“?

 

Literatūroje, pradedant H. G. Wellso „Laiko mašina“ ir baigiant šiuolaikiniais trileriais, laiko kelionės leidžia nagrinėti moralines dilemas: ką darytume, jei galėtume pakeisti istoriją? Šie pasakojimai daro įtaką kolektyvinei vaizduotei – daugeliui žmonių būtent jie sukuria pirmąjį įspūdį apie tai, kas galėtų būti įmanoma.

 

Požiūrį į keliones laiku formuoja ne tik filmai ir knygos, bet ir astrologija bei ezoterinis pasaulis. Čia laikas dažnai suvokiamas ne kaip linijinė tėkmė, o kaip cikliška energija. Astrologijoje planetų judėjimas laikomas kosminiu laikrodžiu, žyminčiu svarbius gyvenimo etapus. Kai kurie astrologai teigia, kad horoskopai padeda suprasti ne tik dabartį, bet ir užuominas apie praeities bei ateities įvykius – tarsi laiko kelionių interpretacija per dangaus ženklus.

 

Ezoterinėje filosofijoje populiari karmos samprata dažnai vaizduojama kaip kosminis laikrodis: tai, ką padarote viename gyvenime, atsikartoja kituose. Tokios idėjos skatina tikėti, kad laikas – ne tiesi linija, o begaliniai pasikartojantys ciklai, kuriuose mūsų veiksmai turi ilgalaikių pasekmių.

 

Mokslo fantastikos pranašystės, kurios tapo tikrove

 

Popkultūra neretai pasirodo esanti vizionierė: rašytojai, režisieriai ir komiksų kūrėjai savo darbuose pristato idėjas, kurios tuomet atrodo neįtikėtinos, bet po kelių dešimtmečių tampa kasdienybe. Šis reiškinys sustiprina tikėjimą, kad net tokia stulbinanti svajonė kaip laiko kelionės vieną dieną gali būti pasiekiama.

 

Telefonai kišenėje – nuo „Žvaigždžių kelio“ iki iPhone. 1960–1970 m. „Žvaigždžių kelio“ (Star Trek) personažai naudojo mažus komunikatorius, leidusius kalbėti bet kurioje planetos vietoje. Tuo metu mobilusis ryšys dar buvo tik teorinis sumanymas, bet šiandien išmanieji telefonai pranoksta serialo vaizduotę – leidžia ne tik kalbėti, bet ir transliuoti vaizdą, naudotis internetu bei dirbtiniu intelektu.

 

Planšetės ir vaizdo skambučiai. „Star Trek“ taip pat pristatė PADD įrenginius – plokščias planšetes, iš pradžių laikytas gryna fantastika. Šiandien tokie įrenginiai, kaip „iPad“ ar „Galaxy Tab“, tapo įprasti net mokyklose. Vaizdo skambučiai, pirmą kartą plačiai vaizduoti Arthuro C. Clarke’o darbuose ir Stanley Kubricko filme „2001: kosminė odisėja“, šiandien yra kasdienybė „Zoom“, „Teams“ ar „FaceTime“ vartotojams.

 

Palydovinė komunikacija ir GPS. A. C. Clarke‘as dar 1945 m. numatė palydovus geostacionarioje orbitoje, kurie galėtų perduoti radijo ir televizijos signalus. Šiandien tai neatskiriama mūsų technologijų dalis – nuo palydovinės televizijos iki GPS navigacijos, be kurios daugelis neįsivaizduoja kelionių.

 

Dirbtinis intelektas ir kalbantys kompiuteriai. Isaaco Asimovo „Robotikos dėsniai“ ar S. Kubricko HAL 9000 personažas iš „2001: kosminės odisėjos“ ilgą laiką atrodė kaip įspėjimas iš tolimo ateities pasaulio. Dabar dirbtinis intelektas ne tik padeda rašyti tekstus, kurti muziką ar diagnozuoti ligas, bet ir valdyti automobilius, optimizuoti energetikos tinklus ar net gali bendrauti su mumis čia ir dabar.

 

3D spausdinimas ir „Tricorder“ medicinos prietaisai. Mokslinės fantastikos serialuose dažnai buvo matomi prietaisai, galintys akimirksniu sukurti ar pataisyti daiktus. Šiandien 3D spausdintuvai leidžia pagaminti viską: nuo raketų detalių iki žmogaus audinių transplantacijoms. „Tricorder“ iš „Žvaigždžių kelio“ – nešiojamas diagnostikos įrenginys – jau turi prototipų realiame pasaulyje: kompanijos kuria nešiojamus jutiklius, galinčius išmatuoti kraujospūdį, deguonies lygį ar net aptikti infekcijas.

 

Virtualioji realybė ir smegenų sąsaja su kompiuteriu. Williamas Gibsonas kibernetinėje fantastikoje įsivaizdavo pasaulį, kuriame žmonės jungiasi prie virtualių erdvių. Dabar VR akiniai leidžia keliauti į kitus pasaulius neišeinant iš kambario. Be to, tokios kompanijos kaip „Neuralink“ dirba su smegenų ir kompiuterio sąsajomis, kurios, bent jau teoriškai, vieną dieną galėtų tapti pirmu žingsniu į minčių keliones laiku.

 

Šie pavyzdžiai rodo, kad mokslinė fantastika dažnai būna ne tiek pramanas, kiek įkvėpimas inovacijoms. Tai įtvirtina mintį: jei komunikatoriai, planšetės ar palydovai kadaise buvo laikomi nerealiais sapnais, kas žino – galbūt ateities mokslininkai vieną dieną atras būdą pasukti laiką atgal arba į priekį.

 

Įdomu

 
  • Kai kurios kvantinės fizikos interpretacijos (pvz., daugialypių pasaulių hipotezė) teigia, kad kiekvienas pasirinkimas ar įvykis galėtų sukurti alternatyvią visatą. Tai reiškia, kad kažkur gali egzistuoti pasaulis, kuriame jūsų gyvenimas pakrypo visiškai kita kryptimi. Ši mintis vilioja tiek fantastus, tiek mokslininkus.
  • Islandijoje veikia nedidelis, bet unikalus muziejus, kuriame surinkti liaudies pasakojimai ir liudijimai apie keliautojus laiku. Vietos folkloras gausus istorijų apie žmones, kurie esą paslaptingai išnyko ir grįžo po metų, nors patiems atrodė, kad praėjo tik kelios minutės. Tai dar kartą parodo, kad laiko kelionių idėja žavi žmoniją nuo senų laikų.
  • Prieš pat patenkant į juodąją skylę, dėl stiprios gravitacijos laikas stebėtojui iš tolo atrodytų beveik sustojęs. Šis reiškinys – tiesioginė reliatyvumo teorijos pasekmė.
  • Kai kuriuose viduramžių Europos rankraščiuose aptinkami pasakojimai apie žmones, kurie, pasiklydę miške ar kalnuose, grįžo namo po kelių dienų, nors aplinkiniams atrodė, kad jų nebuvo dešimtmečius.
  • Neuromokslininkai nustatė, kad mūsų smegenys neturi laiko jutimo organo – pojūtis apie praeinančias minutes ar valandas kyla iš neuronų tinklų veiklos ir gali labai kisti, tai priklauso nuo streso ar nuobodulio.
  • Dėl reliatyvumo efekto greitai skrendantys lėktuvai patiria menką laiko dilataciją: jų laikrodžiai vos šiek tiek atsilieka nuo likusių Žemėje. Tai buvo patvirtinta Hafele-Keatingo eksperimente 1971 m.
 

Autorė Jūratė Survilė