Baltų mitologija – be galo įdomi ir paslaptinga, glaudžiai susijusi su gamtoje vykstančiais procesais. Metų laikų kaita ir nuolatiniai gamtos virsmai senovės lietuviams buvo itin reikšmingi, todėl jie juos apipynė įvairiais ritualais. Tikėta, kad šios apeigos gali lemti sėkmę, sveikatą, gausų derlių ir namų apsaugą. Sužinokime daugiau apie paslaptingąjį Rėdos ratą ir senąsias šventes, dar vadinamas šabašais.

 

Rėdos ratasShamanic,Drum,In,Nature,,Shamanic,Drum,Made,Of,Deer,Goat.

 

Gyvendami gamtos ritmu, senovės lietuviai kasmet matė ir jautė cikliškai besikartojantį gamtos ir būties galių bangavimą. Natūralu, kad jų kalendorinių švenčių ciklas sutapo su gamtoje vykstančiais pokyčiais – augalo vegetaciniu ciklu. Viena svarbiausių metų švenčių buvo Rasos, arba Kupolė, švenčiama birželio pabaigoje, per ilgiausią vasaros naktį. Rasos buvo švenčiamos tuomet, kai rugiai pradėdavo rasoti arba kai augalija pasiekdavo didžiausią suvešėjimo tašką – brandą, anksčiau vadintą „kupa“. Šiuo laikotarpiu gamta prisipildo didžiausios gyvybinės galios: augalas subrendęs tiek, kad galėtų pradėti naują gyvybę.

 

Visiškai subrendus augalui, prasideda naujas jo ciklas – sėklų paskleidimas ir palaipsnis nykimas. Saulei perkopus aukščiausią tašką dangaus skliaute, ji ima siųsti vis mažiau šviesos žemei, ir artėja rudeninis virsmas – vasaros perėjimas į žiemą. Po keturių mėnesių švenčiamos mirtimi dvelkiančios Ilgės, kai gamta keičia savo rūbą, o gyvybingumas virsta žiemos rimtimi. Ilgės laikytos vartais į mirties, arba maros, pasaulį, kuriame paliegę būties šešėliai ilgisi saulės šviesos ir gajos. Perėjusi į maros sritį, gyvybės kreivė ir toliau leidžiasi žemyn iki žiemos saulėgrįžos – priešpriešos aukščiausiam gyvybės suklestėjimui, kupai. Tamsa tirštėja, pasaulis tarytum smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį gamtos nuovargio tašką. Tačiau Kalėdos kartu žymi ir vilties pradžią: įvyksta lūžis, peržengiamas slenkstis iš kūsti į kusti – iš liesėjimo į gyvėjimą, atkutimą. Iš čia kilo ir Kūčių pavadinimas, nes būtent Kūčių naktį įvyksta didysis virsmas, kai gyvybinė energija vėl ima kilti aukštyn – į šviesą, į viltį.

 

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis virsmas – žiemos perėjimas į vasarą. Tai metas, kai švenčiamos atbudimo, atsigavimo ir gimimo šventės: Užgavėnės ir Velykos.

 

12–21 Elnio devyniaragio šventė, Kalėdos

 

Nuo Vėlinių, arba Ilgių, iki žiemos saulėgrįžos gyvybės kreivė ir toliau leidžiasi žemyn, pasiekdama žemiausią tašką per žiemos saulėgrįžą. Senovės lietuviai, kaip ir kai kurių kitų kraštų pagonys, šiuo laikotarpiu švęsdavo Elnio devyniaragio šventę. Tikėta, kad mitinis elnias, savo raguose nešdamas saulę, pargrąžina ją atgal į Žemę.

 

Ši diena žymėjo naujo gyvenimo ciklo pradžią, todėl būtent per šią šventę buvo svarbu išsikelti naujus tikslus, norus ir uždavinius. Ne veltui iki pat šių dienų daugelis žmonių – vieni pasąmoningai, kiti labai sąmoningai, planuodami, pasižymėdami ar vizualizuodami – kuria naujų metų planus, galvoja norus ir dalijasi palinkėjimais.

 

Vis dėlto verta įsidėmėti, kad senus darbus reikėtų stengtis užbaigti ne iki kalendorinių Naujųjų metų, o būtent iki gruodžio 21-osios. Iki šios dienos tamsųjį metų laikotarpį dar valdo mirties būtybės, o nuo gruodžio 21-osios (ir net jos metu) jau derėtų turėti aiškų planą netrukus prasidėsiančiam naujam gyvenimo ciklui. Svarbu nepamiršti, kad tai Saulės sugrįžimo šventė, todėl būtina nusiteikti viltingai.

 

Laikantis senųjų papročių, šiuo metu taip pat galima išsiburti ir pažvelgti, kas laukia ateinantį ciklą.

 

02–02 Perkūno diena

 

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, o gyvybės kreivė pamažu pradeda kilti aukštyn – ima busti gyvybinės gamtos galios. Vis dėlto iki tikrojo pavasario, šviesių dienų ir šilumos dar teks palaukti.

 

Pačioje vasario pradžioje buvo šventinama namų ugnis ir aukojama dievui Perkūnui, prašant apsaugos nuo gaisrų, ligų ir piktos akies. Senovės Latvijoje ši diena buvo minima kaip Vėjo diena, o JAV ir Kanadoje – kaip Švilpiko diena.

 

Ši šventė siejama su pirmosiomis kliūtimis, galinčiomis sutrukdyti įgyvendinti susikurtus planus ir troškimus, išsikeltus Rėdos rato pradžioje, per žiemos saulėgrįžos šventę. Būtent todėl Perkūno dieną buvo atliekami ritualai, kuriais prašyta aukštesniųjų jėgų pagalbos įveikiant šias kliūtis, kaip pavasario ir Saulės jėga pamažu įveikia žiemą. Buvo tikima, kad jei šią dieną sudundės Perkūnas, pavasaris ateis anksti ir atneš didelių permainų. Šią dieną ypač tinka deginti vaškines žvakes.

 

03–21 Pavasario lygiadienis, arba Lygė

 

Pavasario lygiadienis žymi astronominę pavasario pradžią – tai metas, kai diena susilygina su naktimi. Ši diena laikyta pavasario darbų ir sėjos pradžia. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose, todėl senovės lietuviai tikėjo, kad ryte nusimaudžius upėje, tekančioje iš Rytų, žmogus visus metus bus tyras ir sveikas. Toks rytinis apsiplovimo paprotys užfiksuotas ir per Velykų šventę.

 

Senovėje merginos per pavasario lygiadienį stengdavosi kuo aukščiau išsisupti tikėdamos, kad taip jų linai užaugs ilgi ir stiprūs. Pavasario lygiadienio ritualai buvo siejami ne tik su augalų sudygimu, bet ir su asmeniniu augimu, įsitvirtinimu bei vidinės jėgos stiprinimu.

 

Jei derliaus šventėse buvo dalijamasi užaugintomis gėrybėmis, jų gausa ir pertekliumi, tai sėja visuomet buvo nukreipta į save – sėjama tikintis gero derliaus, gebėjimo įveikti iškilusias kliūtis savomis jėgomis, be aplinkinių pagalbos. Ne veltui šiuo laikotarpiu prasideda ir pirmasis astrologinis Zodiako ženklas – Avinas. Avinui būdingos stiprios lyderio savybės neretai klaidingai painiojamos su egoizmu ar egocentrizmu.

 

Tikėta, kad siekiant sėkmės šią dieną verta pasitikti saulėtekį deginant laužus, namuose atlikti generalinę tvarką, taip pat sėti ar sodinti augalus – tiek tiesiogine, tiek simboline prasme.

 

05–01 Valpurgijos naktis

 

Valpurgijos, arba Beltanės, naktis pagal senąją tradiciją minima tuomet, kai pražysta gudobelės, arba per pilnatį iki jų žydėjimo. Ji laikoma viena iš aštuonių svarbiausių raganų švenčių – Šabų, skirtų atgimstančiai gamtai ir vasaros pradžiai pagerbti. Tai apvalančios ugnies, vaisingumo, stiprybės ir brandos metas.

 

Tikėta, kad šią naktį riba tarp dviejų pasaulių tampa itin trapi, todėl raganos visame pasaulyje rinkdavosi energetiškai stipriose vietose. Manoma, jog Lietuvoje jos būrėsi ant Šatrijos ir Rambyno kalnų. Šią naktį taip pat vykdavo naujų raganų įšventinimo apeigos.

 

Ugnis, laikyta energetiką valančia, stiprinančia ir saugančia stichija, neprarado savo reikšmės ir šiandien. Šabo metu buvo šokama aplink laužą, vaikščiojama žarijomis. Šiuo laikotarpiu šiuolaikinės raganos ir raganiai tuokiasi, o liaudyje populiarios gegužinės taip pat buvo orientuotos į naujas pažintis ir flirtą.

 

Šią naktį patariama deginti žvakes ir liepsnoms patikėti savo norus, atsikratyti nereikalingų daiktų, pasipuošti žiedais ir žalumynais, o ankstų rytą pasivaikščioti gamtoje.

 

06–23 Rasos

 

Rasos, arba Joninės, žymi astronominę vasaros pradžią – vasaros saulėgrįžą, kai naktis yra trumpiausia metuose. Nors šiandien šventė minima birželio 23-iąją, senovėje su ja susijusios apeigos ir ritualai trukdavo gerokai ilgiau – savaitę, dvi ar net visą mėnesį, nuo Sekminių iki Petrinių.

 

Ryškiausi ir iki šių dienų išlikę Rasų papročiai – laužų kūrenimas ir šokinėjimas per ugnį, paparčio žiedo ieškojimas, kupoliavimas bei iš surinktų žolynų pinami vainikai. Nuo seniausių laikų tikėta, kad Rasų išvakarėse surinkti augalai pasižymi stipriausiomis gydomosiomis ir maginėmis savybėmis. Su šia vidurvasario švente labiausiai siejami penki augalai: jonažolės, verbenos, kraujažolės, paparčiai ir kiečiai. Lietuvoje taip pat gyvavo paprotys surinkti net 23 skirtingų lauko augalų puokštę.

 

Vienišos merginos leisdavo vainikus į upę tikėdamos, kad du susiglaudę vainikai pranašauja artėjančią santuoką, o sudžiovinti vainikai saugodavo namus. Minint vasaros saulėgrįžą buvo būtina ne tik sulaukti aušros, bet ir praustis rasoje, šaltiniuose, upėse ar ežeruose – manyta, kad šią naktį vanduo įgauna ypatingų galių, suteikiančių sveikatos, jaunystės ir grožio.

 

Dabar sutikdami Jonines galime atkartoti svarbiausius senovinius ritualus: kūrenti laužus, maudytis, pinti vainikus ir pasitikti saulėtekį.

 

08–01 Ubagų diena

 

Ubagų diena – viena labiausiai primirštų švenčių, siejama su Saulės ir gyvasties virsmu į derlių bei gausą. Žmogaus gyvenime šis virsmas atliepia pažinties aistros, polėkio ir meilės perėjimą į šeimą, rūpestį ir atsakomybę. Pagal pagoniškąją pasaulėžiūrą, šią dieną galima laikyti savotiška tikrąja Motinos diena.

 

Šią dieną vyravo tradicija globoti tuos, kurie negali džiaugtis motiniška šiluma ar šeimos rūpesčiu, todėl elgetoms buvo dalijama duona, ankstyvojo derliaus dovanos. Taip pat buvo atliekami ritualai, skirti šeimai sutvirtinti ir derliui gausinti.

 

Ubagų dieną ir šiandien galima paskirti rūpinimuisi tais, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Verta pažvelgti, kam galime paaukoti ar prie kokios labdaringos, savanoriškos veiklos prisidėti. Tai gali būti ir nedidelis gerumo gestas – svarbiausia, kad jis būtų nukreiptas ten, kur labiausiai reikalingas. Nepamirškime ne tik vienišos kaimynės, bet ir beglobio gyvūno.

 

09–23 Rudens lygiadienis

 

Rudens lygiadienį naktis vėl susilygina su diena, o metų Ratas ima leistis žemyn. Tai astronominė rudens pradžia. Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau reikšmingų pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, pasirodo pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinė paukščių migracija, o miškuose prasideda kanopinių žvėrių vestuvės – ruja.

 

Rudens lygiadienis laikytas apmąstymų ir magijos metu. Iki šios dienos buvo baigiami darbai laukuose, daržuose ir soduose, vykdavo mugės, o rugiapjūtės pabaiga švenčiama ištaigingomis vaišėmis. Lygiadienis – puiki proga įvertinti per metus pasiektus rezultatus. Ne veltui po derliaus nuėmimo švenčių vykdavo vestuvės – kaip visos vasaros, prasidėjusios Valpurgijos naktimi ir Joninėmis, vaisius.

 

Tikėta, kad ši diena pasižymi ypatinga magija, nes raganos mini vieną iš metų Šabų – Maboną. Jo metu prisimenamos mirusios giminės moterys, atliekami turtą ir gerovę gausinantys ritualai. Tai taip pat palanki diena žalingiems įpročiams, netinkamoms situacijoms atsikratyti ar nepageidaujamiems įvykiams atitolinti.

 

Tamsusis metų laikotarpis prasideda būtent rudens lygiadieniu. Šis metas laikytas itin tinkamu bendrauti su mirusiųjų pasauliu, protėvių pagalbai prašyti, taip pat kapinių magijai. Ypač palanku vizualizuoti, kartoti afirmacijas ir apmąstyti vidinius pokyčius.

 

11–01 Vėlinės, arba Ilgės

 

Lapkričio 1-ąją šiuolaikinės raganos mini savotiškus Naujuosius metus – tai metas, kai užbaigiami metų darbai ir pamažu pradedami brandinti nauji norai, su kuriais bus pasitikta naujo ciklo pradžios šventė – žiemos saulėgrįža.

 

Daugybė tautų visame pasaulyje šiuo laikotarpiu mini laiką, kai mirusieji sugrįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Dažniausiai tai vyksta spalį–lapkritį, kai gamta apmiršta ir nutyla. Tikėta, kad tuomet atsiveria vartai į mirusiųjų pasaulį, kuriame paliegę būties šešėliai ilgisi iškeliavusios saulės šviesos.

 

Šią dieną atliekami mirties, atsisveikinimo, atsikratymo, darbų ir veiklų užbaigimo ritualai. Senasis laikotarpis baigėsi, todėl būtina su juo atsisveikinti – jį paleisti, „palaidoti“ ir atiduoti mirties dievų bei deivių globai.

 

Ilgės taip pat yra metas peržvelgti praėjusius metus: prisiminti, kas buvo gera, ko pritrūko, kur galėjome pasistengti labiau. Tai naudinga vidinė atskaitos akimirka, nes netrukus bus suteikta nauja galimybė – dar vienas gyvenimo ciklas, dar vieni metai pokyčiams, augimui ir atsinaujinimui.

 

Autorė Laima Samulė