Turbūt nė vienas mėnuo negali pasigirti tokia šviežios žalumos ir žiedų gausa, kaip gegužė. Tad nenuostabu, kad iš šiltnamių ir nuo palangių žydintys augalai pagaliau pradedami sodinti į atvirą gruntą. Kuriamos lauko gėlių kompozicijos žiedais, aromatu ir spalvomis džiugins iki pat vėlyvo rudens.

 

Gėlynų madosThe,Gardener,Is,Planting,A,Flower,Garden.,Selective,Focus.,Nature.

 

Šiuo metu gėlininkystėje dominuoja dermė tarp natūralistinio estetiškumo ir funkcionalaus modernumo. Vis dažniau atsisakoma griežtų formų. Šiuolaikiniuose soduose ir vis mažėjančiuose gėlynuose karaliauja dekoratyviniai žolynai, pavyzdžiui, lendrūnai ar miskantai. Jie derinami su ryškiais, tačiau natūraliai atrodančiais žydinčiais augalais: ežiuolėmis, saulainėmis, žvirbliarūtėmis. Kalbant apie spalvų tendencijas, dizaineriai rekomenduoja rinktis ramius ir natūralius tonus – pastelines alyvinę, kreminę, prislopintą rožinę. Visgi jas drąsiai galima papildyti ryškesniais akcentais: sodria vyšnine, terakotos ar net purpurine spalva, kuri suteikia gėlynui gylio ir dramatiškumo. Ryškiausia pastarojo meto tendencija – nostalgijos lydimas senųjų lietuviško darželio gėlių sugrįžimas. Jurginai, bijūnai, gvaizdūnės ir flioksai, kadaise laikyti senamadiškais, šiandien tampa ištvermingomis modernių sodų žvaigždėmis. Tik svarbu prisiminti, kad jų komponavimo principai pasikeitė. Užuot sodinus atskirose eilėse, patariama įlieti į mišrius gėlynus, derinant su smulkiažiedžiais augalais ar puriais varpiniais žolynais, taip sukuriant laukinės pievos įspūdį. Stambiažiedžiai bijūnai puikiai atrodo tarp lengvų rasakilų ar melsvių, o aukšti jurginai gali tapti vertikaliais akcentais minimalistiniame fone. Toks derinimo būdas leidžia senosioms rūšims suskambėti naujai: išlaikyti ryšį su tradicija, bet kartu atitikti šiuolaikinį estetikos suvokimą. Senosios gėlės pasirenkamos dėl tvirtų stiebų ir gebėjimo pritraukti bites bei drugelius, taip skatinant biologinę įvairovę. Tiesa, norint, kad gėlynas ne tik atrodytų madingai, bet ir džiugintų iki pirmųjų šalčių, teks nemažai padirbėti.

 

Svarbi užduotis – vietos parinkimas

 

Tikrasis darbymetis prasideda būtent gegužę: į nuolatinę vietą keliauja gausybė vienmečių ir daugiamečių augalų. Saulėtose vietose puikiai jaučiasi ir gausiai žydi vienmetės gėlės, tokios kaip petunijos, smulkiažiedės surfinijos (kalibrachojos), gvaizdūnės ar sprigės, kurios mėgsta tiesioginę šviesą ir šilumą. Iš daugiamečių gėlių gegužę į dirvą drąsiai sodinami bijūnai, ežiuolės ir levandos, tačiau svarbu užtikrinti, kad vieta būtų atvira ir neužgožta šešėlio. Pavėsingiems sodo kampeliams rekomenduojama rinktis melsves, kurios džiugina dekoratyviais lapais, arba elegantiškąsias astilbes ir bergenijas. Pavėsyje taip pat puikiai veša vienmetės begonijos ir fuksijos, kurios nepakenčia kaitrios vidurdienio saulės. Parenkant vietą gėlėms, būtina atsižvelgti ne tik į apšvietimą, bet ir dirvožemio drėgmę, vėjuotumą. Mat aukšti kardeliai ar jurginai gali išvirsti nuo stiprių gūsių. Svarbu nuspręsti, kurias gėles sodinti į dirvą, o kurias palikti vazonuose. Į dirvą geriausia sodinti tas rūšis, kurios turi gilias šaknis arba plečiasi į plotį: jurginus, lelijas, raganes. Paprastuose ir pakabinamuose vazonuose rekomenduojama auginti svyrančiąsias pelargonijas, surfinijas ar lobelijas. Užklupus netikėtoms vėlyvoms gegužės šalnoms, augalus galima greitai įnešti į vidų. Be to, vazoninės kompozicijos suteikia lankstumo keičiant sodo estetiką, leidžia papuošti terasas ar lauko laiptus ten, kur nėra atviros žemės lopinėlio. Tinkamai gegužę suformuotas gėlynas džiugins visą vasarą, o deramas šviesos ir vietos parinkimas užtikrins gausų žydėjimą. Patyrę sodininkai primena, kad ką tik pasodintas augalas itin jautrus, tad norint suteikti geriausias sąlygas įsišaknyti, reikia sodinti tinkamai. Štai 5 paprasti sodinimo į atvirą gruntą principai:

 
  • Tinkama duobė ir paruošimas. Iškaskite duobę, kuri būtų bent du kartus platesnė ir gilesnė už augalo šaknyną, kad šaknys galėtų lengvai plėstis. Į duobės dugną įberkite komposto arba purios juodžemio žemės, kuri užtikrins geresnę aeraciją ir drenažą.
  • Sodinimo gylis ir fiksavimas. Įstatykite augalą į duobę taip, kad jis būtų tame pačiame gylyje, kokiame augo vazonėlyje, nes per giliai sodinant gresia supūdyti stiebą. Užpildę tuščias vietas žemėmis, jas švelniai prispauskite delnais, kad neliktų oro tarpų, trukdančių šaknims įsitvirtinti.
  • Gausus laistymas. Tik pasodintą gėlę būtina gausiai palaistyti, net jei žemė atrodo drėgna, nes vanduo padeda dirvožemiui glaudžiai priglusti prie šaknų. Vėliau liekite anksti ryte arba vakare, venkite sušlapinti lapus, kad apsaugotumėte augalus nuo ligų ir nudegimų.
  • Protingas tręšimas. Pirmąsias dvi savaites po pasodinimo papildomai tręšti nederėtų, kad augalas visas jėgas skirtų šaknų sistemai prigyti, o ne žalumai auginti. Vėliau naudokite žydinčioms gėlėms skirtas kompleksines trąšas, laikydamiesi nurodytų instrukcijų ir neviršydami normų.
  • Mulčiavimas ir apsauga. Aplink pasodintą gėlę paskleiskite 3–5 cm storio mulčio sluoksnį (pavyzdžiui, medžio žievės ar nupjautos žolės): sulaikys drėgmę ir neleis augti piktžolėms. Mulčias taip pat saugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų, kurie gegužę vis dar dažni.
 

Gudrybės, kurias verta žinoti kiekvienam gėlininkui

 

Augalus, atkeliavusius iš šiltnamio ar namų palangės, būtina grūdinti. Šis procesas turėtų trukti bent savaitę, kasdien išnešant vazonėlius į lauką vis ilgesniam laikui, pradedant nuo kelių valandų pavėsyje, kad saulė ir vėjas nesukeltų šoko. Sodinant gėles privalu griežtai laikytis rekomenduojamų atstumų, kurie dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 50 cm, tai priklauso nuo rūšies. Mat per tankiai pasodinti augalai konkuruoja dėl maistinių medžiagų ir drėgmės, be to, suprastėja oro cirkuliacija, skatinanti grybelines ligas. Deja, sėkmingai prigyja ne visi sodinukai. Suprasti, kad gėlė neprigijo, galima iš lėto vytimo, kuris nepraeina net gausiai palaisčius, spalvos praradimo ar džiūstančio pagrindinio stiebo. Visgi tokį augalą dar galima bandyti gelbėti: skubiai nuskabyti visus žiedus ir dalį lapų, kad augalas taupytų energiją šaknims, ir suteikti dirbtinį pavėsį. Jei augalas visgi nušalo ar nepataisomai nudžiūvo, jį būtina kuo skubiau pakeisti nauju sodinuku, tik šiek tiek atnaujinti dirvą šviežiu kompostu. Gegužės pabaigoje ar birželį atsodintos gėlės dažnai net greičiau pasiveja pasodintas per anksti, nes dirva būna idealiai įšilusi. Ne mažiau svarbu reguliariai ravėti ir purenti dirvą, nes piktžolės ne tik atima maistines medžiagas, bet ir tampa kenkėjų židiniu. Purenimas leidžia deguoniui pasiekti šaknis ir kliudo susidaryti kietai plutai, kuri trukdo įsisavinti drėgmę. Kitas naudingas patarimas – nepamiršti nuskabyti peržydėjusių žiedų, nes tai skatina augalą krauti naujus pumpurus, užuot skyrus energiją sėkloms brandinti. Taip užtikrinamas estetiškas ir ilgalaikis gėlyno vaizdas iki pat pirmųjų rudens šalnų. Jeigu kapstytis sode planuojama tik savaitgaliais, vertėtų rinktis mažiausiai reiklias gėles: šilokus, snapučius, medetkas, nasturtes, kosmėjas.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė