Nuodai nuo seniausių laikų lydėjo žmoniją. Vieni juos laikė priemone apvalyti dvasią, išvaryti blogį ar net pakeisti žmogaus likimą, kiti nuodus naudojo kur kas pragmatiškiau – tyliai atsikratydavo priešininkų. Tai, kas ištisus amžius buvo apipinta mitais ir prietarais, šiandien atsiskleidžia visai kitu pavidalu – laboratorijų šviesoje.

 

GARSIAUSI NUODAI: TARP MITŲ IR REALYBĖSWitch's,Potion.,Halloween,Bottle,With,Magic,Potion,,Skull,Inside,And

 

Gyvačių nuodai. Viena garsiausių istorijų, kuriose minimi gyvačių nuodai, siejama su tariama Kleopatros savižudybe. Vis dėlto šiuolaikiniai istorikai nėra vieningi: neaišku, ar ji iš tiesų nusižudė, ar buvo nužudyta, o kai kuriose versijose teigiama, kad mirtį galėjo sukelti ne gyvatės įkandimas, bet nuodingas tepalas. Manoma, jog jei Kleopatrai būtų įkandusi Egipto kobra, mirtis greičiausiai nebūtų buvusi nei greita, nei neskausminga. Egipto kobros nuodai pasižymi neurotoksiniu ir citotoksiniu poveikiu: įkandimo vieta paprastai skausminga, patinsta, gali susidaryti pūslių. Vėliau pasireiškia kitų simptomai: paralyžius, galvos skausmas, pykinimas, traukuliai. Žmogaus mirtis dažniausiai įvyksta dėl kvėpavimo nepakankamumo, kuris prasideda tik vėlesnėse stadijose, kai nuodai jau būna paveikę ne tik kvėpavimo, bet ir širdies veiklą.

 

Dėmėtoji mauda. Šio augalo šaknis gali priminti mažą baltą morką ar pastarnoką, o pats augalas neretai painiojamas su kitais salierinių (morkinių) šeimos augalais. Visose jo dalyse yra toksiškų alkaloidų, galinčių sukelti greitai progresuojantį raumenų silpnumą, paralyžių ir galiausiai – kvėpavimo nepakankamumą, jei paralyžiuojami kvėpavimo raumenys. Dėl to apsinuodijimas dažnai aprašomas kaip palaipsniui stiprėjantis kūno sąstingis, kai judesiai vis labiau lėtėja. Garsiausias istorinis dėmėtosios maudos atvejis siejamas su Sokratu. 399 m. pr. Kr. Atėnuose jis buvo nuteistas mirties bausme, apkaltintas bedievyste ir jaunimo „tvirkinimu“. Kaip pasakoja Platonas dialoge „Fedonas“, Sokratas pats išgėrė jam paduotą nuodų gėrimą, dar kiek pavaikščiojo, kol pajuto sunkėjančias kojas, atsigulė, o netrukus nuodai pasiekė širdį ir jis mirė.

 

Strichninas. Tai vienas garsiausių augalinių alkaloidų, kurio poveikis itin skausmingas. Apsinuodijus prasideda stiprūs raumenų spazmai ir traukuliai, kuriuos gali išprovokuoti net šviesa, garsas ar prisilietimas. Strichninas blokuoja glicino receptorius, todėl raumenų veikla tampa nekontroliuojama. Apsinuodijęs žmogus dažnai išlieka sąmoningas ir suvokia, kas su juo vyksta. Mirtis dažniausiai ištinka dėl kvėpavimo nepakankamumo – traukuliai ir krūtinės raumenų spazmai neleidžia normaliai kvėpuoti. Prie to gali prisidėti ir komplikacijos, tokios kaip perkaitimas, acidozė ar raumenų irimas.

 

Arsenas. Arsenas yra metaloidinis elementas, natūraliai paplitęs Žemės plutoje, todėl jo pėdsakų randama dirvožemyje, ore, vandenyje ir maiste. Istoriškai arseno junginiai naudoti buityje ir pramonėje, pavyzdžiui, pesticiduose ar medienai konservuoti. Šiandien toks panaudojimas daugelyje šalių griežtai ribojamas dėl pavojaus žmonėms, ypač vaikams ir naminiams gyvūnams. Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais arsenas itin liūdnai pagarsėjo dėl kelių priežasčių: buvo palyginti lengvai gaunamas, veikė ne iš karto, o apsinuodijimo požymiai dažnai priminė įprastas ligas. Vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai ir silpnumas galėjo būti palaikyti žarnyno infekcijomis, įskaitant tuo metu paplitusią cholerą. Padėtis pasikeitė atsiradus patikimesniems teismo chemijos metodams – vienas svarbiausių buvo 1836 m. sukurtas Maršo testas, leidęs jautriai aptikti arseno pėdsakus.

 

Polonis. Itin pavojingas cheminis elementas dėl savo radioaktyvumo. Dažniausiai minimas izotopas – polonis-210, skleidžiantis alfa daleles. Iš išorės jos beveik nepavojingos, nes jų nepraleidžia oda, tačiau patekusios į organizmą – įkvėpus, prarijus ar per žaizdą – gali smarkiai pažeisti audinius. Nors kartais teigiama, kad vienas gramas polonio galėtų nužudyti milijonus žmonių, mokslininkai pabrėžia, jog mirtina dozė priklauso nuo daugelio veiksnių: cheminės formos, įsisavinimo, pasiskirstymo organizme ir poveikio trukmės. Polonis neveikia akimirksniu – sukelia ūminį radiacinį sindromą. Pirmosiomis dienomis pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir silpnumas, todėl diagnozė gali būti klaidinga ar vėluoti. Vėliau mažėja kraujo ląstelių kiekis, slenka plaukai, pažeidžiamos gleivinės ir sutrinka daugelio organų funkcijos. Specifinio priešnuodžio nėra – gydymas daugiausia palaikomasis, o didelė dozė dažniausiai baigiasi mirtimi.

 

Šunvyšnė. Vienas garsiausių nuodingų augalų, siejamas su itališka fraze bella donna („graži moteris“). Renesanso laikų Italijoje buvo pasakojama apie šunvyšnės ekstraktų naudojimą grožiui, ypač akių vyzdžiams išplėsti, kad žvilgsnis atrodytų viliojantis. Šiame augale gausu tropaninių alkaloidų – atropino, skopolamino ir hiosciamino. Jie veikia nervų sistemą blokuodami muskarininius acetilcholino receptorius, tarsi „išjungdami“ parasimpatinę organizmo reguliavimo dalį. Dėl to sausėja burna ir gleivinės, padažnėja širdies ritmas, išsiplečia vyzdžiai, sutrinka rega, šlapinimasis, gali kilti karščiavimas. Sunkesniais atvejais – dezorientacija, haliucinacijos ir kliedesiai. Šunvyšnės uogos yra blizgios, tamsios ir gali atrodyti valgomos, todėl apsinuodijimų pasitaiko ir atsitiktinai. Net nedidelis jų kiekis gali būti mirtinai pavojingas, todėl šunvyšnės laikomos vienu toksiškiausių laukinių augalų Europoje.

 

NEĮTIKĖTINOS AP(SI)NUODIJIMO ISTORIJOS

 

Borgijų šeima ir paslaptingų nuodų šešėlis

 

Renesanso Italijoje nuodai buvo neatsiejami nuo politikos. Pasakojama, kad viena garsiausių to meto giminių – Borgijų šeima – turėjo ypatingą nuodą, vadinamą cantarella, kuriuo esą buvo šalinami popiežiaus rūmų priešai. Istorikai pabrėžia, kad tiksli cantarella sudėtis nėra žinoma, tačiau spėjama, jog tai galėjo būti su arsenu susijęs mišinys. Ši medžiaga tuo metu buvo lengvai gaunama ir „patogi“: bespalvė, be ryškaus kvapo, o ūmūs simptomai – vėmimas, viduriavimas, silpnumas – galėjo atrodyti kaip įprasta liga. Tiesa, nemažai tuo laikotarpiu staiga mirusių dvasininkų ar didikų atrodė pernelyg „keistai“ pasitraukę iš politinio žaidimo, kad viską būtų galima paaiškinti vien atsitiktinumu.

 

Lėta Napoleono mirtis

   

Napoleono Bonaparto mirtis 1821 m. Šventosios Elenos saloje iki šiol kelia diskusijų. Ilgą laiką dominavo versija, kad jis mirė nuo skrandžio vėžio, tačiau vėliau kilo įtarimų dėl galimo lėtinio apsinuodijimo arsenu. Autentiškų Napoleono plaukų tyrimai atskleidė padidėjusią arseno koncentraciją, galinčią rodyti ilgalaikį šios medžiagos poveikį. Vis dėlto tai dar nebūtinai reiškia sąmoningą nuodijimą: to meto aplinka – sienų dažai su arseno pigmentais, vaistai, kosmetika – galėjo būti nuolatinis arseno šaltinis.

 

Aleksandro Litvinenkos mirties byla: naujas nuodas pasaulio istorijoje

   

XXI a. nuodų istorija įgavo visiškai naują veidą, kai kartu su branduolinėmis technologijomis atsirado ir radioaktyvieji nuodai. Aleksandro Litvinenkos, vieno ryškiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų, nunuodijimas Londone 2006 m. tapo pirmuoju plačiai dokumentuotu atveju, kai žmogus buvo sąmoningai nunuodytas radioaktyviuoju poloniu-210. Po susitikimo, kurio metu A. Litvinenka gėrė arbatą, jis staiga susirgo. Iš pradžių medikai įtarė infekciją ar įprastą apsinuodijimą, tačiau išsami Didžiosios Britanijos laboratorijų analizė atskleidė neįprastą spinduliuotės pėdsaką, būdingą būtent poloniui-210. Vėliau radioaktyviosios medžiagos likučių buvo aptikta dešimtyse Londono vietų. Viešas tyrimas parodė, kad tai buvo tikslingas, kruopščiai suplanuotas nuodijimas itin toksišku radionuklidu, tapusiu šiuolaikinės politinės istorijos simboliu.

 

Autorė Monika Budnikienė