Ko gamta suteikia vaiko asmenybei, kaip gamtos pasaulis formuoja vaiko charakterį, kokius gebėjimus ugdo? Į šiuos ir kitus klausimus atsakyti padėjo psichologė, psichoterapeutė, psichologinių knygų vaikams autorė Vilma Mažeikienė. Moteris įsitikinusi „Vaikams nuo mažens turi būti skiepijama meilė gamtai, o ėjimas į lauką ar gamtą turi būti normali dienos rutina.“

 

gamta

Kaip skiriasi miesto ir kaimo vaiko gyvenimas?

 

Tiek vaiko auginimas gamtoje, kaime, tiek ir mieste turi pliusų ir minusų. Augdamas mieste, vaikas turės daugiau galimybių tobulinti savo gebėjimas ar juos atrasti. Įvairiausi būreliai, kursai, pamokėlės, mokyklėlės, užklasinė veikla – mieste pasirinkimas žymiai didesni negu kaime. Be to, gyvenimas mieste, gali padėti vaikui lengviau užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, teikti drąsos, išmokyti geriau orientuotis erdvėje, planuoti savo laiką, kuomet reikia spėti autobusu grįžti namo ar pasirinkti tinkamą maršrutą. Tačiau gamtoje augantis vaikas turi galimybę tobulinti kitokius gebėjimus, Moksliniai tyrimai atskleidžia, jog gamtos pasaulis padeda kurti savimi pasitikintį, kūrybingą, atsakingą, sumanų ir laimingą žmogų. Naujausi moksliniai tyrimai įrodė, kad vaikai, kurie žaidžia lauke, leidžia laiką gamtoje, yra protingesni, laimingesni, dėmesingesni, juos mažiau žymiai rečiau nei namuose užsidariusius vaikus kamuoja nerimas. Psichologė Vilma Mažeikienė, įsitikinus – kad ir kur begyventų, tėvai gali suteikti vaikui galimybę turiningai praleisti laiką gamtoje. „Be abejo, kaimo vaikai gali dažniau būti gamtoje, nuolat stebėti jos pokyčius, tyrinėti ją. Tačiau, jei mieste gyvenantys tėveliai stengiasi kuo dažniau išvežti savo vaikus į gamtą, tai jie irgi turi tokias pat galimybes, kaip ir kaimo vaikai. Esmė, ne kiekybė, o buvimo gamtoje kokybė. Dėti vaikams etiketes – pavojinga, juk ir vaikai – labai individualūs.

 

Gamta ugdo vaiko pasitikėjimą savimi

 

Žaidimai gamtoje suteikia daug daugiau laisvės, jie žymiai mažiau apibrėžti ar struktūruoti nei žaidimai viduje. Gamtos pasaulis – neribota erdvė vaiko fantazijai skleistis. Galima teigti, jog gamtoje vaikas sukuria kitą, savo atskirą pasaulį. Jo konstravimas, gebėjimas pažinti ir kontroliuoti aplinką suteikia vaikui pasitikėjimo savimi. Pažindamas gamtą vaikas jaučiasi tvirtesnis – gamtos pasaulis jam neatrodo svetima, baugi erdvė. Laužą uždegti gebantis berniukas ar uogas skirianti mergaitė, tarytum grįžta į pirmapradį savo protėvių būvį. „Žinios apie grybus, jų rūšis, gebėjimas gamtoje susikurti laužą, pasistatyti palapinę – tai įgūdžiai, kurie vaiko gyvenime tikrai nepamaišys. Įgijęs šiuos įgūdžius, vaikas augs atsakingesnis, didesnė tikimybė, kad atsargiau elgsis su gamta, išmoks ją tausoti. Be abejo, kai kurie darbai yra atliekami vyrų, o kai kurie – moterų. Tai stebėdami vaikai irgi išmoks atitinkamų vaidmenų gamtoje“, – priduria pašnekovė.

 

Gamta gelbsti nuo streso

 

Šiais laikais kone visi, tiek suaugusieji, tiek vaikai kenčia nuo streso ir nerimo. Užuot turėję nerūpestingą, linksmą vaikystę, jau nuo mažens vaikai privalo laikyti įvairiausius egzaminus, testus, kontrolinius. Tėvai ne tik iš savęs, bet ir iš vaiko reikalauja perdėm daug. Muzikos ar dailės mokyklos, sporto užsiėmimai, korepetitoriai, mokykla ir dar namų darbai – po tokios dienos vaikas neturi laiko nei žaisti, nei būti gamtoje, jaučiasi išsekęs ir suirzęs. Visgi, tėveliai turėtų ne tik suteikti vaikui daugiau laisvės, bet ir pasistengti, kad jų atžala galėtų nusiraminti ir patirtų kuo mažiau streso. Bene geriausias vaistas nuo streso – buvimas gamtoje. Žaidimai ar pasivaikščiojimas gryname ore padės vaikui atsipalaiduoti, pamiršti rūpesčius, ištrūkti iš kartais pernelyg daug reikalaujančio pasaulio ir susikurti kitą – savitą realybę. Gamtos naudą emocinei vaiko sveikatai akcentuoja ir psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė: „Nereikia mokslinių tyrimų, kad galėtum įvertinti teigiamą gryno oro ir gamtos poveikį mūsų kūnui ir jausmams, ypač buvimas gamtoje naudingas vaikams. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur tiek daug informacijos, taip sureikšminami pasiekimai, nuolat naudojamasi išmaniosiomis technologijomis, vaikai patiria ypač daug streso, nerimo, dažnai pasijaučia vieniši, tad būti lauke – dar svarbiau. Gamta atveria didesnes galimybes vaiko tobulėjimui – tiek fiziniam, tiek protiniam, tiek emociniam.“

 

Gamta – ugdo kūrybiškumą

 

Miestuose augančių vaikų tėvai dažnai nuo pat mažumės veda savo atžalas pas įvairiausius mokytojus, tik išgirdę vaiką dainuojant, pamatę piešiant ar šokant nusprendžia – jis tikras menininkas! Norėdami ugdyti mažylio talentus, tėveliai užrašo jį į visus įmanomus būrelius ar mokyklas ir tikisi, kad tai padės vaiko gebėjimams skleistis. Vis dėlto, moksliniai tyrimai patvirtina, kad vaiko kūrybiškumo ugdymu didžiulę naudą turi laikas gamtoje. Gamtos pasaulis – milžiniška ir neribota erdvė fantazijai skleistis. Juk gamtoje stimuliuojami įvairiausi pojūčiai. Žiedų, medaus ir medžių kvapas suaktyvina uoslės pojūčius. Unikalus gamtos pasaulis suteikia vaikui įkvėpimo, paukščių pasaulio garsai stimuliuoja klausą, taip lavinami muzikiniai gebėjimai, įvairiaspalvis gamtos pasaulis, miškai, laukai ir gėlės – tikras lobis, padedantis ugdyti vaizdinį kūrybingumą, o žaidimai su lapais, šakelėmis ir kita augmenija stimuliuoja jutiminius pojūčius. Šių pojūčių stimuliavimas tiesiogiai veikia smegenis, stimuliuoja už kūrybiškumą atsakingą smegenų dalį. Psichologinių knygų apie vaikų auklėjimą autorė Vilma Mažeikienė priduria, jog gamta ne tik veikia kūrybiškumą, bet ir intelektą, žadina vaiko smalsumą, verčia kelti klausimus: „natūralios, žaidimams naudojamos turi labai didelę įtaką vaiko vystymuisi. Šakų, akmenukų, smėlio ir kitų gamtos elementų paskirtis neapibrėžta, todėl neriboja nei vaiko fantazijos, nei galimybių. Natūralios gamtinės medžiagos leidžia vaikui pajusti ir suvokti pasaulį per jutimus. Tyrinėdami skirtingus daiktus, faktūras, spalvas, kvapus ir formas vaikai pirmiausia išsiaiškina esminius dalykus: „Kas tai ir ką šis daiktas daro?“, „Ką tai daro man ir kaip tai leidžia man jaustis?“, vėliau atsiranda klausimai: „Ką aš  galiu daryti su tuo daiktu šioje aplinkoje?“ ir galiausiai: „Ką aš norėčiau, kad šis daiktas darytų ir kuo taptų?“

 

Gamta moko atsakomybės

 

Psichologai įsitikinę – gamtos pasaulis moko vaikus atsakingumo. Kaimo vaikas, kitaip nei miesto, neretai turės daugiau darbų ir atsakomybių. Pjauti žolę, tvarkyti kiemo aplinką, pagelbėti kituose ūkio darbuose – kaime augančio vaiko rutina. Protingi tėvai supranta, kad vaikui būtina turėti tam tikrų, jam skirtų užduočių, kadangi tai moko darbštumo, ugdo atsakomybės jausmą. Jei nelaistysi augalėlio – jis numirs. Prisiimti atsakomybę už kito egzistavimą, rūpintis kitu – to puikiausiai gali išmokyti gamtos pasaulis. „Būdami gamtoje vaikai turi galimybę puoselėti savo fizinę ir emocinę sveikatą, suvokti savo kūno galimybes,  lavinti vaizduotę bei kūrybiškumą, ugdyti loginį mąstymą ir išmokti tausoti gamtą. Augančiai kartai ypač svarbu suvokti gamtos vertę. Nuo vaikystės rūpindamiesi gamta, augmenija ir gyvūnėliais, suaugę vaikai suvoks, kaip svarbu saugoti gamtą, rūpintis tais, kurie savimi pasirūpinti negali“ – būtinybę nuo mažumės puoselėti gamtą akcentuoja psichologė.

 

Kiemo vaiko socialiniai įgūdžiai

 

 
Į virtualų pasaulį įsitraukę, užsisklendę vaikai negeba kurti sveikų socialinių santykių – įsitikinusi psichologė. „Šiandien vaikai daug mažiau laiko praleidžia lauke, o tai atsispindi jų socialiniuose gebėjimuose: vaikai turi mažiau draugų, mažiau bendrauja gyvai, todėl nukenčia jų bendravimo įgūdžiai, jie jaučiasi vieniši. Nes kieme vyksta aktyvus socialinis gyvenimas. Todėl kuo daugiau laiko praleidžiama namuose, bendraujant tik su tėvais, seneliais, tuo daugiau galimybių išmokti prisitaikyti prie žmonių praranda vaikas.“ Vilmos Mažeikienės nuomone, vaikai turi išmokti kurti socialinius santykius, burtis į bendruomenės, aiškintis santykius, spręsti problemas be suaugusiųjų, būtent gamtoje, kieme, drauge žaidžiantis vaikų būrys ir kuria savo socialinę struktūrą, bendrauja ir bendradarbiauja. „Žinoma, bendravimas vyksta ir mokykloje, ir darželyje, tačiau tai nėra visiškai natūrali aplinka, nes visuomet yra suaugęs žmogus, kuris sprendžia problemas, vadovauja vaikui. O kiemas yra ta erdvė, kur vaikai visiškai savarankiškai dalinasi rolėmis, daiktais, patys sprendžia ginčus, iškilusius tarp bendraamžių. Praradę šią patirtį, vaikai vėliau gali sunkiau megzti tarpusavio ryšius, nes vis laukiama suaugusiųjų pagalbos, įsikišimo. Tai nėra gerai, nes nukenčia jų socialinio bendravimo įgūdžiai. O lauke, gamtoje, formuojasi šie svarbiausi įgūdžiai, kuriuos vaikai turi išmokti: sprendimų priėmimas, rizikos įvertinimas, atsakomybės prisiėmimas. Būtent jie greičiausiai įgyjami žaidžiant ir būnant lauke, gamtoje.“

 

 

Gamta priverčia judėti

 

Virtualus pasaulis, išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai ir animaciniai filmukai – būtent taip savo laisvalaikį dažniausiai leidžia šiuolaikiniai vaikai. Jie nebepažįsta gamtos, nuolat būna uždaroje erdvėje, o visų blogiausia – mažai juda. Sportas svarbus kiekvieno, o ypač augančio žmogaus, organizmui. Sportuojant lavinamas tiek protas, tiek ir kūnas. Fizinė veikla, o juolab gamtoje, suteikia energijos, padeda suirzusiam vaikui atsipalaiduoti, stiprina jo sveikatą ir imunitetą. Ant sofų, o ne miškuose žymiai daugiau laiko praleidžiantys vaikai tampa irzlesni, su jais sudėtingiau susitarti, o ką jau kalbėti apie kompiuterinių žaidimų ar smurtą propaguojančių animacinių filmukų žalą emocinei vaiko sveikatai. Gamta išjudina vaikus, priverčia juos lakstyti, žaisti dūkti. Juk kitaip nei kambarys – tai didelė erdvė. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, nutukusių vaikų skaičius kasmet tik auga. Jau vien 2016-aisiais metais nutukusių vaikų iki penkerių metų skaičius siekė 41 milijoną ir net 124 milijonai vaikų nuo 5 iki 19 metų turi rimtų svorio problemų. Statistika kelia šiurpą, o tokį spartų augimą galėjo nulemti tai, kad vaikai daug mažiau laiko praleidžia gamtoje – erdvėje, kuri skatina judėti.

 

Gamta padeda mokytis

   

Lengvas fizinis aktyvumas, pasivaikščiojimas gryname ore stiprina kognityvines, pažinimo funkcijas, buvimas gamtoje gerina atmintį, noras pažinti gyvūnija ir augalija žadina vaikų smalsumą. Galima teigti, jog gamtai – tai nuolatinės kliūtys. Juk miške atsidūrusiam vaikui tenka ieškoti kelio, bristi per upę ar lysti po šakomis. Gamtos svarbą vaiko intelektui, jo protiniams gebėjimas, kalbos vystymuisi akcentuoja ir psichologė psichoterapeutė Vilma Mžeikienė „Lauke vaikai turi daugiau galimybių tyrinėti pasaulį, tad vystosi jų pažintinės funkcijos. O tai labai svarbu efektyviam mokymosi procesui. Būnant lauke tėvai gali perduoti savo žinias, atsakyti į vaikui rūpimus klausimus, kurių gamtoje daug kyla, plėsti vaikų akiratį ir kurti ryšį su savo vaiku. O tai bene svarbiausias dalykas auklėjimo procese. Stebėjimas, kaip keičiasi miškas keičiantis metų laikams, kaip elgiasi miško gyventojai, noras paliesti, užuosti, ragauti, suteikia visapusišką ir gilų supratimą apie aplinką, kurioje mes gyvename. O eidami į kasdienius žygius, vaikai pasineria į nuostabius gamtos nuotykius, kurie ugdo jų planavimo ir organizavimo gebėjimus. Įdomi veikla skatina norą bendrauti ir neužsidaryti virtualiame pasaulyje. Gamta lavina ir turtina vaikų kalbą, nes susipažindami su gamtos reiškiniais, vaikai mokosi juos įvardinti.“