Efektyvi kūno kvapo kontrolė

Kiekvienas turi savitą ir dažniausiai beveik nejuntamą kūno kvapą. Jis susijęs su hormonų lygiu, sveikatos būkle, gyvenimo būdu. Pasikeitęs ar suintensyvėjęs kvapas neretai sukelia diskomfortą, net tampa kompleksu. Visgi šią problemą įmanoma suvaldyti paprastais ir visiškai natūraliais sprendimais.

Kūno kvapo biologinė kilmė

Norint suprasti, dėl ko atsiranda nemalonus kvapas, svarbu pabrėžti, kad pats žmogaus prakaitas yra visiškai bekvapis. Jį sudaro vanduo, druskos ir mikroelementai, o pagrindinė jo funkcija – termoreguliacija: organizmo vėsinimas fizinio krūvio, karščio ar emocinės įtampos metu. Tikroji kvapo priežastis – odos paviršiuje natūraliai egzistuojanti mikroflora. Milijardai bakterijų maitinasi prakaito liaukų išskyromis ir jas skaido. Dėl šio cheminio proceso išsiskiria lakiųjų riebalų rūgščių ir kitų šalutinių produktų, kurie ir sukelia specifinį, kartais aštrų kvapą. Medicinoje ši būklė, kai kūno kvapas tampa intensyvus ir nemalonus, vadinama bromhidroze. Šis reiškinys nėra tiesiogiai susijęs su prasta higiena, nes tam tikros bakterijų padermės gali būti itin aktyvios net dažnai prausiantis.

Žmogaus organizme veikia dvi pagrindinės prakaito liaukų rūšys: ekrininės ir apokrininės, kurios skiriasi struktūra, vieta ir išskiriamo skysčio sudėtimi. Ekrininės liaukos išsidėsčiusios praktiškai po visą kūno paviršių. Jų išskiriamas skystis yra vandeningas, jame mažai organinių junginių, todėl šis prakaitas retai tampa specifinio kvapo šaltiniu, nebent tam tikros kūno zonos ilgą laiką lieka drėgnos. Apokrininės liaukos telkiasi pažastyse, kirkšnyse, aplink krūtinės spenelius ir lytinius organus. Šios liaukos suaktyvėja lytiškai bręstant ir reaguoja ne į aplinkos temperatūrą, o į streso hormonus: adrenaliną ir kortizolį. Jų išskiriamame prakaite gausu baltymų, lipidų, riebalų rūgščių ir cholesterolio. Ši tiršta, klampi masė tampa idealia terpe ir maisto šaltiniu tam tikroms bakterijoms, ypač stafilokokams ir korinebakterijoms, kurios aktyviai skaido organinius junginius į specifinį kvapą turinčias rūgštis. Kita probleminė zona yra pėdos. Nors čia dominuoja ekrininės liaukos, uždara avalynė ir kojinės sukuria tamsią, šiltą, drėgną aplinką. Tai skatina staigų mikroorganizmų ir pėdų grybelio plitimą, lemiantį itin stiprų ir nemalonų pėdų kvapą.

Mitybos įpročių įtaka

Kasdienis meniu daro tiesioginę įtaką tam, kokių junginių išskiria organizmas per odos poras. Virškinant tam tikros maistinės medžiagos suskaidomos į lakiuosius komponentus, kurie patenka į kraujotaką, nukeliauja iki plaučių ir prakaito liaukų bei pašalinami iš organizmo. Pagrindiniai specifinio kvapo sukėlėjai – sieros turintys junginiai (sulfidai). Šių medžiagų gausu česnakuose, svogūnuose, poruose, daržovėse ir aštriuose prieskoniuose (kumine, karyje, ožragėse). Suvalgius šių produktų, kūnas gali skleisti specifinį aromatą net iki kelių dienų, nes sieros junginių išsiskiria ne tik su prakaitu, bet ir per kvėpavimo takus. Netgi tokios naudingos kryžmažiedžių šeimos daržovės, kaip brokoliai, žiediniai, briuseliniai ar lapiniai kopūstai, virškinimo traktui skaidant gliukozinolatus išskiria sieros dujų, kurios laikinai gali padaryti kūno kvapą aitresnį. Raudonos mėsos, pavyzdžiui, jautienos ar kiaulienos, vartojimas irgi reikšmingai keičia cheminę prakaito sudėtį. Mat aminorūgščių skaidymo likučiai, patekę į apokrininių liaukų sekretą, padaro jį patrauklesnį bakterijoms.

Moksliniai tyrimai rodo, kad asmenų, kurių mityboje gausu raudonos mėsos, kūno kvapas vertinamas kaip intensyvesnis ir nemalonesnis, palyginti su tais, kurie mėsos vartoja mažai arba visai nevartoja. Kofeinas ir alkoholis veikia kaip stiprūs centrinės nervų sistemos stimuliatoriai: plečia kraujagysles ir tiesiogiai aktyvina prakaito liaukų veiklą, skatindami gausesnį prakaitavimą. Alkoholis organizme metabolizuojamas į acetatą (acto rūgštį), todėl suvartojus didesnį jo kiekį oda įgyja pastebimai rūgštesnį kvapą. Visuomenėje paplitęs mitas, kad pieno produktai visiems be išimties sukelia nemalonų kvapą. Tačiau taip nutinka tik laktozės arba pieno baltymo kazeino netoleruojantiems asmenims, kurių organizme nesuvirškinti baltymai virsta sieros junginiais žarnyne. Norint neutralizuoti kvapus iš vidaus, mitybą tikslinga papildyti žaliomis daržovėmis, kuriose gausu chlorofilo (špinatais, petražolėmis, kviečių želmenimis), gerti užtektinai tyro vandens (skiedžia prakaito koncentraciją), vartoti probiotikų ir fermentuotų produktų (palaiko sveiką mikrobiotą).

Higienos rutinos koregavimas

Kovojant su nemaloniu kvapu stipriai parfumuotų dušo želė ar skystų muilų nepakanka, nes jie tik laikinai maskuoja problemą dėl sintetinių kvapiklių. Šarminiai prausikliai, kurių pH yra aukštas, gali pažeisti natūralų odos lipidinį barjerą ir sutrikdyti apsauginį rūgštinį pH, kuris turėtų išlikti apie 5,5. Pažeidus šią apsaugą, gerosios odos bakterijos žūsta, o kvapą sukeliančios patogeninės bakterijos gauna idealias sąlygas plisti. Rekomenduojama rinktis prausiklius su antibakteriniais komponentais: benzoilo peroksidu, cinko piritionu arba natūraliu arbatmedžių aliejumi. Šios medžiagos efektyviai mažina bakterijų populiaciją probleminėse zonose, kartu nesausina odos. Taip pat svarbu prausiantis nenaudoti šiurkščių kempinių, nes mikrotraumos odoje sukuria papildomas nišas bakterijoms kauptis. Po vandens procedūrų odą būtina kruopščiai ir visiškai nusausinti švariu rankšluosčiu, nes drėgmė – pagrindinis veiksnys, leidžiantis bakterijoms ir grybeliams daugintis. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas odos raukšlėms, zonoms po krūtimis, kirkšnims ir tarpupirščiams.

Pažastų ir kirkšnių srityse svarbu šalinti plaukelius, nes jie sulaiko apokrininių liaukų sekretą ir sukuria didelį paviršiaus plotą, prie kurio lengvai prikimba bakterijos. Naudojant antiperspirantus, svarbu suprasti jų veikimo principą: sudėtyje esančios aliuminio druskos, susilietusios su drėgme, sustabdo prakaito išsiskyrimą. Tam, kad ši priemonė suveiktų maksimaliai efektyviai, ją būtina tepti vakare prieš miegą ant švarios ir sausos odos. Naktį prakaito liaukų aktyvumas yra mažiausias, todėl aliuminio dalelės gali giliai prasiskverbti į poras. Dezodorantai, skirtingai nei antiperspirantai, nestabdo prakaitavimo, o tik slopina bakterijų veiklą antimikrobinėmis medžiagomis ir suteikia aromatą, todėl tinkami mažiau prakaituojantiems asmenims naudoti dieną.

Audinių parinkimas ir drabužių priežiūra

Aprangos sudėtis ir pralaidumas orui lemia kūno kvapą per dieną. Šiuolaikiniai sintetiniai audiniai (poliesteris, nailonas, akrilas, poliamidas) gaminami iš plastiko polimerų, todėl visiškai nepraleidžia oro ir nesugeria drėgmės. Dėvint sintetinį drabužį išsiskiriantis prakaitas negali natūraliai išgaruoti į aplinką. Tai sukuria uždarą šiltnamio efektą, kuriame bakterijos dauginasi geometrine progresija. Be to, poliesterio pluoštas pasižymi lipofilinėmis savybėmis – jis pritraukia ir tvirtai suriša riebalų bei lipidų molekules. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad kvapą sukeliančios bakterijos ant sintetinio audinio auga gerokai greičiau nei ant natūralių pluoštų, o nemalonus kvapas įsigeria taip giliai, kad jo nepavyksta pašalinti net ir po kelių skalbimo ciklų.

Siekiant išvengti diskomforto, patartina rinktis natūralius, kvėpuojančius audinius. Aukštos kokybės medvilnė ir linas sugeria drėgmę nuo odos, leidžia jai išgaruoti. Inovatyvus pasirinkimas – bambukų pluoštas: ne tik švelniai priglunda prie odos, bet ir pasižymi natūraliomis antimikrobinėmis savybėmis, stabdo bakterijų plitimą. Šaltuoju metų laiku efektyvi merinosų vilna. Ji sulaiko šilumą, puikiai reguliuoja drėgmės lygį, todėl drabužis išlieka gaivus ilgą laiką. Siluetas irgi svarbus: aptempti rūbai didina vietinę temperatūrą ir trintį, o laisvesni modeliai leidžia orui laisvai cirkuliuoti. Prižiūrint drabužius, tikslinga visiškai atsisakyti audinių minkštiklių: jie padengia tekstilės gijas plonu vaškiniu sluoksniu, kuris užrakina kvapo molekules audinyje ir neleidžia skalbikliui giliai išplauti bakterijų likučių. Vietoj minkštiklio siūloma naudoti baltąjį actą: natūraliai minkština vandenį, naikina bakterijų sankaupas, neutralizuoja įsisenėjusius kvapus.

Autorė Eglė Stratkauskaitė