Dilgėlės – ir maistas, ir vaistas

Nors auga patvoryje, dilgėlės – daugiau nei tik piktžolės. Šis augalas tinka maistui, net praverčia kovojant su aukštu kraujo spaudimu ar padidėjusiu cukraus kiekiu kraujyje. Dilgėlės pasižymi kartoku skoniu ir dilginančiomis savybėmis, tačiau tinkamai paruošus tampa sveikatai itin palankiu ingredientu vasariškiems patiekalams.

Plačiai ir seniai naudojamas augalas

Dilgėlė (Urtica dioica) suveša ten, kur veiklą vykdo žmogus. Mokslininkai dilgėlynus net laiko žmogaus veiklos indikatoriumi. Ten, kur aptinkama daug šių žolių, tūkstantmečius plėtotas žemės ūkis. Tiesa, dilgėlės natūraliai auga ir pamiškėse, pievose ar laukymėse. Tačiau sultingiausios ir didžiausios veša ten, kur dirva dažniau purenama. Lietuvoje dilgėlių aptinkama seniausiuose, po ledynmečio, prieš 10–11 tūkst. metų, susiformavusiuose sluoksniuose. Klasifikuojamos kaip pluoštinis augalas. Dar iki pradedant auginti linus ir kanapes būtent iš dilgėlių būdavo vejami siūlai ir audžiami audiniai. Dilgėlių pluoštu vėl susidomėta XIX a. Tuomet ūkininkai net skatinti jas auginti. Dilgėlės nenualina dirvos, jų nereikia tręšti ar kruopščiai prižiūrėti. Deja, jų apdirbimo technologija sudėtinga. Tad dilgėlių pluoštas taip ir neprigijo modernėjančioje visuomenėje. Beje, sklando linksma legenda, kad Pirmojo pasaulinio karo metais aukšto rango vokiečių karininkai versdavo eilinius kareivius ir valstiečius iš visų Lietuvos patvorių skinti dilgėles, mat iš jų pavykdavo pagaminti vadinamąjį dilgėlių šilką. Tikras šilkas tuo metu būdavo neprieinamas dėl karo sutrikdytų tiekimo grandinių. Dilgėlė – populiarus gydomasis augalas. Apie gydomąsias savybes žinota dar senovės Egipte. Šia vaistažole gydė artritą ir apatinės nugaros dalies skausmus, o Romos kariai išsitrindavo norėdami ilgiau išlaikyti šilumą. Nors visi laiko piktžole, naikinti be pirštinių ryžtasi tik drąsiausi. Dilgėlių lapai turi į plaukelius panašių struktūrų, kurios sukelia niežėjimą, paraudimą ir patinimą. Tačiau perdirbus – sudžiovinus, užšaldžius ar išvirus, galima saugiai vartoti. Dilgėlių lapai ir stiebai dabar daugiausia naudojami kosmetologijoje, kulinarijoje, žemės ūkyje (kaip vitaminų šaltinis galvijų pašarams), iš dilgėlių gaminami natūralūs maistiniai dažai.

Laiku surinktos ir išsaugotos maitina visus metus

Dilgėlės labai maistingos. Badmečiu iš jų virdavo sriubą, kepdavo blynus, pyragėlius, gamindavo salotas. Dilgėlių lapeliai ar jauni ūgliai geriausiai išlieka surinkti ir išdžiovinti gegužę. Anksti pavasarį renkami jauni ūgliai valgyti, vėliau jau suaugusių augalų lapai džiovinti, vasaros pabaigoje – dilgėlių sėklos, o šaltymečiu – šaknys. Maistui renkami ūgliai su lapais tol, kol stiebas lengvai lūžta. Dažniausiai šiuos augalus žmonės renka mūvėdami pirštines ir prieš valgydami nupliko verdančiu vandeniu. Tačiau ūgliukus galima tiesiog patrinti piestoje arba dubenyje mediniu šaukštu. Tada galima valgyti ir žalius. Jeigu dilgėlė yra didelė ir sutvirtėjusi, ją būtina nuplikyti. Užvirinti nedidelį kiekį vandens, greta pasidėti didelį dubenį su šaltu vandeniu ir ledo kubeliais. Į verdantį vandenį sudėti dilgėles, pavirti 1–1,5 min., tuomet išgriebti ir kuo greičiau pamerkti į ledinį vandenį. Ledo vonelė padeda sustabdyti virimo procesą, išsaugo sodrią spalvą ir vitaminus, o karštis neutralizuoja dilginimą. Rekomenduojama neišpilti skysčio, kuriame virė dilgėlės. Jį galima gerti kaip arbatą arba užšaldyti ir prireikus panaudoti sriubai ar gaiviesiems gėrimams. Nuplikytas dilgėles galima dėti į sriubą, šaltibarščius, gaminti madingą ir mėgstamą dilgėlių pesto, gardinti blynų ar pyragų įdarus, sutrintomis paskaninti makaronų, keksiukų ar duonos tešlą. Iki žydėjimo skinami dilgėlių lapai arbatoms arba žaliesiems miltams. Džiovinti gerai vėdinamoje vietoje, kur nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Tuomet sumalti ir naudoti blynams, duonai ar net pyragams. Dilgėlių sėklas dera rinkti rugpjūtį, džiovinti ir naudoti kaip prieskonį ar tešlos pagardą. Šaknis kasti vėlų rudenį, gerai nuplauti, supjaustyti smulkiais gabaliukais, išdžiovinti ir sumalti į miltus. Tai puikus miltų pakaitalas.

Nauda sveikatai

Sveikų riebalų ir maistinių medžiagų šaltinis. Dilgėlės sukaupia daug įvairių riebalų rūgščių, ypač didelė jų koncentracija sėklose. Riebalų rūgštys žmonių sveikatai labai svarbios, nes tai viena pagrindinių ląstelės membranos sudedamųjų dalių. Jos būtinos ląstelių gyvybingumui ir bendrai sveikatai. Dilgėlėse taip pat gausu vitaminų, mikroelementų, polifenolių, aminorūgščių. Vitaminas K₁ dalyvauja kraujo krešėjimo procese, kartu su vitaminu D itin svarbus tvirtiems kaulams.

Slopina lėtinį uždegimą. Ištirta, kad dilgėlės mažina uždegimus keliančių hormonų lygį, trikdo jų gamybą. Tyrimai su žmonėmis atskleidė, kad naudojant dilgėlių kremą ar kitus jų gaminius palengvėja uždegimų sukeltos ligos, tokios kaip artritas.

Stabdo prostatos didėjimą. Mokslininkų manymu, dilgėlės padeda gydyti gerybinę prostatos hiperplaziją. Tyrimai su gyvūnais atskleidė, kad šis augalas gali užkirsti kelią testosterono virsmui dihidrotestosteronu – galingesne testosterono versija. Sustabdžius šį virsmą galima sustabdyti ir prostatos didėjimą. Dilgėlių arbata vartojama kaip kompleksinio gydymo dalis.

Švelnina šienligės simptomus. Tyrimai in vitro, t. y. mėgintuvėlyje, rodo, kad dilgėlių ekstraktai gali slopinti uždegimą, kuris sukelia sezoninę alergiją. Mat blokuoja histamino receptorius.

Normalizuoja kraujospūdį. Dilgėlių veikliosios medžiagos skatina gamintis azoto oksidą, t. y. medžiagą, kuri organizme išplečia kraujagysles, o platesnės kraujagyslės – ne tik mažesnis kraujo spaudimas, bet ir geresnis kūno aprūpinimas krauju, deguonimi. Taip pat dilgėlėse yra junginių, kurie gali veikti kaip kalcio kanalų blokatoriai. Dilgėlės neleidžia per dideliam kalcio kiekiui patekti į ląsteles, kad kraujagyslės nespazmuotų. Šis procesas padeda palaikyti normalesnį kraujo spaudimą.

Naudingos kovojant su padidėjusiu cukraus kiekiu kraujyje. Šiame augale yra junginių, galinčių imituoti insulino poveikį. Per 3 mėn. trukmės tyrimą, kuriame dalyvavo 46 žmonės, nustatyta, jog triskart per parą išgeriant po 500 mg dilgėlių ekstrakto gerokai sumažėja cukraus kiekis kraujyje, palyginti su placebo efektu.

Svarbu! Dilgėlių gydomosios ypatybės pavojingos varikoze ir tromboflebitu sergantiems žmonėms. Jų nevalia vartoti nėščioms moterims, nes gali sukelti priešlaikinį gimdymą.

Maistinė vertė 100 g

Ląsteliena 6,1 g

Baltymai  2,7 g

Angliavandeniai 7,5 g

Riebalai 0,1  g

Geležis 1,6 g

Kalcis  37 mg

Magnis 48 mg

Kalis 334 mg

Fosforas 71 mg

Vitaminas K₁ 498 μg

Vitaminas A 67 µg

100 g 42 kcal

Kreminė dilgėlių sriuba

4 porcijos

100 g 168 kcal

Ruošti 25 min.

•  200 g šviežių dilgėlių
•  Bulvė
•  Morka
•  Svogūnas
•  Kiaušinis
•  1,5 l daržovių sultinio
•  Laurų lapas
•  Druskos, maltų pipirų pagal skonį
•  Maltos aitriosios paprikos pagal skonį
•  300 ml kokosų pieno

GAMINIMAS. Dilgėles sudėti į verdantį vandenį. Virti 1 min. Išgriebti ir sudėti į šaltą vandenį. Nedideliais kubeliais supjaustyti bulvę, morką ir svogūną. Užvirti daržovių sultinį, įmesti laurų lapą, pagardinti prieskoniais. Sudėti daržoves. Joms suminkštėjus sudėti dilgėles ir virti dar 5 min. Išplakti kiaušinį, plakinį supilti į sriubą nuolat maišant. Virti dar 2 min. Supilti kokosų pieną ir elektriniu trintuvu sutrinti sriubą iki pageidaujamos konsistencijos.

Makaronai su dilgėlių pesto

4 porcijos

100 g 303 kcal

Ruošti 20 min.

•  150 g dilgėlių
•  3 skiltelės česnako
•  30 g kedrinių pinijų
•  50 ml alyvuogių aliejaus
•  100 g tarkuoto kietojo sūrio
•  15 ml citrinos sulčių
•  Druskos, maltų baltųjų pipirų pagal skonį
•  400 g makaronų

GAMINIMAS. Dilgėles sudėti į sūdytą verdantį vandenį. Virti 1 min. Išgriebti ir sudėti į šaltą vandenį. Išėmus nusausinti ir smulkiai supjaustyti. Tuomet sudėti į piestą. Sudėti česnaką, pinijas ir suberti pusę sūrio. Trinti, kol išsiskirs sulčių. Supilti aliejų ir citrinos sultis, gerai išmaišyti ir trinti, kol pesto konsistencija taps vientisa. Sūdytame vandenyje išvirti makaronus. Ant jų supilti dilgėlių pesto ir išmaišyti. Patiekti apibarsčius likusiu sūriu.

Autorius Eglė Stratkauskaitė