Vaikai ne visada bijo to, kas matoma. Dažnai didžiausios jų baimės slepiasi tyloje – už paklusnumo, gero elgesio ar staiga pasikeitusios nuotaikos. Ir nors vaikas gali nieko nesakyti, kūnas ir elgesys dažnai kalba už jį.

 

Tylioji pusėChild,Abuse.,Upset,Boy,With,Toy,Sitting,On,Floor,Near

 

Vaikai ne visada pasisako bijantys ne todėl, kad nenori kalbėti, tiesiog dažnai patys nesupranta, kas su jais vyksta. Baimė vaikui nėra aiški sąvoka, ji gali būti juntama kaip nerimas, spaudimas krūtinėje, noras pasislėpti ar tiesiog keistas jausmas, kuriam trūksta žodžių. Mažesni vaikai dar neturi emocinio žodyno, o vyresni jau mokosi baimes slėpti, kad nebūtų silpni ar nesukeltų rūpesčių.

 

Svarbu suprasti, kad baimė nebūtinai pasireiškia ašaromis ar isterija. Ji gali būti labai tyli: vaikas tampa pernelyg paklusnus, vengia naujų situacijų, nustoja klausinėti, užsisklendžia ar dažniau skundžiasi pilvo, galvos skausmais. Kartais būtent ramūs mažieji patiria daugiausia vidinės įtampos, nes visą nerimą laiko savyje.

 

Todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į garsų elgesį, bet ir į tylą. Kartais tylus vaikas bijo labiau nei tas, kuris verkia ar protestuoja. Mat netiki, kad jo baimė bus suprasta ar priimta. Suaugusiųjų užduotis – pastebėti šią tylą ir padėti vaikui pasijusti saugiam, kad galėtų kalbėti apie tai, kas iš tiesų kelia nerimą.

 

Ne visos baimės turi vardą

 

Vaikams sunku įvardyti tai, ką jaučia, nes emocinis suvokimas formuojasi palaipsniui. Jie dar mokosi atskirti liūdesį nuo pykčio, nerimą nuo nuovargio, o baimė dažnai susilieja su kitais jausmais. Net ir vyresni vaikai ne visada turi žodžių pasakyti, kas jaudina, ypač jei patirtis nauja, miglota ar kelia vidinę sumaištį.

 

Todėl baimė neretai pasireiškia ne per tiesioginį prisipažinimą, o per kūną ar elgesį. Pilvo ar galvos skausmai be aiškios medicininės priežasties, staigūs pykčio protrūkiai, atsiribojimas, užsisklendimas ar, priešingai, perdėtas priklausymas nuo suaugusiųjų gali būti signalai, kad vaikas kažko bijo. Pats dažnai nesupranta šio ryšio, jam tiesiog skauda arba blogai.

 

Skirtingame amžiuje baimės įgauna skirtingas formas. Mažesni vaikai gali bijoti atsiskyrimo, tamsos ar pasikeitimų kasdienėje rutinoje, bet nemokėti pasakyti, kad jiems nesaugu. Pradinukai dažniau patiria baimę būti atstumti, suklysti ar neatitikti lūkesčių. Paaugliai, nors ir geriau supranta savo jausmus, dažnai bijo juos atskleisti: bijo būti nesuprasti, išjuokti ar pasirodyti silpni. Ne visos šios baimės turi vardą, bet visos tikros ir vertos dėmesio.

 

Dažniausios tylios vaikų baimės

 

Viena giliausių ir neišsakytų vaikų baimių – baimė nuvilti tėvus. Net mylinčiose šeimose vaikai jautriai pagauna suaugusiųjų nuotaikas, lūkesčius ir nenuoseklias žinutes. Jie gali bijoti suklysti, gauti prastesnį įvertinimą ar nebūti pakankamai geri, net jei tėvai niekada to garsiai neįvardija. Ši baimė dažnai slepiasi už perdėto stropumo, paklusnumo ar noro viską daryti teisingai.

 

Kita dažna tyli baimė – baimė būti atstumtam darželyje ar mokykloje. Vaikui priklausymas grupei ypač svarbus, todėl net smulkūs konfliktai, pašaipos ar ignoravimas gali sukelti didelį nerimą. Apie tai vaikai kalba nenoriai, nes bijo, kad situacija pablogės, arba jaučiasi kalti. Kartais ši baimė pasireiškia nenoru eiti į ugdymo įstaigą, staigiais nuotaikų pokyčiais ar užsisklendimu.

 

Ne mažiau svarbi ir baimė būti per silpnam. Vaikai greitai perima aplinkos žinutes apie tai, kas laikoma stiprybe, sėkme ar norma. Jei vaikas jaučiasi jautresnis, lėtesnis ar kitoks, jis gali pradėti slėpti tikruosius jausmus, kad neišsiskirtų. Tokia baimė dažnai lieka nematoma, bet ilgainiui gali paveikti savivertę.

 

Dar viena gili, bet retai įvardijama – baimė, kad kažkas nutiks artimiesiems. Vaikai labai priklauso nuo suaugusiųjų, todėl mintis apie jų netektį ar ligą gali kelti stiprų nerimą. Ši baimė sustiprėja po pokalbių apie ligas, nelaimes ar matytų žinių, tačiau vaikai ne visada drįsta apie tai kalbėti. Jie tiesiog tampa labiau įsitempę, neramūs ar pernelyg prisirišę prie tėvų.

 

Kodėl apie tai nekalba?

 

Daugelis vaikų anksti išmoksta vieną svarbią taisyklę – nebūti problema. Jie mato pavargusius tėvus, jaučia įtampą namuose ar skubėjimą kasdienybėje ir nusprendžia, kad jų jausmai gali būti per sunkūs, jų bus per daug. Todėl, užuot kalbėję apie savo baimes, renkasi tylėti, prisitaikyti ir susitvarkyti patys, net jei jaučiasi nesaugūs.

 

Prie tylėjimo prisideda ir suaugusiųjų frazės, kurios sakomos iš gerų norų, bet netyčia užgauna vaiką. Tokie pasakymai kaip „nieko čia tokio“, „nesuk galvos“, „praeis“ ar „nėra ko bijoti“ siunčia žinutę, kad vaiko jausmai nereikšmingi. Vaikas išmoksta, kad apie tai kalbėti neverta, nes jo patirtis nebus priimta rimtai.

 

Ilgainiui formuojasi įsitikinimas, kad suaugusieji vis tiek nesupras. Ypač jei bandymai kalbėti anksčiau baigėsi nuvertinimu ar skubiu taisymu. Tuomet vaikas lieka su baimėmis vienas, o jos neišnyksta, tik persikelia į elgesį, kūno pojūčius ar vidinę įtampą. Suaugusiųjų užduotis – ne iš karto raminti ar spręsti, o parodyti, kad vaiko jausmai girdimi ir priimtini.

 

Pasireiškimas kasdienybėje

 

Vaikų baimės ne visada pasireiškia verksmu ar prisipažinimu, kad „man baisu“. Dažniau išlenda per kasdienius, iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus – miegą, elgesį ar kūno pojūčius. Tai vaiko būdas pasakyti apie vidinį nesaugumą tada, kai trūksta žodžių.

 

Vienas dažniausių signalų – miego sutrikimai. Vaikas sunkiai užmiega, dažnai prabunda naktį, prašo būti šalia, sapnuoja košmarus ar bijo užmigti vienas. Naktis tampa laiku, kai nebėra dienos triukšmo ir kontrolės, todėl baimės iškyla stipriausiai.

 

Baimės taip pat keičia elgesį. Atsiranda irzlumas, staigūs pykčio protrūkiai, verksmingumas dėl smulkmenų. Kai kurie tarsi atsitraukia: tampa tylesni, mažiau bendrauja, nebenori veiklų, kurios anksčiau džiugino. Kiti patiria regresiją: vėl pradeda šlapintis į lovą, prašo čiulptuko, kalba vaikiškiau ar nuolat ieško fizinio artumo.

 

Kūnas dažnai kalba tada, kai vaikas tyli. Pilvo, galvos skausmai, pykinimas, nuovargis ar apetito pokyčiai, nors medicininių priežasčių nerandama, gali būti tiesioginė užslėptos baimės išraiška. Tai nereiškia, kad vaikas apsimeta, priešingai, jo kūnas realiai reaguoja į vidinę įtampą. Atpažinti šiuos signalus – žengti pirmą žingsnį link saugumo ir pagalbos.

 

Mažiau taisyti, daugiau girdėti

 

Susidūrę su vaiko baime, suaugusieji nori kuo greičiau ją nuslopinti – nuraminti, paaiškinti, kad nėra ko bijoti, ar pamokyti, kaip reikia elgtis. Tačiau vaikui tuo metu svarbiausia ne sprendimas, o jausmas, kad jis išgirstas. Skubus raminimas ar moralizuojantis atsakas gali netyčia perduoti žinutę: „Tai, ką jauti, neteisinga“ arba „apie tai kalbėti neverta“.

 

Verta sustoti ir leisti vaikui išbūti su savo jausmu. Net jei baimė atrodo nelogiška ar menka, vaikui ji tikra. Klausimai, kurie padeda atsiverti: „Kas tave labiausiai gąsdina?“, „Kaip tuo metu jauteisi?“, „Kada tai prasidėjo?“ Tokie klausimai nekoreguoja vaiko patirties, o kviečia ją papasakoti.

 

Ypač svarbu parodyti, kad visi jausmai – ir baimė, ir liūdesys, ir pyktis – saugūs bendraujant su tėvais. Tai galima daryti ne tik žodžiais, bet ir buvimu šalia: ramiu balsu, akių kontaktu, apkabinimu, jei atžala to nori. Kai vaikas patiria, kad jausmai nėra atstumiami ar menkinami, pamažu mokosi apie juos kalbėti. Ir būtent tai tampa stipriausiu pagrindu baimėms silpnėti.

 

Autorė Jūratė Survilė