Baimė nuo seno būtina žmogaus išlikimui. Ji priverčia sustoti prie skardžio krašto, atsitraukti nuo grėsmingai atrodančio gyvūno ar krūptelėti nuo netikėto garso dar nespėjus sąmoningai įvertinti pavojaus. Tačiau kai ši apsauginė reakcija peržengia racionalios baimės ribas, ji virsta fobija. Suskaičiuoti, kiek jų egzistuoja, praktiškai neįmanoma.

 

Atsakymų ieškota šimtmečiusAbstract,,Impressionistic,,Artistic,Image,Of,An,Abstract,Woman,Sitting,On

 

Žodis „fobija“ kilo iš senovės graikų kalbos žodžio phóbos, reiškiančio liguistą baimę. Graikų mitologijoje Fobas buvo baimės dievybė, karo dievo Arėjaus sūnus ir Deimo, įkūnijusio siaubą, brolis. Tačiau prireikė daugybės šimtmečių, kol šis žodis įgavo šiandien mums pažįstamą medicininę reikšmę.

 

Štai Antikos medicinoje baimė pirmiausia buvo aiškinama per žmogaus kūną. Hipokratas, gyvenęs V–IV a. pr. Kr., psichikos ir emocinius sutrikimus siejo su keturių organizmo skysčių: kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies pusiausvyros sutrikimais. Vėliau romėnų gydytojas Galenas šią teoriją plėtojo, žmogaus emocinę būklę siedamas ne tik su organizmo skysčiais, bet ir su smegenų veikla. Tačiau jau ankstyvaisiais Viduramžiais atsirado gerokai šiuolaikiškesnių idėjų. IX–X a. gyvenęs persų mokslininkas ir gydytojas Abu Zaydas al-Balkhi vienas pirmųjų fobijas susiejo su psichologine būsena. Viename savo veikale jis aprašė ne tik stiprią baimę, bet ir jos kūniškus požymius: pavyzdžiui, išblyškimą ar rankų drebėjimą. Dar įdomiau tai, kad A. Z. al-Balkhi siūlė žmogui palaipsniui susidurti su tuo, ko jis bijo, ir mokytis ištverti nemalonius pojūčius.

 

Vakarų pasaulyje tuo metu žvelgta kita kryptimi. Viduramžiais dalis psichikos sutrikimų buvo siejama su religinėmis ir antgamtinėmis priežastimis – demonišku apsėdimu ar dieviška bausme. Tokie baimę lydintys simptomai kaip drebulys ar išblyškimas galėjo būti priskiriami fizinei ligai, ne emocinei būsenai. Net XVI–XVII a., didėjant susidomėjimui žmogaus smegenimis ir nervų sistema, psichikos negalavimai glaudžiai sieti su kūnu. Juos gydydavo nuleidžiant kraują, valant organizmą ir atliekant kitas procedūras, kurios buvo grįstos įsitikinimu, kad emocinius sutrikimus lemia vien fizinė pusiausvyra. Tačiau 1786 m. amerikiečių gydytojas Benjaminas Rushas satyriniame tekste apie skirtingas fobijų rūšis pavartojo šį terminą liguistoms baimėms apibūdinti. XIX a. naujų fobijų pavadinimų sparčiai daugėjo – prie graikišką ar lotynišką baimės objektą nusakančio žodžio imta jungti galūnę „fobija“.

 

Galime išmokti bijoti?

 

Tikras lūžis įvyko XIX a., kai gydytojai ir neurologai vis dažniau pradėjo ieškoti ne fizinių, o psichologinių stiprios baimės priežasčių. Prancūzų neurologas Jeanas-Martinas Charcot tyrinėjo psichikos ir nervų sistemos ryšį, o XX a. pradžioje Sigmundas Freudas fobijas jau aiškino kaip vidinių, dažnai nesąmoningų konfliktų išraišką. Jo 1909 m. aprašytas mažojo Hanso atvejis tapo vienu garsiausių psichoanalizės istorijoje. 5-erių berniukas taip bijojo arklių, kad nenorėjo eiti į gatvę. Z. Freudas manė, kad tikrasis šios baimės šaltinis – ne arkliai, o berniuko pasąmonė. Vėliau psichologijoje įsitvirtino visiškai kitoks klausimas: gal baimės galima paprasčiausiai išmokti? 1920 m. psichologas Johnas B. Watsonas ir jo kolegė Rosalie Rayner atliko vieną garsiausių psichologijos eksperimentų. 11 mėnesių kūdikiui, istorijoje likusiam mažojo Alberto vardu, buvo rodoma balta žiurkė, o jos pasirodymas sietas su staigiu labai garsiu garsu. Eksperimentas dešimtmečius pateiktas kaip klasikinis įrodymas, kad baimę galima suformuoti. Tiesa, tyrime dalyvavo vos vienas vaikas, jo reakcijos vertintos subjektyviai, o pats eksperimentas vėliau ne kartą buvo pagražintas psichologijos vadovėliuose. 2021 m. paskelbta išlikusios filmuotos medžiagos analizė ir netgi padaryta išvada, kad B. Watsono ir R. Rayner pastangos suformuoti stiprią baimę greičiausiai buvo gerokai mažiau sėkmingos, nei ilgai manyta.

 

Populiariausios fobijos

 

Vorų baimė. Arachnofobija vargina 3,5–6,1 % pasaulio gyventojų.Žmonės, kenčiantys nuo šios fobijos, jaučiasi nejaukiai bet kokioje vietoje, kurioje, jų manymu, gali būti vorų arba matomi voratinkliai. Pamatę vorą vengia artintis prie tos vietos, kol įveiks panikos priepuolį, dažnai lydintį šią fobiją. Kai kuriems žmonėms atsidūrus šalia vorų ar voratinklių pasireiškia tokios reakcijos kaip riksmas, verksmas, emocijų protrūkiai, kvėpavimo sutrikimai, prakaitavimas ir padažnėjęs širdies plakimas. Kraštutiniu atveju stiprią baimę gali sukelti net voro nuotrauka, žaislas ar tikroviškas piešinys.

 

Aukščio baimė. Akrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama aukščio baimė – gali varginti maždaug 3,1–6,4 % žmonių. Ji gali pasireikšti ne tik stovint ant aukšto pastato ar skardžio, bet ir lipant laiptais, važiuojant liftu, būnant balkone, ant tilto ar apžvalgos aikštelėje. Kai kuriems žmonėms užtenka pažvelgti žemyn iš didesnio aukščio, kad atsirastų svaigimo pojūtis, drebulys, prakaitavimas, padažnėtų širdies plakimas ar kiltų stiprus noras kuo greičiau pasitraukti į saugesnę vietą. Sunkesniais atvejais žmogus pradeda pradėti sąmoningai vengti aukštų pastatų, kelionių kalnuose ar net situacijų, kai tektų lipti kopėčiomis. Mokslininkai aukščio baimę skiria nuo vadinamojo vizualinio aukščio netoleravimo – daug dažnesnio reiškinio, kai aukštis sukelia nestabilumo ar nejaukumo pojūtį, bet reakcija nėra tokia stipri, kad būtų laikoma fobija.

 

Uždarų erdvių baimė. Klaustrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama uždarų ar ankštų erdvių baimė. Manoma, kad šią fobiją per gyvenimą patiria apie 2,2 % žmonių, nors atskiruose tyrimuose nustatomi didesni skaičiai. Baimę gali sukelti liftai, tuneliai, rūsiai, maži užrakinti kambariai, metro vagonai, lėktuvai ar magnetinio rezonanso tomografijos aparatai. Klaustrofobiją turintį žmogų dažnai gąsdina ne pati maža erdvė, o pojūtis, kad iš jos nepavyks greitai išeiti, pritrūks oro ar bus prarasta situacijos kontrolė. Tuomet ima trūkti oro, padažnėja širdies plakimas, atsiranda prakaitavimas, drebulys, svaigulys, krūtinės spaudimas ir stiprus noras kuo greičiau pasišalinti. Ypač ryškiai ši fobija pasireiškia atliekant magnetinio rezonanso tyrimus.

 

Skrydžio baimė. Aviofobija, dar vadinama aerofobija, – stipri ir sunkiai kontroliuojama baimė skristi lėktuvu. Skrydžio fobiją per gyvenimą patiria apie 1,3 % žmonių. Ši baimė gali būti jaučiama dar gerokai prieš kelionę – vien nuo minties apie artėjantį skrydį arba atvykimą į oro uostą. Nerimą gali sustiprinti lėktuvo kilimas, turbulencija, neįprasti garsai, uždara salono erdvė ar jausmas, kad situacijos neįmanoma kontroliuoti. Baimės apimtam žmogui gali padažnėti širdies plakimas, pradėti trūkti oro, prakaituoti delnai, atsirasti drebulys, pykinimas ar panikos priepuolis. Kai kurie dėl šios fobijos apskritai atsisako skristi arba renkasi gerokai ilgesnes keliones sausuma.

 

Kraujo, adatų ir sužalojimų baimė. Ši specifinė fobija gali varginti 3–4,5 % žmonių. Baimę gali sukelti kraujo vaizdas, adatos, injekcijos, žaizdos, operacijos ar net pasakojimai ir vaizdai apie sužalojimus. Žmogui gali svaigti galva, pykinti, prakaituoti delnai, atsirasti silpnumas ar stiprus noras kuo greičiau pasitraukti iš situacijos. Kai kuriems ši baimė būna tokia stipri, jog vengia skiepų, kraujo tyrimų, odontologinių ar kitų medicininių procedūrų.

 

Neįprastos fobijos

 

Vėmimo baimė. Emetofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama baimė vemti pačiam ar matyti vemiantį kitą žmogų. 2025 m. paskelbta 31 tyrimą apėmusi metaanalizė parodė, kad emetofobijos paplitimas gali siekti apie 5 %. Fobija dažniausiai prasideda vaikystėje.

 

Klounų baimė. Koulrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama klounų baimė. Klounų baimę gali sukelti ne vien jų išvaizda. 2023 m. tyrimas parodė, kad svarbų vaidmenį atlieka keli veiksniai: ryškus makiažas apsunkina tikrųjų veido emocijų atpažinimą, perdėti bruožai gali atrodyti grėsmingi, o nenuspėjamas elgesys kelia nejaukumą. Prie baimės prisideda ir bauginantys klounų vaizdiniai filmuose, knygose.

 

Sagų baimė. Koumpounofobija – reta specifinė fobija, kai stiprią baimę ar pasišlykštėjimą sukelia sagos. Jos paplitimas nėra tiksliai žinomas, nes medicinos literatūroje aprašomi pavieniai atvejai. Žmogui nemalonu ne tik liesti sagas, bet ir jas matyti ant drabužių, laikyti rankose ar net įsivaizduoti. Kai kuriems ypač stiprią reakciją sukelia tam tikros sagų rūšys – pavyzdžiui, plastikinės.

 

Balionų baimė. Globofobija – reta specifinė fobija, kai stiprų nerimą sukelia balionai. Baimę gali sukelti pats baliono vaizdas, prisilietimas prie jo ar mintis, kad bet kurią akimirką gali sprogti. Dėl to žmogus gali vengti gimtadienių, švenčių ar kitų vietų, kuriose tikisi pamatyti balionų.

 

Autorė Monika Budnikienė