2023 m. Albanija paskelbė pasirengusi tapti karščiausiu turizmo traukos centru Europoje. Šiam tikslui pasiekti sudarytas dešimtmečio plėtros planas. Rimtai nusiteikę tiek politikai, tiek verslininkai kartoja, kad nedidelė Balkanų valstybė drąsiai gali konkuruoti su Italija, Graikija ir Ispanija. Mat Albanija grožiu ir istoriniu paveldu nenusileidžia šioms šalims, o kainos čia gerokai mažesnės. Tik ar iš tiesų viskas taip gerai, kaip žadama kelionių lankstinukuose?

 

Kuo čia dėta Motina Teresė?Theth,Church,In,Theth,Valley,In,Albania

 

Iš Vilniaus Albanijos sostinę Tiraną galima pasiekti vos per 2,5 val. Skrydis ne tik trumpas, bet ir tiesioginis, tad lietuviai noriai keliauja šia kryptimi. Iš lėktuvo išlipama Motinos Teresės tarptautiniame oro uoste. Tai didžiausias oro uostas Albanijoje, o nuo Tiranos jį teskiria vos 11 km. Beje, ir pavadinimą jis gavo ne be priežasties. Juk garsioji vienuolė Motina Teresė (tikrasis vardas Agnes Gonxha Bojaxhiu) buvo albanų kilmės. Tiesa, gimė ne Tiranoje, o Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjė. Pati vienuolė save laikė Indijos piliete. 2009 m. net kilo rimtas konfliktas tarp Tiranos ir Naujojo Delio (Indijos sostinės). Albanijos valdžia pareikalavo, kad Indija atiduotų Motinos Teresės palaikus. Po šių pareiškimų abiejose šalyse užvirė ginčai, kam iš tiesų priklauso ši katalikų vienuolė, didžiąją gyvenimo dalį dirbusi Indijoje. Motina Teresė gyveno Indijoje nuo 1931-ųjų iki pat mirties. Ji rūpinosi ne tik Kalkutos, bet ir viso pasaulio varguoliais. Už savo veiklą 1979 m. apdovanota Nobelio taikos premija. Atsiimdama apdovanojimą paprašė atšaukti iškilmingą vakarienę, o pinigus atiduoti vargetoms. Deja, tuo metu Motina Teresė negalėjo padėti tautiečiams Albanijoje, nes to neleido komunistinis režimas. Antrojo pasaulinio karo laikų Albanijos diktatorius Enveras Hoxha uždarė visas religines institucijas ir uždraudė bet kokią jų veiklą. Ir taip liko iki pat jo mirties 1985-aisiais. Nors katalikai Albanijoje sudaro tik 10 %, o dauguma gyventojų (70 %) yra musulmonai, dar 20 % save laiko stačiatikiais, dabartinė valdžia tikina, kad Motina Teresė brangi visiems albanams, nes darė didžiulę įtaką jų vienybei. 2003 m. Motina Teresė paskelbta palaimintąja ir šitaip pradėtas jos paskelbimo šventąja procesas. Ta diena tapo nacionaline švente Albanijoje. 2016 m. šventąja paskelbtosios palaikai Albanijai visgi neatiduoti. Tačiau albanai dažnai naudoja Motinos Teresės atvaizdą. Paveikslėlių su katalikų ikona galima pamatyti ir iš oro uosto keleivius gabenančiuose taksi, ir prie katalikų bažnyčių.

 

24 valandos Tiranoje

 

Susipažinus su Motinos Teresės istorija ateina metas pamatyti tikrąjį šios šalies sostinės veidą. Jis, beje, visai nekatalikiškas ir galbūt būtent dėl to toks žavus. Ir palyginti jaunas. Albanijos sostinė ir didžiausias šalies miestas savo istoriją skaičiuoja nuo 1614-ųjų. Tirana jauki ir ganėtinai moderni. Sostinėje nėra daug lankytinų vietų, visgi šis Balkanų miestas gražus ir smagus, o jame stebina ne tik kontrastai, bet ir gyvybe alsuojantis Osmanų imperijos palikimas. Miestas įkurtas prie Išmo upės, remiasi į kalnus netoli Adrijos jūros pakrantės. Nors Europos miestų reitinge Tirana nuolat atsiduria paskutinėse vietose, blogą reputaciją atperka vietinių svetingumas ir albaniška kava, patiekiama mažučiuose puodeliuose. Skirtingai nei nedideliuose šiauriniuose miesteliuose, Tiranos gyventojai noriai bendrauja su turistais. Juos dažniausiai nukreipia prie sostinės įžymybės – piramidės. Neįprastos konstrukcijos statinys statytas kaip muziejus komunistų lyderiui E. Hoxhai. Duris lankytojams atvėrė 1988 m., o komunizmas subyrėjo jau po 3 m. Muziejus buvo uždarytas, o piramidės viduje pradėtos rengti parodos ir konferencijos. Dabar šis neįprastas pastatas apleistas. Tačiau ant jo viršaus gali užkopti kiekvienas panorėjęs. Taip pat Tiranoje verta aplankyti Gamtos mokslų ir archeologijos muziejų, pasivaikščioti autentiškomis gatvelėmis ir pasigėrėti stikliniais dangoraižiais, kurie stebėtinai gerai dera prie jų papėdėje vis dar stūksančių medinių namukų. Tačiau svarbiausia viešint Tiranoje – užsukti į turgų. Įspūdingą naująjį turgų galima pasiekti vos per 10 min. pėsčiomis nuo miesto centro. Dailiai įrengta erdvė leidžia paragauti tradicinių skanumynų ir pasigėrėti balkaniška prekybos kultūra. Ji neabejotinai skiriasi nuo baltiškosios. Beje, Tiranoje nuolat organizuojamos kelių valandų ekskursijos su gidais. Siūloma ne tik apžiūrėti architektūrą, aplankyti žymiausias sostinės vietas, tačiau ir sudalyvauti degustacijose. Tai saugus ir patogus būdas pažinti naktinį miesto gyvenimą.

 

View,Of,Bora,Bora,Beach,In,Ksamil,,Albanian,Riviera.,KsamilBlogo oro čia nebūna?

 

Albanijoje saulė šviečia kone 300 dienų per metus. Vasarą oro temperatūra svyruoja tarp 24–28 laipsnių. Esant tokiai temperatūrai, jūros vanduo sušyla iki 25 laipsnių. Be to, vasarą Albanijoje visai nedaug lietaus. Statistiškai 90 % visų kritulių iškrinta žiemą, tad albaniškos vasaros būna sausos. Rekomenduojama keliauti pavasarį (balandžio–birželio mėn.) ir rudenį (rugsėjo–spalio mėn.). Šiais mėnesiais temperatūra nėra per aukšta. Oras puikiai tinka ekskursijoms, žygiams pėsčiomis, Albanijos gamtos ir kultūros objektams tyrinėti. Pavasarį šalį puošia sodri žaluma ir spalvingi kraštovaizdžiai, o rudenį – auksiniai lapai ir vynuogių derlius. Temperatūra ir oro sąlygos iš tiesų labai svarbios. Juk keliaujant Albanijoje norisi kuo daugiau laiko praleisti lauke. Net 70 %šalies teritorijos užima kalnai ir tankūs miškai, o likęs plotas – ežerai ir pajūris. Albanijos krantus skalauja dvi jūros: Jonijos ir Adrijos.Čia yra tiek laukinių akmenuotų krantų, tiek tvarkingų viešbučių paplūdimių.Drymades paplūdimys vadinamas vienu gražiausių visoje šalyje. Mažoje Adrijos jūros įlankoje esantį paplūdimį didelis akmuo dalija į dvi dalis, kurių vienoje reljefas akmenuotas, o kitoje – smėlėtas. Šalia Himaros kaimelio yra keletas paplūdimių, tačiau Livadhi – labiausiai mėgstamas turistų. Iš tolo baltuojanti įlanka apsupta alyvmedžių, o vanduo neįtikėtino skaidrumo. Borsh paplūdimys – didžiausias paplūdimys Albanijoje, besitęsiantis net 7 km. Netoli įkurtas Ksamil paplūdimys – vienas geriausių šalyje. Dėl išskirtinio grožio vadinamas Jonijos perlu. Tiesiog privaloma aplankyti bent keletą žymiausių paplūdimių ir išsimaudyti skaidriame vandenyje. O tai atlikus jau galima leistis į Albanijos Alpes. Sieną su Juodkalnija sudaro didingi Prokletijės kalnai. Čia įkurtas Theth nacionalinis parkas, puikiai išvystyta žygeivių takų infrastruktūra. Žygiuojant ne tik kopiama – galima pasigėrėti kalnų miestuku, kriokliu, keliomis bažnyčiomis.

 

UNESCO lobynas ir gastronominiai turai

 

Visi 15 šalyje veikiančių gamtos parkų yra gražūs ir įdomūs. Tik ne visų infrastruktūra vienodai patogi. Balkanų šalyse keliaujantiems su nameliais ant ratų ar nuosavais automobiliais užkliūva tai, kad Albanijoje tokios kelionės mažiau patogios nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Juodkalnijoje. Tenka pasukti galvą, kaip privažiuoti ar kur pastatyti automobilį. Tokių problemų nekyla lankant į UNESCO pasaulio paveldą įtrauktus objektus. Jų Albanijoje yra keturi. Vienas populiariausių – archeologų lobiu vadinamas graikų kolonistų X–VIII a. pr. Kr. įkurtas senovinis miestas Butrintis. Čia galima pasigėrėti Didžiąja bazilika, teatru, venecijietiško stiliaus pilimis. Kitas istorinis Albanijos miestas Beratis pramintas muziejumi po atviru dangumi arba tūkstančio langų miestu. Beratis iš tiesų į jūrą žvelgia daugybės baltų namukų akimis, o didžiausią įspūdį padaro vakare languose užsidegantys žiburiukai. UNESCO taip pat saugo Girokasterį. Tai miestas-muziejus. Jo centre yra didelis Osmanų imperijos laikų senamiestis su vyraujančiais XVI–XIX a. akmeniniais namais (apie 200 jų paskelbti kultūros paminklais), senovinėmis mečetėmis, XVII a. pirtimis, užeigomis, rytietišku turgumi ir XIII a. menančiais įtvirtinimais. Galiausiai būtina pamatyti Ochrido ežerą ir jo apylinkes. Aplink – žavūs kaimeliai, nuostabi laukinė gamta ir puikus maistas. Poilsiaujant prie Ochrido ežero rekomenduojama paragauti albaniškų žuvies patiekalų. Paragauti Albanijoje turbūt reikėtų visko, kas tik siūloma. Šaliai siekiant tapti naujuoju turizmo centru, maisto ir gėrimų kultūra vystoma pašėlusiu greičiu, tačiau per daug nenutolstant nuo tradicijų. Kol kas šalyje nėra „Michelin“ žvaigžde apdovanotų restoranų. Galbūt to ir nereikia. Ši šalis vilioja ne prabanga, o autentika. Būtent todėl rengiami maisto ir vyno turai, lankomos nedidelės vyninės, kaimuose įkurtos tradicinės užeigos. Albanų virtuvė – tarpinė stotelė tarp Graikijos, Italijos ir Turkijos. Maistas labai sotus, o porcijos didelės. Juk norint pažinti šią šalį reikia gerai pasistiprinti.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė