Apie karo baimę: bijojimas neatneša jokios naudos – geriau ruoštis

Visuomenininkė ir komunikacijos ekspertė Luka Lesauskaitė-Remeikė dalijasi mintimis apie tai, kaip istorijos žinojimas stiprina pasididžiavimą valstybe, kodėl jaunimas nesijaučia matomas politikoje ir kaip ji ruošiasi dienai X. Pokalbis atskleidžia, kad Lietuvos visuomenės atsparumas glūdi ne tik karinėje galioje, bet ir kultūroje, istorinėje atmintyje, gebėjime mobilizuotis krizių akivaizdoje.

Istorijos žinojimas – kelias į pasididžiavimą

Pasak L. Lesauskaitės-Remeikės, istorijos žinojimas tiesiogiai susijęs su tuo, kiek žmogus didžiuojasi lietuvybe. „Kuo daugiau lietuviai domisi Lietuvos istorija, tuo labiau didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais“, – cituoja mokslų daktarės Ingos Vinogradnaitės išvadas. Luka pabrėžia, kad Lietuvos istorija daug turtingesnė, nei įprastai suvokiame. „Kai vaikštai po Vokietiją, matai Vytį, supranti, kad Gediminaičiai buvo Vengrijos karaliai, jie buvo nukeliavę iki Serbijos“, – pasakoja L. Lesauskaitė-Remeikė apie keliones Gediminaičių pėdsakais. Jos nuomone, mes neįvertiname, kokį svorį turėjome Europoje. Kalbėdama apie valdovus, istorijos mokslus baigusi Luka išskiria Jogailą kaip nepakankamai įvertintą asmenybę: „Jogaila buvo karalius. Jogailos ėjimas į Vakarus labai daug pasako. Jeigu atiduodame Jogailą kitos valstybės istorijai, prarandame stiprią dalį savo tapatybės.“ Luka pabrėžia, kad pilietiškumas gali pasireikšti įvairiausiais būdais: nuo aplinkosaugos iki savanorystės kariuomenėje, nuo lietuviškų produktų palaikymo iki dalyvavimo kultūriniuose renginiuose. „Be proto daug žmonių kiekvieną dieną daro daug gražių dalykų. Tiesiog to nelaikome pilietiškumu, bet jeigu laikytume, visai kitaip jaustumės“, – sako L. Lesauskaitė-Remeikė.

Jaunimo problema – nesijaučia matomi ir svarbūs

Kalbėdama apie tai, kodėl jaunimas nedalyvauja politikoje ir neina balsuoti, L. Lesauskaitė-Remeikė nurodo pagrindinę priežastį: „Jaunimas turi suprasti ir girdėti, kad jie yra aktualūs. Šiandien jie nėra tie tiesioginiai ar netiesioginiai rinkėjai, kuriuos reikia įtikinti.“ Visuomenininkė pastebi, kad šiuolaikinė jaunoji karta – prasmės ieškotojų karta. „Jiems reikia prasmės, reikia, kad jų paklaustų, kaip jaučiatės, kas jums svarbu, – aiškina ji, pridurdama, kad komunikacija su jaunimu turi keistis. – „Nike“ nauja kampanija buvo orientuota į jaunus žmones, kurie pakeitė šūkį iš „Just Do It!“ į „Why Do It?“. Ir tai labai legitimus klausimas – kodėl turiu kažką daryti.“

Minkštoji galia – neįvertinta Lietuvos stiprybė

Viena svarbiausių pokalbio temų – kultūros ir minkštosios galios vaidmuo kalbant apie visuomenės atsparumą. L. Lesauskaitė-Remeikė pabrėžia, kad Lietuvos istorijoje krizės visuomet buvo įveikiamos kūrybiškai. „Pažiūrėjus į Dainuojančią revoliuciją, Sąjūdį – tai ta minkštoji galia. Būtent visuomenės atsparumas per kultūrinę prizmę yra nuvertintas“, – teigia ji. Istorijos populiarintoja aiškina, kad minkštoji galia veikia subtiliai, bet efektyviai. „Muzika, teatras, spektakliai – mes to nesuprantame, sėda kažkur pasąmonėje ir tos žinutės gali net nepastebėti. Taip turbūt ir paveikta Rusijos visuomenė – prifarširuota nuo smulkmenų.“

Švęsti, o ne minėti

L. Lesauskaitė-Remeikė ragina keisti požiūrį į valstybinių švenčių minėjimą. „Mums reikia išeiti iš to verkimo naratyvo – vis per auką, vargą ir ašaras. Buvo skaudžių momentų, bet iš jų išėjome, iš jų pasimokėme. Juk turime ką švęsti“, – sako istorikė. Ji pabrėžia, kad būtent stojimas į NATO ir Europos Sąjungą – vienas svarbiausių šiuolaikinės Lietuvos pasiekimų, apie kurį reikėtų daugiau kalbėti ir didžiuotis. „Kardinaliai viskas pasikeitė su stojimu į Europos Sąjungą. Kaip gerai gyvename, tai ir turėtume švęsti“, – akcentuoja L. Lesauskaitė-Remeikė.

Lietuvių tautos bruožas – mobilizacija per krizes

Pripažindama, kad lietuviai labiausiai susiburia krizių metu, L. Lesauskaitė-Remeikė mato šią savybę kaip stiprybę. „Mūsų yra krizinė savanorystė, krizinis pilietiškumas. Ramiau miegu, nes žinau, kad jeigu bus bėda, išlįsime iš tų pakampių, – sako ji. – Mes iš niekur sugebėdavome sukilti, pakilti iš visų pavergimų, okupacijų. Lietuviai yra kūrybiški žmonės, ir tai gelbsti iš bet kokios situacijos.“Prakalbus apie karo baimę, istorikė atkerta: „Aš tokios nejaučiu. Pati dirbau krašto apsaugos sistemoje ir suprantu, kaip vyksta tie procesai. O bijojimas neatneša jokios naudos.“ Anot Lukos, reikia ne bijoti, o ruoštis. „Galvojimas apie pasiruošimą, mokymus, išgyvenimo krepšį, aiškų šeimos planą – tai mane ramina, nes suprantu, kad daug ko pakeisti pati negaliu. Geriau galvoti, ką galiu padaryti, kad dabar to nebūtų.“ L. Lesauskaitė-Remeikė pastebi, kad nerimą galima suvaldyti. „Nerimą reikia nukreipti į veikimą, įgalinti – eiti į mokymus, kursus. Kai save stiprini, taip nusiramini“, – pataria istorikė.

Autorė Eglė Stratkauskaitė