Kalėdos – ne tik data kalendoriuje, bet ir mus supančios, pažįstamos detalės. Per pusnis brendantis Kalėdų Senelis, vilkintis raudonu kostiumu, mišku kvepianti eglutė, mirksinčios lemputės, namus puošianti žaluma ir gėlės – už kiekvieno šių simbolių slypi ilga tikėjimo, mados, kartais net reklamos triukų istorija.

 

Raudonskruostis Kalėdų SenelisChristmas,Sticker,Set,Of,Cute,Characters,With,Santa,Claus,,Snowman,

 

Šventiniu laikotarpiu mus lydintis Kalėdų Senelis – šiltai besišypsantis, apkūnus, barzdotas vyras raudonu kostiumu – iš tikrųjų yra kelių šimtmečių tradicijų ir istorijų junginys. Jo šaknys siekia IV amžių ir Mažosios Azijos miestą Myrą, kur gyveno vyskupas šv. Mikalojus. Pasakojama, kad šis dvasininkas slapta padėdavęs vargšams: naktimis prie durų palikdavo maišelius su pinigais ir gelbėjo mergaites nuo skurdo bei vergovės. Taip jis tapo vaikų globėju ir idealiu slapto dovanotojo pavyzdžiu.

 

Vėliau ši istorija persikėlė į Nyderlandus, kur atsirado Sinterklasas – legendinė figūra su mitra ir lazda, dovanas vaikams nešanti gruodžio 6-ąją, per šv. Mikalojaus dieną. Olandų emigrantai šią tradiciją atsivežė į Naująjį Amsterdamą, vėliau tapusį Niujorku. Ten Sinterklasas pamažu virto Santa Klausu, labiau siejamu su žiemos pramogomis ir gausiomis vaišėmis.

 

XIX a. keitėsi ir pačių Kalėdų veidas – triukšmingos gatvės šventės persikėlė į jaukią šeimos aplinką. 1823 m. pasirodęs eilėraštis „A Visit from St. Nicholas“ pirmą kartą aiškiai nupiešė tokį Kalėdų Senelį, kokį atpažįstame šiandien: jį rogėse atskraidina elniai, nusileidžia pro kaminą ir palieka dovanas. Spaudos dailininkai dar labiau sustiprino linksmo, apkūnaus, kailiniais apsivilkusio senelio įvaizdį ir „apgyvendino“ jį Šiaurėje. XX amžiuje šį raudonu kostiumu vilkintį Kalėdų Senelį galutinai išpopuliarino reklamos, tarp jų – ir legendinė „Coca-Cola“ kampanija.

 

Mišku kvepiantis eglutė

 

Kalėdų eglutė iš tiesų yra gerokai jaunesė nei pačios Kalėdos. Amžinai žaliuojantys medžiai Europoje buvo gerbiami dar prieš krikščionybės atsiradimą – jų šakelėmis žiemos saulėgrįžos metu puošti namai primindavo, kad net tamsiausia metų naktis galiausiai užleidžia vietą pavasariui. Modernios kalėdinės eglės šaknys glūdi Renesanso laikų Vokietijoje ir Baltijos miestuose. Čia cechų brolijos žiemos šventėms ėmė statyti spygliuočius ir puošti juos saldumynais, vaisiais bei popierinėmis dekoracijomis. Iki šiol išlikęs draugiškas ginčas tarp Latvijos ir Estijos dėl pirmosios viešai papuoštos eglės: Ryga primena 1510 m. rotušės aikštėje pastatytą prekybininkų gildijos medį, o Talinas – 1441 m. Juodagalvių brolijos tradicijas. XVI a. kalėdinė eglutė jau įsitvirtino Vokietijos liuteronų namuose. Pasakojama, kad eglių viršūnes puošusios žvakės galėjo kilti iš legendos apie Martiną Liuterį, kuris, įkvėptas žvaigždėto žiemos dangaus, norėjo vaikams sukurti tą pačią stebuklingą šviesą namuose. Vėliau eglė iš religinio ir šeimos simbolio pamažu virto ir socialinės padėties ženklu. XIX a. ji tapo tikru Europos turtingųjų mados simboliu. Vokiečių kilmės karalienė Šarlotė pirmoji atvežė eglutę į Didžiosios Britanijos rūmus, o karalienė Viktorija ir jos vyras princas Albertas, dažnai vaizduojami prie ištaigingai papuošto medžio, pavertė ją anglakalbio pasaulio standartu. Iš rūmų ir salonų eglutė persikėlė į miestų aikštes: XX a. pradžioje viešai įžiebiami medžiai tapo pagrindiniais švenčių susibūrimo taškais.

 

Jaukios švieselės

 

Ryškios šventinio laikotarpio šviesos – ne tik jauki dekoracija. Krikščioniškoje tradicijoje jos siejamos su Betliejaus žvaigžde, kuri, kaip pasakojama Evangelijoje, vedė išminčius į vietą, kur gimė Jėzus. Kai kur pasaulyje vietoj žvaigždės ant eglutės viršūnės kabinamas angelas, taip pat primenantis biblinį Kalėdų pradžios momentą.

 

Ilgiausių žiemos naktų metu deganti žvakės liepsna simbolizavo apsaugą ir gyvybę, tarsi laikė tamsą ir šaltį už durų. Vėliau ši šviesos idėja persikėlė ant pačios eglutės: XIX a. daugelyje Europos šalių medžiai buvo puošiami tikromis vaškinėmis žvakutėmis metaliniuose laikikliuose. Nors vaizdas džiugino akis, tokia puošyba kėlė pavojų – dėl žvakių dažnai kildavo gaisrai, todėl pasigrožėti jos būdavo uždegamos trumpam. XX a. pradžioje žvakutes pamažu pakeitė elektrinės lemputės. Pirmosios elektrinės švieselės pristatytos XIX a. pababaigoje JAV ir netrukus tapo prieinamos daugeliui.

 

Magiški, namus puošiantys augalai

 

Kalėdų dekoracijų dalimi dažnai tampa augalai, kurių kitais metų laikais beveik nepamatysi. Vienas tokių – amalas. Šis visžalis, ant medžių parazituojantis augalas su baltomis, nuodingomis uogomis nuo senų laikų laikytas ypatingu. Romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis mini, kad keltų druidai amalą nupjaudavo auksiniu pjautuvu nuo ąžuolo šakų ir laikė stebuklingu augalu, galinčiu suteikti apsaugą ir vaisingumą. Skandinavų mitologijoje pasakojama, kad būtent iš amalo pagaminta strėlė nužudė dievą Baldurą, o po šios tragedijos augalas esą davė pažadą būti naudojamas tik taikai ir meilei.

 

Blizgūs ir dygūs bugienio lapai bei ryškiai raudonos uogos Europoje nuo seno simbolizavo apsaugą ir žaliuojančią gyvybę tamsiausiu metų laiku. Vėliau jo aštrūs lapai imti sieti su erškėčių vainiku, o uogų raudonis – su Kristaus kančia. Dėl to britiškoje tradicijoje bugienio šakelės iki šiol išlieka vienu būdingiausių šventinių motyvų – nuo durų vainikų iki kalėdinių atvirukų.

 

Puošniausioji karpažolė (puansetija) – iš Meksikos kilęs augalas. Jau XVII a. ši gėlė puošdavo bažnyčias per Kalėdų laikotarpį, o XIX a. ją į JAV atvežęs diplomatas ir botanikos mėgėjas Joelis Poinsettas padėjo puansetijai tapti tarptautiniu šventiniu ženklu. Šiandien ryškiai raudoni jos pažiedlapiai – vienas populiariausių žiemos šventės akcentų visame pasaulyje.

 

Mielų dovanų tradicija

   

Per šimtmečius dabar daugeliui įprastų kalėdinių dovanų prasmė, forma ir net gavėjai gerokai keitėsi. Krikščioniškoje tradicijoje dovanojimo ištakos siejamos su trimis karaliais, atnešusiais aukso, smilkalų ir miros gimusiam Jėzui. Tai buvo ne žaislai, o simbolinės ir brangios dovanos, pabrėžiančios pagarbą ir ypatingą šio gimimo svarbą. Vėliau, plintant šv. Mikalojaus legendoms, dovanos vis labiau imtos sieti su vaikais – jų globa, dosnumu ir rūpesčiu. Ilgą laiką dovanos buvo kuklios ir dažnai turėjo praktinę paskirtį: maisto produktai, drabužiai, rankų darbo daiktai. Tik XIX a. Europoje ir JAV pradėjus keistis vaikystės sampratai, į vaikus imta žiūrėti ne kaip į darbininkus, o rūpesčio ir globos reikalaujančius šeimos narius. Pradėjus formuotis dovanų vaikams tradicijai, imtos dovanoti lėlės, mediniai traukinukai, knygos, smulkūs žaislai. Galiausiai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje dovanų pirkimas virto šventiniu ritualu, kuris tęsiasi iki šių dienų.

 

Įdomu

 
  • 55 % žmonių džiaugiasi gavę dovaną iš antrų rankų.
  • Dainininkė Mariah Carey iš populiariausios Kalėdų dainos „All I Want for Christmas Is You“ kasmet uždirba apie 2,5–3 mln. JAV dolerių.
  • Žaislų pardavimai Jungtinėje Karalystėje 2024 m. sumažėjo beveik 4 %, o 2025 m. išaugo 8 %. Didžiausią augimą lėmė suaugusieji, perkantys „Pokemon“ korteles, lego rinkinius ir kitus kolekcinius daiktus.
  • Vien JAV kasmet išsiunčiama daugiau nei 3 mlrd. kalėdinių atvirukų.
  • Senausia dirbtinė Kalėdų eglutė, XIX a. pradžioje pristatyta Vokietijoje, buvo gaminama iš dažytų žąsų plunksnų, pritvirtintų prie vielų.
  • Rubiko kubas buvo perkamiausias kalėdinis žaislas 1980 m.
  • Ukrainiečių liaudies pasaka pasakoja apie vargšę moterį, kuri negalėjo papuošti Kalėdų eglutės. Jai miegant vorai nupynė šimtus įmantrių voratinklių, primenančių gražias girliandas. Šiandien ukrainiečiai eglutėje rastą voratinklį laiko sėkmės ženklu.

 

Autorė Monika Budnikienė