Perskaitę mano istoriją tikriausiai pasakysite, kad aš pati dėl visko kalta. Gal ir taip, tačiau iš anksto apie tai negalvojau. Viskas prasidėjo kaip nekaltas žaidimas vieno moteriškių pižamų vakarėlio metu. Mes su draugėmis nuolat tokius rengiame, kad pailsėtume nuo vyrų, vaikų ir namų, kad galėtume drąsiai išgerti vyno nesijaudinant, kad reikės vairuoti, ir pasiplepame iš visos širdies. Tuomet vakarojome pas Augustę ir kažkaip išėjo kalba apie neištikimybę. Vienos draugės tvirtino, kad visi vyrai iš prigimties yra patinai, tik ir laukiantys progos nuklysti į kairę, todėl juos reikia griežtai kontroliuoti ir stebėti, kad tokių progų jiems nepasitaikytų. Kitos draugės, tarp jų ir aš, sakėme, kad vyrai yra tokios pačios protingos būtybės kaip ir moterys, o ne gyvuliai, nekontroliuojantys savo instinktų, todėl jie supranta ir vertina šeimos vertę ir nenorėdami jos prarasti sąmoningai nesivelia į romaniukus. Taukšdamos apie įvairiausius įrodymus mūsų debatų oponentės pasiūlė realų eksperimentą – kuri sutiktų išbandyti savo vyro neištikimybę pakišdama jam gundančią viliokę?

Nežinau, kas tą vakarą traukė mane už liežuvio, spėju, kad ir suvartoto vyno kiekis, tačiau nė nemirktelėjusi suspiegiau, kad mano vyro tai tikrai nė viena iš čia ar kitur esančių nesuviliotų, nes maniškis tvirtas kaip uola ir labai myli mūsų šeimą. Tada draugės išrinko namų šeimininkę Augustę kaip tinkamiausią kandidatę viliotojos vaidmeniui, ir ėmė kurti įvairias situacijas, kur ir kaip būtų galima įgyvendinti planą, kad maniškis neįtartų klastos. Buvau prisaikdinta nieko jam apie tai neprasitarti ir susitarėme, kad kai draugė atvažiuos pas mus į svečius, aš susigalvosiu dingstį pasprukti iš namų, ir tuomet bus išbandyta mūsų santuokos tvirtybė. Šios aplinkybės mane paguodė, nes pagalvojau, kad jau mūsų namuose brangiausiasis tikrai neišdrįs nusidėti!

Išaušo lemtingoji išbandymo diena. Augustė atvažiavo pas mus nepaprastai gražiai pasidažiusi, kvepianti, pasipuošusi raudona prigludusia suknele didele iškirpte. Tai pamačiusi nusišypsojau – negi ji tikrai mano, kad tokiais pigiais triukais papirks mano vyrą? Jiedu atsikimšo po butelį alaus, o aš pasiūliau pagaminti sušių. Tik visa bėda, kad namuose neturėjom ingredientų, taigi reikėtų važiuoti į tolimąjį prekybos centrą, nes tik jame turėtų būti egzotiškų gėrybių. Vyras iš pradžių priešinosi, kam čia to reikia – akivaizdžiai manė, kad važiuoti teks jam, nes juk pas mane draugė atvažiavo, bet kai pasakiau, kad taip užsimaniau sušių, jog nepatingėsiu nuvažiuoti pati, jis sutiko. Prieš trinktelėdama durimis užsiminiau, kad grįšiu po geros valandos, taigi jie nelaukdami manęs gali atsidaryti po antrą alaus.

Važiuojant į prekybos centrą mane apėmė drebulys. Matyt jaučiau, kad darau klaidą uždegdama žalią šviesą tokiems eksperimentams, tačiau guodžiau save, kad net jei mano vyras ir paslys, geriau tai žinoti negu leistis apgaudinėjamai nieko nenutuokiant…

Grįžusi namo iš karto suuodžiau, kad kažkas ne taip. Vyras perdėtai paslaugiai griebė man iš rankų pirkinių maišą ir ėmė uoliai darbuotis ruošiant sušius, o Augustė kažkaip paslaptingai šypsojosi ir svajingai spoksojo pro langą. Savaime suprantama, negalėjau jos paklausti, kas įvyko, todėl teko iškęsti dar porą kankinančių valandų, kol maniškis susiruošė į tualetą ir mes su Auguste likome kambary dviese.

– Aš tau sakiau, kad ištikimų vyrų nebūna, – gudriai šyptelėjusi sušnabždėjo draugė.

– Tikrai? Kas įvyko? Jūs bučiavotės? Glamonėjotės? – nekantravau.

– Brangute, tau užteko užverti duris, o man nusišypsoti sukant plaukų sruogą aplink pirštą ir jis pats puolė ant manęs kaip žvėris!

– Tai jūs… Jūs… Kaip toli nuėjote? – man pakirto kojas.

– Jis nebūtų leidęs nenueiti iki galo. Apgailestauju, miela drauge, – tarė Augustė.

Grįžęs į kambarį vyras pamatė pasikeitusią mano savijautą, tačiau toliau svaidė kvailus juokelius, matyt, beviltiškai stengdamasis išsklaidyti ore tvyrančią įtampą. Netrukus Augustė išsikvietė taksi ir išvažiavo namo, o mes likome trise: aš, mano vyras ir jo neištikimybė.

Pasakiau jam, kad draugė papasakojo apie greitąjį jų nuotykį. Žliumbdama prasitariau ir apie tai, kad pačios buvome tai suplanavusios, kad buvau dėl jo tikra, kaltinau save kvailumu ir nesilioviau kartojusi žodžių „Kaip tu galėjai!“ Vyras iš pradžių idiotiškai išsiviepęs bandė teigti, kad čia tik fizinė neištikimybė, juk moterims daug baisiau, kai ji būna emocinė, o čia – tik paprasčiausias sanguliavimas be jokių jausmų. Matydamas, kad manęs šie argumentai neveikia, jis perėjo į puolimą – esą tik aš dėl visko kalta, kad jis man visą laiką iki šiol buvęs ištikimas ir nė nepagalvojęs apie kitas moteris, todėl kai pati viską suorganizavau, o ta Augustė atėjo apsirengusi tokia suknele, kad krūtys pačios šoko lauk, jis nieko sau negalėjo padaryti, jis buvo kaip alkanas šuo, kuriam pakišamas gardus kaulas.

Dabar guliu savo lovoje ir verkiu. Esu visiškai pasimetusi – negaliu liautis įsivaizdavusi savo draugės ir vyro kartu, pykstu ant jų, tačiau lygiai tiek pat ir ant savęs. Kodėl buvau tokia kvaila ir pasirašiau šiam nuotykiui?

Jurgita