Pabėgęs jaunikis

Dar būdama dvylikos žinojau, kad manęs laukia nepaprastas likimas. Būtent manęs, o ne mano pragmatiškos sesers arba nuolatos kikenančių draugių, nes tik aš viena tikėjau tyra ir amžina meile. Įsivaizduodavau, kaip pasipuošusi balta nėriniuota suknele žengsiu vietinės bažnytėlės centrine nava. Prie frezijomis apipinto altoriaus stovės aukštas tamsiaplaukis jaunikis. Mano grožis pakirs jam kojas, o ant atlasiniais kaspinais apjuostų klauptų sėdės išsipustę svečiai. Draugės, vilkinčios bjauriomis pamergių suknelėmis, stovės ramios bei susikaupusios ir niekada neturės progos iš manęs tyčiotis dėl romantiškų svaičiojimų. Tokia turėjo būti mano didžiojo triumfo diena…

Dabar man jau 32-eji. Vis dar esu vieniša. Dirbu tarptautinėje logistikos bendrovėje. Mėgstu keliauti. Turiu du katinus, kurie patys atklydo prie mano buto durų. Kas antrą dieną verkiu, įsikniaubusi į pagalvę. Tuomet suvalgau pusę indelio šokoladinių ledų su šokolado gabaliukais, šokoladiniu padažu ir šokoladiniais sausainiais. Viską užgeriu taure raudonojo vyno. Skųstis neturiu teisės, nes savo triumfo dieną tikrai išgyvenau. Turėjau baltą suknelę, gėlių, pamergių ir išrinktąjį. Tik viskas susiklostė kiek kitaip… Kai įsikibusi tėčiui į parankę ėjau altoriaus link, mano jaunikis spruko pro zakristijos duris. Žaliūkai mano pusbroliai bandė jį vytis, o svečiai aikčiojo ir blaškėsi. Jaunikio noras išvengti santuokos pančių, matyt, buvo toks stiprus, kad susistabdęs automobilį neatsigręždamas nurūko Klaipėdos link. Susitikome tik po 3 mėn., kai mūsų tėvai, sumokėję už taip ir neįvykusį vestuvių pokylį, pareikalavo grąžinti pinigus. Pabėgęs jaunikis buvo rastas Ispanijoje su devyniolikmete Kamile, kuri tik prieš mėnesį buvo baigusi mokyklą. Aš vis dar moku skolą tėvams. Mano menami uošviai savo dalies atsisakė, o pabėgęs jaunikis, pareiškęs, kad niekada nenorėjo vestuvių ir jog tai buvo tik mano vienos mintis, prie milžiniškos sąskaitos apmokėjimo neprisidėjo nė cento. Baisiausia – ne pinigai, o tai, kaip ir kada jis man pasakė tiesą. Buvau nuotaka „siaubūnė“. Man buvo visiškai nesvarbu, ko norėjo būsimas vyras. Tiesiog atkakliai siekiau savo svajonės, kuri manęs neapleido nuo paauglystės. Tą akimirką suvokiau, kad niekada šio žmogaus iš tikrųjų nepažinojau, o vakarais verkiau ne dėl savo svajonių vyro netekties, bet dėl to, kad jaučiausi esanti niekam tikusi, nemylima ir pan.

Nors iš prigimties esu optimistė ir visą laiką laukiau, kada prasidės laimingas vedybinis gyvenimas, dabar nežinojau, ką daryti. Buvau pas būrėją ir psichologą. Mus sutuokti turėjęs kunigas 40 min. man pasakojo apie nežinomus Dievo kelius ir visada prasmingą Jo valią. Jeigu atvirai, niekas nepadėjo pasijusti geriau. Draugės vis dar keikė mano buvusį jaunikį, o mama, kiekvieną sykį susitikusi su manimi, skaitė moralą apie netinkamą elgesį. Aš tiesiog valgiau, miegojau, dirbau ir užsiėmiau savanoriška veikla senelių namuose. Ten visada suteikdavau kažam džiaugsmo. Jaučiau savotišką pasitenkinimą klausydamasi šiurpių istorijų apie blogiausias santuokas ir savo garbaus amžiaus bičiulių patikinimų, kad tokia graži bei miela mergaitė kaip aš dar būtinai sutiks savęs vertą vyrą.

Vienatvė mane slėgė, o savigaila vargino. Jeigu nebūtų priklydusių katinų keliamos netvarkos, veikiausiai jau būčiau išsikrausčiusi iš proto. Prisirišimas prie jų – pirmas patologinės senmergystės požymis. Jie draskydavo baldus, daužydavo indus ir po visus namus išbarstydavo kraiką. Kartkartėmis apgrauždavo vazoninius augalus. Kad plumerijų lapai yra mirtinai pavojingi, sužinojau tik prastai pasijutusius katinėlius nuvežusi į netoli buvusią veterinarijos kliniką. Augintinių gyvybes išgelbėti pavyko pašalinus nuodus iš virškinimo trakto. Laukdama, kol bus atliktos visos reikalingos procedūros, liejau ašaras ant aptrintos laukiamojo sofos. Mintis, kad gali tekti katinus užmigdyti, spaudė širdį. Verkiau ir iš įpročio, nes jaučiausi nelaimingiausia pasaulyje. Veterinaras, tvirtai sudėtas šviesiaplaukis keturiasdešimtmetis, kelių kitų klientų akivaizdoje išvadino mane neatsakinga kvaiša ir liepė liautis verkti. Jis sakė, kad gailėtis reikia ne manęs, o vargšų gyvūnėlių. Tuomet įbruko į rankas siaubingai nukamuotus katinus ir liepė pasirodyti po savaitės. Trumpą kelią iki namų raudojau dar garsiau ir prisiekiau sau, kad daugiau niekada neleisiu sau taip išskysti svetimų žmonių akivaizdoje nei dėl pabėgusio jaunikio, nei dėl katinų. Tai, kad buvo palaidota viso mano gyvenimo svajonė, dar nereiškė, jog pati turėjau tapti kilimėliu kojoms šluostyti. Tą vakarą daugiau neverkiau, o ledus skaudančia širdimi atidaviau penkiametėms kaimynų dvynukėms. Nusprendžiau pradėti gyvenimą iš naujo. Prieš metus nebūčiau leidusi, kad kažkoks vyras, panašus į smogiką iš prasto veiksmo filmo, mane viešai įžeidinėtų. Gyvenimą pradėti keisti nusprendžiau nuo susidorojimo su veterinaru. Iki mane sugniuždžiusių įvykių laikiau save patrauklia, bendrauti mokančia moterimi. Retas vyras atsispirdavo mano šypsenai, be to, gražiai rengdavausi ir visada avėdavau aukštakulnius. Dabar, pažvelgusi į veidrodį, neatpažįstu savęs. Negalėjau prisiminti tos akimirkos, nuo kada man tapo nesvarbu, kaip atrodau…

Gyvenimas emociniame vakuume, kai artimieji sergsti tavo jausmus ir elgiasi taip, lyg būtum iš trapaus stiklo, man padarė siaubingą žalą. Brangus kirpėjas ir naujas garderobas tik šiek tiek pataisė situaciją. Didysis susidūrimas su pačia savimi įvyko tada, kai pasipuošusi nauja suknele nuvežiau katinus apžiūrai. Stebėtina, kiek pasitikėjimo savimi suteikia naujas įvaizdis. Jaučiausi ne tik gražesnė, bet ir aukštesnė. Katinų narvais nešina įžengiau į veterinarijos kliniką ir susidūriau su žydromis gydytojo akimis. Pastebėjau vos akimirką žybtelėjusią nuostabą ir plačiai nusišypsojau. Griežtas gydytojas tądien elgėsi daug geriau. Nors buvo santūrus ir į mane nespoksojo, ankstesnės paniekos nepastebėjau. Katinų apžiūra neužtruko, o mokėdama sąskaitą sukaupiau visą drąsą ir pakviečiau veterinarą puodeliui kavos.

Tai taip neįprasta – vaikščioti į pasimatymus, laukti susitikimų ir susižavėti. Nesitikėjau, kad galiu jausti tokį jaudulį, nekantrumą ir džiaugsmą. Iki šios akimirkos judėjau viena kryptimi – siekiau santuokos. Tik dabar pradedu eiti mažais žingsneliais meilės link. Nuo paauglystės svajojau tapti princese, kurią besąlygiškai dievintų jos šaunusis princas. Būtinai tamsiaplaukis, aukštas ir žavus. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad šiurkštaus charakterio vyras, kurį pati pakviečiau į pasimatymą, gali tapti brangiausiu žmogumi.

Sandra