wright-brand-bacon-ZGrfqBvqyXA-unsplash

Asociatyvi nuotrauka

 

Psichosocialinę negalią turintys žmonės vis dar yra viena labiausiai pažeidžiamų ir diskriminuojamų visuomenės grupių. Jiems stinga įdarbinimo, apgyvendinimo paslaugų. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija trijose savivaldybėse jau trečius metus teikia apsaugoto būsto paslaugą. Rezultatai puikūs – tinkamai parinktos paslaugos padeda psichikos negalią turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, grįžti į bendruomenę ir net susirasti darbą.

 

Apsaugoto būsto atvejo vadybininkė Daiva Matulevičiūtė sako, kad apsaugotame būste gali gyventi tie psichosocialinę negalią turintys žmonės, kurie neturi savo būsto ir stokojantys individualių socialinių paslaugų. Apsaugoto būsto paslaugos gavėjams nereikia mokėti būsto nuomos, jiems apmokamas internetas, būsto išlaikymo mokesčiai, padedama įsigyti buities įrangą, reikalingus baldus.

 

„Apsaugoto būsto paslauga – tai daug daugiau nei tik gyvenimas nemokamame būste. Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti. Pavyzdžiui, vieni nori susirasti darbą, išmokti planuotis laiką, laikytis dienotvarkės, atnaujinti nutrūkusius santykius su giminėmis ir draugais. Kiti siekia išmokti tvarkytis buityje, gaminti valgį, atsikratyti skolų, susitvarkyti dokumentus dėl priteisto vaikų išlaikymo ar kt.“, – pasakoja D. Matulevičiūtė.

 

Žmonėms, apsigyvenusiems apsaugotame būste, rūpi ir tai, kur jie gyvens toliau, pasibaigus projektui, todėl jų tikslai susiję ir su nuosavo būsto nuoma – užsirašyti į eilę socialiniam būstui gauti ar patekti į savarankiško gyvenimo namus.

 

Geras pavyzdys – užkrečiamas

 

Mantas ir Ieva (vardai pakeisti) apsaugotame būste apsigyveno 2020 m. vasarą ir čia gyvena jau beveik trejus metus. Iki tol jie abu gyveno socialinės globos namuose. Dar gyvendamas įstaigoje Mantas sakėsi norįs išeiti iš jos ir išmokti gyventi savarankiškai. Ieva kiek abejojo savo gebėjimais gyventi savarankiškai, jai stigo pasitikėjimo savimi, tačiau Manto pasiryžimas pereiti į apsaugotą būstą, jo didžiulis noras išeiti iš socialinės globos namų įkvėpė ir Ievą.

 

„Mantui išėjimas iš institucijos ir persikėlimas į apsaugotą būstą labai stipriai pakeitė jo gyvenimą! Įsivaizduokite, anksčiau šis žmogus net negalėjo išeiti iš globos namų teritorijos, o apsigyvenęs apsaugotame būste jis pirmąsyk gyvenime tapo laisvas. Jam šis persikėlimas prilygsta skrydžiui į kitą planetą, kurioje nusileidus viskas nauja, nepažįstama, viską reikia suprasti ir išmokti“, – su pasididžiavimu pasakoja pašnekovė.

 

Svajonė dirbti išsipildė su kaupu

 

Pašnekovė sako, kad Mantas visą laiką svajojo dirbti. „Jam labai svarbu pačiam užsidirbti pinigų. Deja, vyro darbingumo lygis labai mažas. Laimei, pavyko susirasti darbą. Reikėjo matyti, kaip jis didžiavosi pradėjęs dirbti! Mantas ankstyvą rytą noriai keliasi ir važiuoja į kepyklėlę, kurioje dirba pagalbiniu darbininku. Jis yra geranoriškas ir pareigingas darbuotojas, pradėjus dirbti prasiplėtė jo socialiniai ryšiai: gerai sutaria su bendradarbiais, dalyvauja įmonės šventėse, renginiuose.

 

D. Matulevičiūtė pasakoja, kad Ieva sėkmingai lankė ir baigė profesinės reabilitacijos programą ir įgijo individualios priežiūros darbuotojos profesiją bei sėkmingai pagal ją įsidarbino. Ieva švelni, atidi, sąžininga, ji labai myli senus žmones, yra kantri, linkusi padėti, atjausti, tad jai puikiai sekasi atlikti savo pareigas darbe: lankyti senolius, kuriems reikalinga pagalba namuose, padėti jiems atlikti buities darbus, nupirkti maisto produktų.

 

Pradžia buvo nelengva

 

Moteris pasakoja, kad, visų pirma, jos globotiniai turėjo susitvarkyti visą šūsnį oficialių dokumentų, prašymų dėl išmokų pervedimo, dėl gyvenamosios vietos deklaravimo. Po to mokėsi gyventi bute, prisiimti atsakomybę už kasdienės buities tvarkymą, apskaičiuoti savaitės ir mėnesio biudžetą, taupiai apsipirkti, įjungti ir išjungti skalbimo mašiną, dujas. Mokėsi stebėti savo sveikatos būklę, laiku nueiti pas gydytojus, kurti ryšį ir jį palaikyti su psichikos negalią vienijančios organizacijos bendruomene. Mokėsi naudotis visuomeniniu transportu, pažinti miestą. Gyvendami tame pačiame bute jau trečius metus, Ieva ir Mantas įgijo kasdieniame gyvenime reikalingų įgūdžių, mokosi pasitikėti savo jėgomis, nebijoti suklysti, stiprinti savo psichologinį atsparumą.

 

„Mano svarbiausias tikslas – patarti, stiprinti apsaugoto būsto paslaugos gavėjų įgūdžius ir motyvaciją naudotis esama pagalbos sistema, savarankiškai spręsti kylančias problemas. Labai svarbu nuolat palaikyti, padrąsinti, stiprinti psichologinį atsparumą, sumažinti baimę dėl ateities“, – apibendrina specialistė.

 

Savarankiško gyvenimo svarba

 

Apsaugoto būsto atvejo vadybininkė sako, kad šių nuostabių žmonių trijų metų gyvenimas apsaugotame būste įrodė, kad kiekvienas žmogus, kuris turi mažesnę ar didesnę negalią, yra vertas pagarbos, turi teisę gyventi savarankiškai, įgyti trūkstamus įgūdžius, išmokti priimti sprendimus.

 

„Taip, iš pradžių nėra lengva, nes gyvenimas institucijoje „nugalina“, iškreipia žmogaus suvokimą apie tai, kaip veikia visuomenė, kaip tapti jos dalimi. Uždaroje įstaigoje susiformuoja savos taisyklės, apie ten gyvenančius žmones susidaro neigiamas įvaizdis, jie laikomi pavojingais, nevisaverčiais. Manto ir Ievos  atvejis įrodo, kad net ilgus metus gyvenę uždaroje aplinkoje, padedami specialistų, žmonės su negalia gali integruotis į visuomenę ir tapti savarankiškais. Jau seniai įrodyta, kad tik labai nedidelė dalis institucijose gyvenančių žmonių iš tiesų yra nepajėgūs gyventi bendruomenėje“, – sako pašnekovė.