„Gal trečiadienį po devintos?“ Toks sakinys vargu ar skamba kaip aistringos scenos pradžia. Greičiau kaip susitarimas dėl vizito ar buities darbų. Visgi ilgalaikiuose santykiuose, kai dienas užpildo darbas, vaikai, nuovargis ir nesibaigiantys rūpesčiai, spontaniškam intymumui tiesiog nebelieka vietos. Tuomet poros ima tartis iš anksto, ir kyla klausimas: ar kalendoriuje pažymėtas laikas dviese užgesina geismą, ar priešingai – padeda jam sugrįžti?

 

Kodėl taip trokštame spontaniškumo?Alarm,Clock,With,Different,Toys,And,Condom,On,Grunge,Grey

 

Romantiniuose filmuose geismas beveik niekada neatsiranda kalendoriuje pažymėtą vakarą. Jis užklumpa netikėtai, abu partneriai jo nori tuo pačiu metu, o apie laiką ar nuovargį tarsi nė nereikia galvoti. Ilgainiui toks vaizdinys tampa savotišku atskaitos tašku ir tikrame gyvenime: jei intymumą tenka planuoti, gali pasirodyti, kad santykiams stinga aistros.

 

Vis dėlto tyrimai leidžia suabejoti šia nuostata. 2024 m. „Journal of Sex Research“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad dalyviai iš tiesų buvo linkę manyti, jog spontaniškas seksas turėtų teikti daugiau pasitenkinimo. Tačiau 21 dieną stebint 121 porą nepaaiškėjo, kad spontaniškesnė seksualinė patirtis savaime būtų susijusi su didesniu seksualiniu pasitenkinimu. Kitaip tariant, dalį nusivylimo gali lemti ne pats planavimas, o išankstinis įsitikinimas, kad tai, kas suplanuota, savaime yra mažiau romantiška ar geidžiama.

 

Kur pradingsta spontaniškumas?

 

Santykių pradžioje spontaniškumui palankios pačios aplinkybės: daug naujumo, stipri trauka, daugiau dėmesio vienas kitam. Ilgainiui poros gyvenimą užpildo darbai, vaikai, buitis, nuovargis, skirtingas dienos ritmas, kartais – ir sveikatos pokyčiai. Be to, partnerių seksualinis potraukis nebūtinai sutampa. Vienas gali labiausiai atsipalaiduoti ryte, kitas – vakare. Vienam artumo norisi po sunkios dienos, kitam pirmiausia reikia ramybės ir miego.

 

Tai nereiškia, kad partneriai vienas kito nebenori – kartais tiesiog nesutampa jų intymumui palankus laikas. Europos seksualinės medicinos draugijos ekspertai pabrėžia, kad skirtingas partnerių seksualinis potraukis yra įprastas ir savaime nelaikomas sutrikimu. Kai šie skirtumai ima kelti įtampą, svarbu ne laukti, kol noras stebuklingai sutaps, o kalbėtis, atsisakyti spontaniško geismo kaip vienintelio „teisingo“ modelio ir ieškoti abiem priimtino intymumo ritmo.

 

O jeigu noras ne visada ateina pirmas?

 

Dažnai įsivaizduojame aiškią seką: pirmiausia pajuntamas geismas, tada ieškoma artumo. Tačiau seksualinis noras ne visuomet veikia taip tiesmukai. Jis gali būti spontaniškas, kilti tarsi savaime, bet gali būti ir reaguojantis – atsirasti jau pajutus artumą, partnerio dėmesį, prisilietimus, atsipalaidavus ir bent trumpam atsitraukus nuo kasdienių rūpesčių.

 

Būtent todėl iš anksto suplanuotas laikas dviese nebūtinai reiškia, kad žmogus verčia save mylėtis. Veikiau tai gali būti galimybė sąmoningai sudaryti palankias sąlygas artumui ir pažiūrėti, ar noras apskritai atsiras. Tyrimai rodo, kad svarbus ir partnerio jautrumas: kai žmogus jaučiasi išgirstas, suprastas ir vertinamas, jo seksualinis potraukis partneriui gali sustiprėti. Tai ypač aktualu moterims. Kartais ne noras paskatina ieškoti artumo, o pats artumas pažadina norą.

 

Naujas tyrimas: planavimas gali sustiprinti norą

 

Tai, kad iš anksto suplanuotas intymumas neslopina geismo, rodo ir tyrimas, šiemet paskelbtas „Journal of Sex Research“. Mokslininkai pasirinko grupę, kuriai išsaugoti spontaniškumą ypač sudėtinga, – mažus vaikus auginančius tėvus.

 

Pagrindiniame tyrime dalyvavo 514 žmonių. Dalis jų perskaitė informaciją apie galimus planuojamo sekso privalumus ir buvo paskatinti sąmoningai skirti jam laiko, o likusieji laikėsi įprastos dienotvarkės. Po dviejų savaičių pirmosios grupės dalyviai nurodė ne tik dažniau planavę intymumą, bet ir apskritai dažniau mylėjęsi bei jautę stipresnį seksualinį potraukį.

 

Tyrimas leidžia manyti, kad reikšmės turi ne vien pats planavimas, bet ir požiūris į jį. Visgi vieno vos dvi savaites trukusio tyrimo nepakanka, kad būtų galima teigti, jog toks būdas tinka kiekvienai porai. Šie rezultatai veikiau paneigia paprastą lygtį „suplanavome – vadinasi, geismo bus mažiau“.

 

Planuoti ne seksą, o erdvę jam

 

Galbūt didžiausia klaida – iš anksto suplanuotą intymumą įsivaizduoti kaip griežtą įrašą dienotvarkėje: „21.30 val. – seksas.“ Toks susitarimas lengvai gali virsti dar viena pareiga. Prasmingiau numatyti ne rezultatą, o laiką artumui.

 

Tai gali būti vakaras be telefonų, buities darbų ir kitų įsipareigojimų, kai pora sąmoningai pasilieka laiko pabūti dviese. Kas iš to išaugs – pokalbis, prisiglaudimas, bučiniai ar seksas, – nebūtina nuspręsti iš anksto. Juk poros planuoja pasimatymus, vakarienes restoranuose ar atostogas, tačiau vien dėl to šios patirtys netampa mažiau malonios ar romantiškos. Kartais net priešingai – laukimas ir žinojimas, kad vakaras bus skirtas vienas kitam, gali tapti pačios patirties dalimi. Planas nurodo laiką, bet neprivalo iš anksto nulemti viso vakaro eigos.

 

Kada grafikas pradeda veikti priešingai?

 

Planavimas praranda prasmę tada, kai susitarimas tampa prievole. Įrašas kalendoriuje nereiškia, kad žmogus nebegali persigalvoti ar kad tą vakarą būtinai turi įvykti seksas. Jei artumo ieškoma iš kaltės, spaudimo ar baimės nuvilti partnerį, tai jau nėra sąmoningai santykiui skirtas laikas.

 

Tyrimai atskleidžia svarbų skirtumą: kai žmogus nori atsižvelgti į partnerio poreikius, bet kartu jaučiasi laisvas rinktis ir pats mato tokio artumo vertę, tai siejama su didesniu seksualiniu pasitenkinimu ir stipresniu potraukiu. Kai motyvacija kyla iš spaudimo ar nuolatinio savo poreikių aukojimo, rezultatai būna prastesni. Kitaip tariant, iš anksto numatytas laikas artumui gali būti naudingas, tačiau suplanuota pareiga mylėtis – ne.

 

Kad netaptų dar vienu darbu…

 

Jei iš anksto suplanuotas artumas primena dar vieną darbų sąrašo punktą, greičiausiai pasirinktas netinkamas būdas. Naudingiau tartis ne dėl „sekso normos“, o dėl laiko kartu ir rinktis tokį metą, kai abu turi bent šiek tiek daugiau energijos, užuot automatiškai palikus intymumą vėlyvam vakarui.

 

Svarbu ir nekelti pernelyg didelių lūkesčių: susitarimą galima pakeisti, o po kelių savaičių įvertinti, ar toks būdas tinka abiem. Tyrimuose atsižvelgimas į seksualinio partnerio poreikius suprantamas ne kaip sutikimas su viskuo, ko kitas nori, o kaip gebėjimas išgirsti vienas kitą ir derinti poreikius gerbiant abiejų ribas.

 

Todėl vietoj „trečiadienį turime pasimylėti“ kur kas sveikiau skamba: „Trečiadienio vakarą pasilikime sau ir pažiūrėkime, ko abu norėsime.“

 

Kada kalendorius problemos neišspręs?

 

Ne visada intymumui trūksta tik laiko. Jei jo vengiama dėl skausmo, erekcijos sutrikimų, ryškiai sumažėjusio seksualinio potraukio, depresijos, vaistų poveikio, konfliktų ar emocinio atitolimo, papildomas įrašas kalendoriuje problemos neišspręs. Tas pats pasakytina ir apie situacijas, kai vienas partneris nuolat jaučiasi spaudžiamas, o kitas – vis atstumiamas.

 

Tyrimai rodo, kad didesnis skirtumas tarp pageidaujamo ir tikrojo seksualinių santykių dažnio gali būti susijęs su mažesniu pasitenkinimu santykiais ir dažnesniais konfliktais. Tokiu atveju naudingiau pirmiausia išsiaiškinti, kas slypi už skirtingų poreikių, o ne bandyti juos suderinti vien tvarkaraščiu.

 

Autorė Jūratė Survilė