Vaikui įėjus į klasę pokalbis nutyla, draugai susižvalgo, o bendrame susirašinėjime jau plinta istorija apie jį. Suaugusysis galbūt numos ranka – pakalbės ir pamirš. Tačiau vaikui ar paaugliui gandai gali reikšti prarastas draugystes, pažeminimą ir baimę grįžti į mokyklą. Todėl padėti verta pradėti nuo pastangos suprasti, ką jis išgyvena.

 

Kai kalbos tampa patyčiomisHappy,,Children,And,Whisper,Secret,In,Classroom,For,Rumor,Story,

 

Apkalbant aptarinėjamas nedalyvaujantis žmogus, o gandais perduodama nepatikrinta informacija. Vis dėlto žeisti gali ir tiesa: be leidimo papasakota apie šeimos sunkumus, paviešinta simpatija ar išduota patikėta paslaptis. Pasiteisinimas „bet aš nieko neišgalvojau“ nepanaikina padarytos žalos.

 

Ne kiekvienas neatsargus pasakymas yra patyčios. Joms būdingas pasikartojantis agresyvus elgesys arba tikimybė, kad jis kartosis, taip pat jėgų persvara. Ji gali būti grindžiama populiarumu, turima asmenine informacija ar grupės palaikymu. Kai gandais nuolat menkinama vaiko reputacija ir kiti kurstomi su juo nebendrauti, tai gali būti socialinės patyčios. Tačiau net ir vieną kartą paviešinta paslaptis gali labai įskaudinti. Vaikui nereikia laukti, kol situacija pasikartos, jis turi teisę prašyti pagalbos.

 

Baimė likti už draugų rato

 

Vaikystėje draugystė suteikia kasdienį saugumo jausmą: yra su kuo atsisėsti, žaisti, pasidalyti įspūdžiais. Paauglystėje bendraamžių vertinimas tampa dar svarbesnis. JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas aiškina, kad šiuo laikotarpiu vykstantys smegenų raidos pokyčiai susiję su didesniu dėmesiu socialiniams santykiams. Todėl stiprios reakcijos nereikėtų nurašyti perdėtam jautrumui.

 

Jaunesniam vaikui gali būti sunku suprasti, kodėl vakar kartu žaidę draugai šiandien nusisuka. Paaugliui itin jautrūs tampa išvaizdos, simpatijų ir privatumo klausimai. Kol savęs vertinimas dar formuojasi, bendraamžių klijuojama etiketė gali pradėti atrodyti kaip tiesa apie save: „Jeigu jie taip kalba, gal su manimi kažkas negerai?“

 

Gandai skaudina ir dėl nežinomybės. Neaišku, kas juos girdėjo, kas patikėjo, ar draugo šypsena neslepia pašaipos. Norisi gintis, tačiau ne visada net žinoma, nuo kokios istorijos. Ypač skaudu, kai asmeninę informaciją paskleidžia artimas draugas: kartu su paslaptimi prarandamas ir pasitikėjimas juo. O suaugusiųjų pažadas „po metų nė neprisiminsi“ mažai paguodžia, kai po savaitgalio vėl reikės sėsti į tą patį suolą.

 

Gandai pasiekia ir namus

 

Klasėje ištartą sakinį išgirsta keli žmonės, o žinutė per kelias minutes gali pasiekti gerokai platesnį ratą. Privačiame pokalbyje parašyti žodžiai ištraukiami iš konteksto, ekrano kopijos persiunčiamos, prie jų pridedama naujų komentarų. Vaikas gali nežinoti, kiek žmonių tai matė. UNICEF pabrėžia, kad elektroninės patyčios pasiekia vaiką ir namuose, todėl gali atrodyti, jog nuo jų nėra kur pasitraukti.

 

2024 m. paskelbtoje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono HBSC ataskaitoje pateikiami 2022 m. 44 šalyse ir regionuose atliktos apklausos duomenys. Joje nurodoma, kad apie 15 % 11–15 metų paauglių patyrė elektronines patyčias. Tai duomenys apie įvairias jų formas, ne vien gandus. Patarimas išjungti telefoną gali suteikti trumpą atokvėpį, tačiau nesustabdo persiunčiamų žinučių ir nepakeičia santykių mokykloje.

 

Apie skausmą praneša elgesys

 

Apkalbas patiriantis vaikas nebūtinai iškart apie jas papasakos. „Vaikų linija“ atkreipia dėmesį, kad kai kurie vaikai bijo nuliūdinti tėvus, nesulaukti jų palaikymo ar išgirsti raginimą nekreipti dėmesio. Kiti nerimauja, kad tėvai supykę viešai aiškinsis situaciją ir apie nemalonią istoriją sužinos dar daugiau žmonių.

 

Susirūpinti verta, jei vaikas ima vengti mokyklos, atsitraukia nuo draugų, prasčiau miega ar sunkiau susikaupia. Gali kartotis galvos ar pilvo skausmai, dingti noras užsiimti mėgstama veikla. Šie požymiai savaime neįrodo, kad vaikas patiria patyčias, o fizinių negalavimų nereikėtų automatiškai priskirti įtampai. Vis dėlto pasikeitusi savijauta yra priežastis pasidomėti, kas vyksta. Patyčių patyrimas siejamas su didesne nerimo, depresijos ir mokymosi sunkumų rizika, tačiau tai nereiškia, kad tokie padariniai neišvengiami.

 

Pokalbį galima pradėti nuo paprasto pastebėjimo: „Matau, kad pastaruoju metu po mokyklos būni nuliūdęs. Kas tau sunkiausia?“ Jei vaikas dar nenori kalbėti, svarbu parodyti, kad prie pokalbio galima grįžti vėliau.

 

Pagalba prasideda nuo ramaus pokalbio

 

Išgirdus apie paskleistą gandą natūralu supykti. Tačiau pirmiausia vaikui reikia erdvės papasakoti, kas nutiko, nebijant jūsų reakcijos. Padėkokite už pasitikėjimą ir patikinkite, kad žeminantis elgesys nėra jo kaltė. Net jeigu jis suklydo, parašė neapgalvotą žinutę ar pasitikėjo netinkamu žmogumi, tai nesuteikia kitiems teisės jo žeminti.

 

Ramiai išsiaiškinkite, kur plinta kalbos, kiek laiko tai tęsiasi, kas dalyvauja ir ar vaikas jaučiasi saugus. Aptarkite, į kurį suaugusįjį mokykloje jam būtų lengviausia kreiptis. Vaiko nuomonė svarbi, tačiau atsakomybė organizuoti pagalbą tenka suaugusiesiems. Nereikėtų žadėti niekam nieko nesakyti, jei gali tekti pasirūpinti vaiko saugumu.

 

Su klasės vadovu, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu kalbėkite konkrečiai: kas įvyko, kada ir kaip tai veikia vaiką. Sutarkite, kokių veiksmų bus imtasi ir kada aptarsite, ar situacija gerėja. Vienkartinis pokalbis negarantuoja, kad gandai liovėsi. Internetinių patyčių atveju išsaugokite žeidžiančių žinučių įrodymus, praneškite apie jas platformai ir prireikus blokuokite paskyras. Įrodymų neplatinkite tėvų grupėse.

 

Padėkite vaikui išlaikyti ryšį su patikimais draugais ir tęsti mėgstamą veiklą. Svarbu, kad jis patirtų: vienos grupės nuomonė neapibrėžia visų jo santykių. Jei išgyvenimai stiprūs, užsitęsia ar trukdo kasdienybei, verta kreiptis į psichologą. Jei vaikas kalba apie savęs žalojimą ar nenorą gyventi, į tai būtina reaguoti rimtai ir pagalbos ieškoti nedelsiant.

 

Kai gandą paskleidžia savas vaikas

 

Sužinojus, kad kitą vaiką apkalbinėja jūsų sūnus ar dukra, gali norėtis jį teisinti: gal tik pakartojo, ką girdėjo? Tačiau ir persiųsta žinutė prisideda prie gando sklaidos. Ramiai išsiaiškinkite, kas nutiko, ir įvardykite konkretaus elgesio žalą. Noras pritapti ar sulaukti dėmesio gali paaiškinti tokį poelgį, bet jo nepateisina.

 

Svarbu padėti vaikui prisiimti atsakomybę: sustabdyti gando sklaidą, paneigti paskleistą netiesą tiems, kuriems ji buvo perduota, ir atsiprašyti. Nukentėjęs vaikas neprivalo iškart atleisti ar atkurti draugystės. Verta aptarti ir stebėtojo vaidmenį. Gando neperduoti toliau, privačiai palaikyti atstumtą bendraklasį ar kreiptis į patikimą suaugusįjį gali ir tas, kuris nedrįsta prieštarauti visai grupei. Vaikui, apie kurį kalbama, toks palaikymas padeda pajusti, kad jis neliko vienas.

 

Autorė Jūratė Survilė