„Nepatogaus kino“ festivalyje pradėtas rodyti režisieriaus Eimanto Belicko dokumentinis filmas „Bialiackis | Nepalaužiamas“ apie baltarusių disidentą, žmogaus teisių gynėją, Nobelio premijos laureatą Alesį Bialiackį. Kino kūrėjas pasakoja, kad šis projektas buvo unikalus – dėl ypatingų aplinkybių teko perdaryti jau nufilmuotą ir sumontuotą filmą.

 
E.Belickas - Fotografas - Audrius Solominas

E.Belickas, fotografas Audrius Solominas.

Eimantai, kaip kilo idėja papasakoti būtent apie šią asmenybę?

 

Pas mūsų prodiuserę atėjo du baltarusių pabėgėliai ir atsinešė istoriją apie A. Bialiackį. Iki tol žinojau, kad Baltarusijoje yra įkalintas toks Nobelio premijos laureatas, bet ne daugiau. Tie žmonės buvo sukūrę trumpą apybraižą apie A. Bialiackį šiems apdovanojimams. Mane sukrėtė istorija, kad žmogus, kuris stovi greta tokių asmenybių, kaip M. L. Kingas ir N. Mandela, yra įkalintas ir net negalėjo atsiimti jam skirtos Nobelio taikos premijos (į ceremoniją vyko jo žmona). A. Bialiackio istorija mums pasirodė labai įdomi, įtraukianti, todėl nusprendėme sukurti dokumentinį filmą. Tai labai šviesi asmenybė, spinduliuojanti ramybę ir tikrumą. Apie tai liudijo kiekvienas filme pakalbintas žmogus, o paskui turėjome galimybę susitikti su Alesiu ir tuo įsitikinome patys.

 

Kodėl šis filmas patenka į „Nepatogaus kino“ repertuarą?

 

A. Bialiackio likimas persipina su Baltarusijoje vykstančiais protestais ir jų pasekmėmis. Daugybė žmonių tampa politiniais kaliniais, laikomi kalėjimuose baisiomis sąlygomis. Jiems taikoma visiška izoliacija ne tik nuo išorinio pasaulio – neleidžiama bendrauti ir su kitais kaliniais. Tai žiaurus žmonių kankinimas vien už tai, kad pasakė kažką prieš sistemą. Tai tikrai nepatogi ir nemaloni tema, bet apie tai reikia kalbėti, kad šie žmonės per ilgus metus kalėjime nebūtų pamišti. Manau, kad mūsų filmui tikrai tinkama vieta „Nepatogaus kino“ repertuare.

 

Kaip vyko kūrybinis procesas? Kas buvo sudėtingiausia, įdomiausia?

 

Pagrindinė problema, su kuria susidūrėme: dėl mūsų filmo herojaus visiškos izoliacijos negalėjome su juo susitikti ir pasikalbėti. Jo paveikslą kūrėme bendraudami su artimaisiais ir bendražygiais. Dar vienas sunkumas – dalis archyvo buvo likę Baltarusijoje. Negalėjome tiesiog nuvykti ir pasiimti, taip pat nenorėjome kelti pavojaus tiems žmonėms, kurie turi tą archyvą. Teko labai laviruoti, kad gautume filmui reikalingos medžiagos.

 

Kurdami šį filmą patekome į unikalią situaciją – jau pabaigtą montažą teko pakeisti. Visiškai nesitikėjome, kad A. Bialiackį paleis į laisvę, todėl filmą užbaigėme vienaip, o paskui teko viską pergalvoti ir užbaigti laimingai. Vyko labai įdomus kūrybinis procesas.

 

Ar jau bendraudamas su A. Bialiackiu atradote iki tol jo bendražygių neatskleistų šios asmenybės spalvų?

 

Kai kuri dokumentinį filmą apie iškilią asmenybę, natūraliai tikiesi, kad jo artimieji ir bendražygiai pasakos tik gražius dalykus. Iš jų pasakojimų susidariau nuomonę, kad Alesis yra labai šiltas, fainas žmogus. Kai atsirado galimybė susitikti su juo, supratau, apie ką kalbėjo visi tie žmonės. A. Bialiackis neturi kažkokios pozos, iškart pajauti, kad viską daro ne dėl to, jog taps didvyriu, tiesiog taip jam liepia vidinis kelrodis. Tai šviesus žmogus, vedamas jausmo, kad reikia būti teisingam, padėti kitiems, kovoti už laisvę. Labai stipriai tą pajaučiau. Buvo lengva ir šilta su juo bendrauti.

 

Ko kiekvienas galėtume pasimokyti, įsikvėpti iš tokių istorinių asmenybių?

   

Man bendravimas su A. Bialiackiu tapo savotišku pasitikrinimu, pamąstymu, kaip elgčiausi, ką rinkčiausi atsidūręs kritinėse situacijose. Jis galėjo pabėgti, bet nenorėjo palikti bendražygių, kurių dalis jau buvo suimta. Galvoju, ar aš ryžčiausi priimti tokį nepatogų ir pavojingą sprendimą? Man atrodo, kad tokios asmenybės, jų asmeninės istorijos gali padrąsinti žmones pasielgti didvyriškai ar bent pakviesti savirefleksijai.

 

Simboliška, kad filmas artimas šių dienų aktualijoms, juk visai neseniai ir Lietuvoje vyko protestai už laisvą žodį. Kas jums yra asmeninė ir žodžio laisvė?

   

Kaip smagu, kad galime kritikuoti, nebijoti išsakyti savo nuomonės. Mums tai atrodo savaime suprantama, bet kai matai, kaip žmonės už paprasčiausią tiesos išsakymą ar paprieštaravimą esamai tvarkai sodinami ilgiausiems metams į kalėjimą, supranti, kad turime neįkainojamą turtą ir tikrai jį reikia saugoti. Tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje ir Rusijoje, kas pasakojama mūsų filme, yra siaubinga. Mes galime džiaugtis, kad turime laisvę, ir tikrai reikia už ją kovoti.

 

Kodėl svarbu ugdyti pilietiškumą? Ar kinas ir kitos meno rūšys gali būti vienu iš būdų?

 

Kinas – viena stipriausią poveikį visuomenei darančių meno formų, nes tai ir vaizdas, ir muzika, ir tekstas viename. Žinoma, filmų gali būti visokių, bet tie, kurie kviečia susimąstyti, ieškoti atsakymų, man atrodo šiek tiek vertingesni už pramoginius. Žinoma, dokumentinį kiną sunkiau žiūrėti, bet jis duoda daugiau peno. Džiugu, kad pas mus atsiranda vis daugiau stipraus, apie svarbius dalykus kalbančio kino.

 

Kada ir kodėl pasirinkote būtent kino kūrimo meną, režisieriaus profesiją?

 

Mano karjera susiklostė gana netikėtai. Esu informatikos magistras ir į kiną atėjau keistomis aplinkybėmis. Tuo metu kino montažas buvo pradėtas daryti kompiuteriu. Rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis pakvietė mane į savo studiją „A Propos“ ir paprašė, kad parodyčiau, kaip montuoti ką tik į studiją atkeliavusiu kompiuteriu. Iš tiesų nėra taip lengva kažką išmokyti, todėl vis užsibūdavau montažinėje. Taip ir prasidėjo mano kelionė. Kartu su V. V. Landsbergiu montavome dokumentinių filmų seriją apie Lietuvos rašytojus ir poetus. Paskui pradėjau ir pats režisuoti. Toks labai keistas buvo mano atėjimas į kiną, bet čia jau esu beveik 30 metų.

 

Kuriuo savo filmu iki šiol labiausiai džiaugiatės?

 

Jei nuoširdžiai, kiekvieną kartą pabaigęs kažkurį filmą, juo labiausiai didžiuojiesi. Apskritai sunku išskirti vieną. Jie lyg vaikai – negali pasakyti, tas mielesnis, o anas mieliausias. Gal vienas įsimintinesnių buvo dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“, tapęs nemenku iššūkiu, nes jame buvo ne tik pasakomoji, bet ir atkuriamoji dokumentika. Šis filmas tapo savotišku pasitikrinimu, ar tikrai galiu režisuoti, ar gebu suvaldyti visus šiuos procesus.

 

Po kiekvieno išleisto filmo juo gyveni kelerius metus, paskui visa galva pasineri į naujo filmo kūrimą ir 2–3 metams pamiršti, ką esi sukūręs. Kaip muzikantui, labai artimi dokumentiniai filmai, susiję su muzika. Visada labai džiaugiuosi, kai pasitaiko galimybė prisiliesti prie muzikos kūrėjų.

 

Kas jus įkvepia kūrybai? Kaip žinote, kurią idėją verta įgyvendinti?

 

Man visada išeina taip, kad tas idėjas kažkas atneša, pasiūlo temas, kaip minėti baltarusių pabėgėliai. Visada pavydžiu kūrėjams, kurie patys suranda temą ir supranta, kad apie tai reikėtų statyti filmą. Iki šiol dažniausiai prisijungiu prie kitų žmonių jau atrastos temos, įsilieju į bendrą procesą. Tikiuosi, kad kažkada ir pats gebėsiu pamatyti tą temą, kurią norėčiau realizuoti.

 

Ar pats žiūrite daug dokumentinių filmų? Gal ką rekomenduotumėte skaitytojams?

 

Žiūriu. Rekomenduočiau stengtis ieškoti ne populiariausių filmų. Kai atvažiuoji parodyti filmą, žmonės dažnai nustemba, koks buvo įdomus ir įtraukiantis, kaip neprailgo, nes dažniausiai pavadinime nepamatę žinomos pavardės ar garsaus įvykio iš anksto nusistato, kad tas dokumentinis filmas bus neįdomus. Būna labai smagu, kai žiūri susidomėję, o po filmo išeina su apmąstymais, emocijomis. Norėčiau palinkėti žmonėms, kad ieškotų tokio kino. Rekomenduočiau pasižiūrėti vietinių kūrėjų dokumentikos, nes jos paskutiniu metu daug ir labai stiprios. Be to, vyksta įvairios iniciatyvos, festivaliai, kurių metu filmai vežami į daugybę Lietuvos miestų ir miestelių. Po kiekvieno tokio susitikimo jauti, kad tie filmai tikrai reikalingi, žmonės į juos labai reaguoja. Noriu visus paskatinti nebijoti eiti į dokumentinį kiną, nes daugeliu atvejų jis labai įdomus ir įtraukiantis. Tikrai gerai ir prasmingai praleisite laiką.

 

Autorė Laima Samulė